Dalyviai ir jų keturkojai

„Jūs tik pažvelkite – esame liepų, pievų ir miškų pavėsyje, nuostabaus ąžuolo, gandralizdžio bei vingiuojančio upelio prieglobstyje. Taigi džiaukimės, gerkime šiandieną visa savo siela ir širdimi!“, – tokiais žodžiais buvo pasveikinti biatlono dalyviai.

Atviras šunų biatlono čempionatas „Link tikslo“ vyko Kauno rajone, Vandžiogalos seniūnijoje. Žmonės bei jų nerimstantys įvairiausių veislių šunys nekantriai laukė rungtynių starto. Milžiniškoje sodybos teritorijoje augintiniai ir jų šeimininkai turėjo galimybę pasivaikščioti, apšilti ir pasiruošti artėjančiam išbandymui.

Aktyviai dalyvaujanti įvairiose biatlono varžybose tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje, Lietuvos kinologijos centro vadovė Monika Venytė teigė, jog surengti pirmąjį biatloną Kaune pastūmėjo noras platinti šias varžybas visoje Lietuvoje.

„Tokie biatlonai dažnai būna organizuojami Lietuvos Tarnybinės šunininkystės klubo, o rugpjūčio mėnesį toks biatlonas vyks pas pasieniečius žuvusio pareigūno Ramzio atminimui“, – teigė ji.

Kauno šunų biatlone dalyvavo daugiau nei 40 suaugusiųjų bei šeši vaikai. Suaugusiųjų kategorijai priklausė profesionalai – visų valstybinių jėgos struktūrų šunų vedliai su tarnybiniais ar privačiais šunimis bei civiliai, šunų sporto mėgėjai.

Vaikų kategorija šunų biatlone buvo naujiena, kurią daug kas vertino teigiamai. Vaikai galėjo dalyvauti būdami 7–16 metų amžiaus. Taip pat buvo galima turėti komandas po tris ar daugiau dalyvių.

Nors karantinas šiek tiek ir pakoregavo dalyvių skaičių, nes negalėjo atvykti suomiai, lenkai bei daugiau latvių, rungtynės buvo sėkmingos ir be galo konkurencingos.

„Esu labai patenkinta savimi. Netikėjau, kad įveiksiu trasą. Būtinai eisiu kitais metais ir dar kokio panašaus renginio paieškosiu“, – džiūgaudama kalbėjo dalyvė Asta, tokiame renginyje dalyvavusi pirmą kartą.

Dalyvaujantiems šunims kriterijus buvo tik vienas – amžius, ne mažesnis nei 12 mėnesių, tačiau veislė – nesvarbu. Pasak M. Venytės, svarbiausia, kad tiek žmogus, tiek šuo jaustų malonumą dirbdami dviese. Tačiau dalyvavimo skaičiumi dominuojanti šunų rūšis buvo: „Dažniausiai biatlone dalyvaujanti šunų veislė – tai belgų aviganis Malinua, dažniausiai naudojamas tarnybose bei kitų aktyvių sportininkų“, – teigė M. Venytė.

Rungčių įvairovė

Prieš prasidedant varžyboms dalyviai bei žiūrovai buvo supažindinti su visomis biatlono kliūtimis, taisyklėmis bei sąlygomis. Suaugusiųjų trasa tęsėsi 10 kilometrų, joje buvo 12 kliūčių bei užduočių. Dalyviai prie kiekvienos kliūties buvo stebimi vaizdo kameromis, todėl nei viena klaida negalėjo būti nepastebėta. Kiekvieną užduotį buvo galima bandyti tris kartus, tačiau tai kainuodavo papildomas baudines sekundes, o visiškas užduoties nevykdymas ar sukčiavimas baudos sekundžių pridėdavo dar daugiau.

Skambant nuotaikingai muzikai visi apsupo pirmąjį dalyvį, kuris turėjo įvykdyti bene svarbiausią ir subtiliausią užduotį – atgaivinti žmogų dirbtiniu kvėpavimu bei širdies masažu, kol jo augintinis kantriai laukia šalia. Šios užduoties neįvykdymas dalyviams kainavo net 10 papildomų minučių.

„Mes visi vairuojantys išklausome tuos pirmosios pagalbos kursus, tačiau klausom tik tam, kad klausytume, o kai reikia imti ir atlikti – tai paprastai pamirštame. Todėl ir įtraukėme šią rungtį, kad dalyviams tai būtų ne tik pramoga, bet ir nauda“, – teigė M. Venytė.

Po šios užduoties sekė kitos: keli padangų skersiniai, pro kurių apačią reikėjo pralįsti, dviratis, kuriuo važiuojant šuo turėjo bėgti šalia, granatos metimas ir bėgimas jos link, kol šuo guli kvadrate ir niekur iš jo neina, bei tunelio pelkėje perėjimas.

„Sekėsi neblogai, užduotys nebuvo labai sunkios, nes oras buvo labai geras, gaivinantis. Tikriausiai sunkiausia buvo bėgti mišku, kur buvo vien kelmai, šakos, duobės, reikėjo žiūrėti, kad neišsisuktum kojos. – pasakojo Juozo Vitkaus Inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos kinologas Darijus Mirijauskas, – Parbėgom sveiki, nelūžusiomis kojomis, tai tokie ir pliusai“.

Žiūrovai degė smalsumu

Dalyviai į trasą buvo įleidžiami po vieną tam tikru laiko atstumu, jog vienas kitam netrukdytų atlikti užduočių, bet buvo visko. Susidarius spūstims buvo stabdomas dalyvių laikas, tačiau viskas sekėsi sklandžiai. Dalyviai, atvykę kaip žiūrovai, akimis lydėjo kiekvieną bėgantįjį palaikydami jį šūksniais bei plojimais. Jiems dingus laukuose, žiūrovų dėmesys buvo nukreiptas į paskutines rungtis, kuriose bet kada galėjo pasirodyti beveik 10 kilometrų įveikęs ir tuoj finišo tiesiąją pasieksiantis dalyvis.

Lenkdami vieni kitus ar atsilikdami, vienas po kito dalyviai su savo šunimis sugrįždavo į žiūrovų akiratį, kur juos pasitikdavo plojimai. Ten jų laukė vyras su apsauginiu kostiumu šunų įkandimams, kuriam kiekvienas tam paruoštas šuo turėjo įsikąsti į rankovę, o po to paleisti ir bėgti tolyn.

Po šios rungties dalyviai turėjo įšokti į ganėtinai gilų pelkėtą vandenį ir, praplaukus jį kartu su šunimi, įveikti užduotį su karučiu. „Mūsų šunys yra išmokyti su karučiais, patys šoka, nori į tą karutį“, – teigė antrąją vietą profesionalų vyrų su sulaikančiais šunimis kategorijoje laimėjęs D. Mirijauskas. Tačiau buvo žmonių, kurių šunys visai nesileido įsodinami į karutį ar vežami aplink kūgius, taigi teko užduotį praleisti.

Didžiausias merginų košmaras

Baisiausias iššūkis merginoms bei moterims buvo kopimas virve. „Sunkiausia užduotis buvo virvė, aš jos neįveikiau, bet ir žinojau, kad virvės neįveiksiu“, – prisipažino dalyvė Asta, laimėjusi 3-iąją vietą civilių moterų su šunimis be sulaikymo kategorijoje. Uždarius savo mieląjį kompanioną narve reikėjo kuo greičiau užlipti ilga virve ir garsiai paskambinti varpu.

Tam buvo skirti trys bandymai, tačiau 10 kilometrų bėgimas bei kitos kliūtys buvo atėmusios ganėtinai daug jėgų: „Sunkiausia buvo jėgos kliūtis užlipti virve iki viršaus. Nedaug trūko, bet neįveikiau. Vis tiek ant pačio galo jau būni pavargęs, jėgų nėra“, – pasakojo dalyvė Jurgita, kuri šiame biatlone su savo šuniu Zoro dalyvavo jau antrą kartą – pirmas kartas buvo prieš 2 savaites. Vyriškajai lyčiai ši užduotis problemų nesukėlė.

Po virves sekė tiras. „Biatlonas neįsivaizduojamas be vandens ir neįsivaizduojamas be tiro“, – teigė M. Venytė. O po šios rungties dalyviai galėjo pasiimti savo šunis ir, užkopę į viršų, baigti savo trasą. „Man su šuniu sunkiausia buvo bėgti, nes kelias nebuvo tiesus, vien šakos, duobės, purvynai. Kritau du kartus, dar šuo mane ant pilvo šiek tiek patempė ir koją šiek tiek išsinarinau, – juokėsi dalyvė Jurgita, – bet nestipriai, viskas gerai“. Pati Lietuvos kinologijos centro vadovė patvirtino, jog šuo – azartiškas gyvūnas. Jis žino, kad čia varžybos, todėl skuba, lekia ir jam sudėtinga ramiai išgulėti kvadrate ar išsėdėti karutyje. „Šio biatlono dalyvis tai nėra tik žmogus, dalyvis yra šuns ir žmogaus tandemas – jūs viską darote kartu“, – teigė ji.

Laisvas laikas

Įveikus visas rungtis dalyviams ant kaklo buvo užkabinami medaliai, taip pat įteikiami mini prizai, tokie kaip kuponai bei skanėstai šunims. Po trasos nemažai dalyvių ėjo fotografuotis su savo augintiniais prie pagrindinio biatlono stendo pasipuošę medaliais bei laikydami savo prizus.

Kadangi kiekvienam dalyviui visa trasa truko vidutiniškai valandą, renginys vyko apie septynias valandas. Žiūrovai ar trasą baigę dalyviai mėgavosi geru oru, atvira gamta, muzika ir bendravimu. Buvo žmonių, kurie atsivežė savo stalų bei kėdžių, gulėjo ant žolės, užsiiminėjo su savo šunimis. Sodyboje buvo įrengtas lauko tualetas bei dušas, kuriame dalyviai po sunkių išbandymų galėjo atsigaivinti.

Vaikų trasa

Pasibaigus suaugusiųjų išbandymui, prasidėjo vaikų biatlono etapas. Jis tęsėsi du kilometrus, o jame buvo penkios kliūtys bei užduotys. Jaunuoliai turėjo savo atskirą trasą, kurioje galėjo bėgti vieni arba lydimi suaugusiojo. Kadangi didžioji dalis šunų buvo vilkšuniai, tėvai nenorėjo paleisti vaikų ir rizikuoti, jog visą trasą jie bus tiesiog velkami didelio šuns. Taigi šioje rungtyje dalyvavo daugiausia mergaitės su mamomis, tačiau buvo ir berniukų su tėčiais.

Pirmoji užduotis prieš trasą taip pat buvo dirbtinio kvėpavimo bei širdies masažo žinių patikrinimas. Vaikai susipažino su pagrindiniais pirmosios pagalbos pagrindais, o po to buvo paleisti į rungtį ir dingo miškuose.

„Buvo peršokimas per medį, pelkė, purvynai, bet nebuvo labai sunku“, – apie vaikų trasą pasakojo dešimtmetė Brigita. Paklausta, ar jaudinosi, ji prisipažino, jog pradžioje – truputį, tačiau buvo patenkinta savo dalyvavimu ir be abejonės eitų dar kartą. „Labiausiai man patiko purvynai“, – teigė ji. Tačiau vaikų rungtyse buvo ir ašarų. Paskutinė vaikų užduotis taip pat buvo tiras, kurio metu jie galėjo išbandyti save ir taiklumo srityje.

Apdovanojimai

Pasibaigus rungtims visi dalyviai kantriai laukė biatlono rezultatų. Nuskambėjus iškilmingai muzikai, apdovanoti ir ant pakylų pastatyti buvo 22 dalyviai, laimėję pirmąją–trečiąją vietas.

Kiekviena iš 8 kategorijų (profesionalai vyrai su sulaikančiais šunimis (PVK); profesionalai vyrai su šunimis be sulaikymo (PVB); profesionalės moterys su sulaikančiu šunimi (PMK); profesionalės moterys su šunimis be sulaikymo (PMB); civiliai vyrai su sulaikančiais šunimis (CVK); civiliai vyrai su šunimis be sulaikymo (CVB); civilės moterys su sulaikančiais šunimis (CMK); civilės moterys su šunimis be sulaikymo (CMB)) turėjo po tris vietas, tačiau profesionalas vyras be sulaikymo buvo tik vienas ir automatiškai laimėjo pirmąją vietą. Laimėtojai gavo sidabro spalvos trofėjus bei daug kitų įvairių gėrybių jiems bei jų šunims.

Taip pat buvo apdovanotos greičiausios ir daugiausia kilometrų įveikusios komandos – „Bomberiai“ bei Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Vaikams įteiktos vienodos dovanos bei prizai.

„Šuns ir žmogaus draugystė turbūt nuo amžių amžinųjų ir per amžius amžinuosius bus. Nėra geresnio titulo šuniui, kaip geriausias žmogaus draugas“, – kalbėjo viena iš organizatorių.