Jis įsitikinęs, kad net mirtis negali nutraukti tikros meilės, o šeimos sukūrimo dieną reikėtų minėti lygiai taip pat, kaip ir kiekvieno žmogaus gimtadienį.

Muzika ir daina Kauno rotušės ceremonmeisterį K. Ignatavičių lydėjo visą gyvenimą, o savo būsimą žmoną Vidą, tada dar jaunutę aštuoniolikmetę, jis taip pat pastebėjo būdamas scenoje.

„Nors studijavau architektūrą, mėgau groti gitara, buvau ansamblio „Aitvarai“ gitaristas. Pamenu, gerai tada atrodžiau – ilgais, baltais, garbanotais plaukais... Šokančią salėje pastebėjau savo būsimą žmoną. Garso operatoriaus paprašiau, kad mane supažindintų. Tada pakviečiau ją į pasimatymą“, – prisimena K. Ignatavičius.

Pirmasis pasimatymas virto draugyste, o po metų pora atšoko vestuves. Kartu per gyvenimą žengę sutuoktiniai išsaugojo pavyzdine aplinkinių vadintą tvirtą šeimą, iki auksinių vestuvių jiems pritrūko tik dvejų metų – būdama šešiasdešimt penkerių metų, pernai rudenį K. Ignatavičiaus žmona mirė.

„Kartą ji nugriuvusi susilaužė stuburo slankstelį ir gavo invalidumą. Nuo skausmo 11 metų vartojami vaistai nualino širdį ir ji sustojo čia, namuose. Vakare dar su kaimynais kartu šnekėjomės, bendravome ir štai, tokia staigi mirtis. Sakoma, kad laiminga mirtis ta, kuri ištinka ramiai“, – su skausmu pasakoja rotušės ceremonmeisteris.

Vis dėlto septyniasdešimt ketverių meilės ambasadoriumi tituluojamas kaunietis įsitikinęs, kad mirtis negali nugalėti tikros meilės ir čia pat priduria, kad auksines vestuves būtinai paminės su artimiausiais žmonėmis.

Šeimos reikia neapleisti, o jos sukūrimo dieną pavadinti gimimo diena ir visuomet šią dieną švęsti.

„Mes seniai svajojome apie šią šventę, jos nepaprastai laukėme, todėl atėjus metui auksinės vestuvės bus paminėtos drauge su šeimos nariais – sūnumi Gediminu, marčia Rasa ir dviem anūkais – Pauliumi ir Indre. Kaip sakoma portugalų dainininko Salvadoro Sobralio dainoje, aš dabar mylėsiu mus už abu“, – atvirauja K. Ignatavičius.

Tūkstančius porų sutuokęs kaunietis tikina, kad sėkmingos šeimos recepto nėra, tačiau kertiniai dalykai visuose santykiuose turėtų būti vienodi – pagarba, pagalba, supratimas ir tikėjimas vienas kitu: „Liudiju tai iš savo patirties – šeimos reikia neapleisti, o jos sukūrimo dieną pavadinti gimimo diena ir visuomet šią dieną švęsti.“

Šeimos pradžia K. Ignatavičius laiko ne santuoką ir ne vestuves – anot jo, šeima prasideda daug anksčiau, o santuoka yra jos pasekmė. „Šeima yra mūsų tautos, mūsų valstybės ląstelė – būtų gerai, kad tos ląstelės neišsiskirtų. O aš asmeniškai šeimą įsivaizduoju kaip du žmonės su sparnais, kurie nusprendžia juos sujungti ir skristi kartu. Jei vienas atsiskiria – viskas, tam, kad kitą priklijuotum, reikės kažką taisyti“, – šeimos apibrėžimu dalijasi K. Ignatavičius.

Jis atvirai prisipažįsta nežinantis, ar į savo gyvenimą dar galės įsileisti kitą moterį, nes žmonos atminimas per daug brangus ir artimas. „Aš ją labai mylėjau, o ji mano giminę pažinojo geriau negu aš pats. Nežinau, ar kada sugebėčiau jausti tą patį, be to, nežinau, kiek gyvenimo dar liko man pačiam“, – atvirauja Lietuvoje gerai žinomas kaunietis.

Nors per dvidešimt trejus darbo Kauno rotušėje metus K. Ignatavičius tikina sutuokęs daugiau nei keturiasdešimt penkis tūkstančius porų, santuoka jam niekada neatrodė lyg rutina, o ir profesija vis suteikia progą sutikti nuostabių žmonių. „Ranką man spaudė daugelis žymių Kauno svečių – popiežius Jonas Paulius antrasis, Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, Kaune viešėję įvairių šalių prezidentai ir karaliai“, – garbingas pažintis vardija kaunietis.

K. Ignatavičius prisipažįsta, kad skeptiškai žiūrį į įprastą sutuokimo tradiciją klausti, ar žmona sutinka tekėti už vyro, o šis – ją vesti. „Žinote, šiandien gali sutikti, o rytoj persigalvoti. Vietoje to turėtų būti prisiekiama ištikimybė – juk priesaikos sulaužyti negalima.“