Detalės sudaro visumą

Be abejo, durys – vienas svarbiausių pastato architektūrinių elementų, praeiviams kuždančių apie to meto madas, namo gyventojų skonį ir galimybes, gamintojo nagingumą ir naudotų medžiagų brangumą.

Neskubėdami paėjėkite V.Putvinskio gatve ir, stabtelėję bent prie kelių namų, įsiklausykite, ką jie pasakoja. Antai, 72-uoju numeriu pažymėtas namas pasitinka tamsiai rudomis durimis ir jose įspraustais dviem iliuminatorius menančiais stikliniais apskritimais. Vos už kelių žingsnių Antano Gravrogko namas su dailiomis medinukėmis fasado centre ir šonuose įtupdytais Juozo Zikaro bronziniais bareljefais. Kiek tolėliau – Kazimiero Škėmos daugiabutis su plačiomis dvivėrėmis durimis ir jas kertančiomis plonomis juostelėmis.

Į langus taip pat neretai kilstelime akis. Burnojame ant šeimininkų už storą dulkių sluoksnį ant stiklo arba aikčiojame iš nuostabos žvelgdami į ornamentuotas jų langines ar gėlėmis nusagstytas palanges. Retsykiais dar atkreipiame dėmesį į raudonus čerpių stogus, kalvių raitytas tvoras, laiptus ir jų turėklus.

Vėliavos ant balkonų

"Vėliavų laikiklis – ne mažiau svarbi detalė, puošianti pastatą ir atspindinti tam tikrą laikotarpį", – įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Vaičenonis.

Po nedidelės ekskursijos centrinėmis miesto gatvėmis, humanitarinių mokslų daktaras suskaičiavo bent kelias dešimtis pačių įvairiausių vėliavų laikiklių, atspindinčių skirtingus periodus – nepriekaištingą Lietuvos tarpukario modernizmą ar net caro valdymo laikus.

"Griežti ir švelnūs, dvigubi ir su papildomais elementais", – iš atminties vaizdus tarsi atvirukus kėlė istorikas.

Remiantis istoriniais šaltiniais, anot jo, galima teigti, kad bene daugiausia vėliavų laikiklių ant Kauno namų sienų atsirado XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje. Tuo pat metu prie pastatų išdygo ir vėliavų stiebai, atlikę ne tik tiesioginę savo funkciją, bet ir tarnavę kaip puošybiniai elementai.

Lokacinė miesto vieta esą diktavo tiek vienų, tiek kitų detalių gausą. Tarkim, Laisvės alėjoje laikiklių buvo galima rasti labai mažai. Tarpukariu per šventes vėliavų kotus žmonės tvirtino prie balkonų turėklų.

"Dar kitur vėliavos buvo tvirtinamos prie vartų, puoštų ąžuolo pynėmis, Gediminaičių stulpais ir kita lietuviška simbolika", – apie miestiečių sprendimus kalbėjo J.Vaičenonis.

Kičui ne vieta

Kiekviename miesto kampelyje, pasak istoriko, galima atrasti pačių įmantriausių vėliavų laikiklių, tačiau bene daugiausia jų centre, Žaliakalnyje, Panemunėje.

"Nuostabūs akcentai sudėlioti ant dabartinių Kauno technologijos universiteto centrinių rūmų, buvusio Lietuvos universiteto pastato sienų, – lenkdamas pirštus, rastus perlus, kuriuos esą verta pamatyti kiekvienam miestiečiui, vardijo humanitarinių mokslų daktaras. – Gal net įdomu būtų surengti ekskursiją vėliavos tematika. Žmonės geriau pažintų namus, jų gyventojus, istoriją."

Gal net įdomu būtų surengti ekskursiją vėliavos tematika. Žmonės geriau pažintų namus, jų gyventojus, istoriją.

Tokios detalės, kaip vėliavų laikikliai, anot profesoriaus, bendram vaizdui suteikia daugiau svorio. Tiesa, jos gali ir subjauroti vaizdą, kaip kad netinkamai parinktas aksesuaras nepriekaištingą moters įvaizdį per sekundę gali paversti visiška katastrofa.

"Kultūros paveldo namas, o ant jo sienos "Senukuose" pirktas metalo gabalas. Štai taip per akimirką viskas griūna", – istorikas tikino, kad miestui tvarkant gatves, keičiant apšvietimą ir besirūpinant kitoms svarbiomis detalėmis, dėmesį būtų galima atkreipti ir į tokias detales. – Beje, vertėtų atkreipti dėmesį ir į vėliavų stiebus, esančius priešais centrinį savivaldybės įėjimą. Sovietiniai laikikliai tikrai nedera su vienu iš tarpukario modernizmo etaloninių pastatų."