Atskraidino iš užsienio

Kovo pabaigoje Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) pasidalijo džiugiomis žiniomis apie iš užsienio į Lietuvą atskraidintus du donorinius organus – kepenis ir inkstą. Raseinių rajono gyventojas Romualdas (pavardė redakcijai žinoma) tapo tuo laiminguoju, kuriam buvo persodintos donoro kepenys. Operacija Kauno klinikose praėjo sėkmingai – naujosios kepenys ėmė funkcionuoti.

„Pacientui kovo 21 d. atlikta sėkminga kepenų transplantacija – viena iš sudėtingiausių ir aukščiausios medikų kvalifikacijos ir pasirengimo reikalaujančių chirurginių procedūrų. Operacija pavyko gerai, pooperacinis periodas buvo įprastos eigos“, – „Kauno dienai“ komentavo Kauno klinikų Chirurgijos klinikos Kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos skyriaus vadovas doc. Tomas Vanagas.

Jei sesutė tada būtų sudavusi jam raminamųjų vaistų, tikiu, kad tėtis būtų gyvas.

Tačiau suteiktu naujo gyvenimo šansu Romualdas pasidžiaugė neilgai. Praėjus devynioms paroms reanimacijos palatoje, vyras buvo perkeltas į įprastą Chirurgijos klinikos palatą – vienutę.

Kitą rytą Romualdo dukrą pasiekė skaudi žinia – tėvas nusižudė.

„Apie tai man pranešė tėčio sesuo. Iš pradžių negalėjau patikėti, maniau, čia kažkokia klaida, ėmiau skambinti į klinikas. Žinau tik viena: taip neturėjo atsitikti. Tėtis nebuvo tas žmogus, kurį būtų kankinusios liūdnos, depresyvios mintys. Tėčio diagnozės buvo rimtos: kepenų cirozė, kepenų vėžys. Šios sunkios ligos jam buvo diagnozuotos maždaug prieš metus. Tačiau jos tėčio nepalaužė – jis niekada nesakydavo, kad nenori gyventi ar kad jam jau visko per daug. Ne. Ligas gydėsi. Kai sužinojo apie donoro kepenis, kaip tik buvo gydomas Kauno klinikose“, – pasakojo Romualdo dukra Neringa Vaišvilė.

Netektis: N. Vaišvilės įsitikinimu, tėčio savižudybę galėjo lemti nepakankama pooperacinė priežiūra Kauno klinikose. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Dukros žodžiais, viskas įvyko labai greitai.

„Klinikose jam buvo gydomas vėžys – šaldytas kepenyse esantis auglys. Netikėtai jis sulaukė skambučio: klinikų atstovas pranešė apie atsiradusias jam tinkamas donoro kepenis ir paragino skubiai atvykti į Kauną operuotis. Tėtis pasakė, kad jis kaip tik Kaune – tose pačiose klinikose. Vėliau jam vis paskambindavo vežusieji donoro kepenis ir sakė: jūsų gyvybė jau pasiekė Lietuvą, jau pasiekė Kauną, klinikas ir t. t. Viskas įvyko staiga – per porą valandų. Jis tik paskambino, kad jį jau veža į operacinę. Kai viskas taip greitai, žmogui ir protas gali pasimaišyti, laimė tokiu atveju gali išvirsti į visai kitus dalykus“, – svarstė dukra.

Naktį ilgai nemiegojo

Moteris įtaria, kad prie jos tėvo savižudybės galėjo netiesiogiai prisidėti nepakankama priežiūra, perkėlus jį iš reanimacijos į įprastą ligoninės stacionaro palatą.

„Kaip man buvo pasakyta, paskutinė tėtį gyvą matė sesutė, užėjusi į jo palatą trečią valandą nakties. Tėtis tuo metu dar nebuvo nuėjęs miegoti – žiūrėjo televizorių. Tačiau sesutė nepadavė, nesuleido jam raminamųjų vaistų – paliko toliau žiūrėti televizorių. Kodėl jį paliko leisti bemiegę naktį, nors ir jo gydytojai, ir to skyriaus sesutės turėjo žinoti, kad jam nustatytas pooperacinis delyras, kad dėl to reikia papildomos priežiūros? Daugiau kaip trim valandom nemiegantį paliko vieną. Kodėl niekas neužėjo į palatą iki maždaug 6.30 val., kai tėvas jau buvo rastas negyvas?“ – šių klausimų vedina jauna moteris teigia kalbėjusi su klinikų medikais iš karto po tėvo mirties, tačiau atsakymų negavusi.

Faktą, kad sesutė nesudavė jos tėčiui raminamųjų vaistų, po valandos ar dviejų nepatikrino, ar jis vis dar nemiega, Neringa vertina kaip aplaidaus medicinos personalo darbo įrodymą.

„Jei sesutė tada būtų sudavusi jam raminamųjų vaistų, tikiu, kad tėtis būtų gyvas“, – įsitikinusi dukra.

Neringa teigė išsiaiškinusi, kad pooperacinis delyras – tai būsena, kai žmogus neadekvatus, nesuvokiantis realybės, jis gali elgtis keistai, atsisakyti valgyti, nebenorėti gyventi, jam gali kilti savižudiškų minčių. Romualdo artimieji prisiminė, kad prieš pat perkeliant iš reanimacijos palatos, jis taip pat kalbėjęs keistai.

„Paskutinę dieną reanimacijoje tėtis skambino savo sugyventinei šeštą valandą ryto ir sakė: „Onute, būk gera, paimk mane iš čia, aš noriu namo. Man čia niekas nieko nedarė, laiko čia mane be reikalo.“ Nors operacija jam buvo atlikta, kepenys persodintos. Bet vėliau tą dieną jis kalbėjo sklandžiai, žinutes rašė aiškiai, be klaidų. Paskui Onutė jo paklausė, kodėl jis taip kalbėjęs ryte. Jis pasakė: „Buvau užsisapnavęs“, – pasakojo dukra.

Moteris teigė kalbėjusi su panašias sunkias operacijas patyrusiųjų artimaisiais. „Sužinojau, kad po tokių operacijų žmonės labai sunkiai susitaiko su pasikeitusia realybe. Visi sako tą patį: žmogus psichologiškai sunkiai perneša tokius įvykius, sunkiai priima informaciją apie gyvenimą, kuris jau bus kitoks, pasikeitęs. Tokiems žmonėms dar gulint ligoninėje reikia psichologo konsultacijų“, – įsitikinusi Neringa.

Tai visame pasaulyje egzistuojanti problema, kuriai ieškoma sisteminių sprendimų.

Kauno klinikų administracijai ji pateikė skundą su prašymu ištirti, ar jos tėvo savižudybę galėjo paskatinti aplaidus Kauno klinikų personalo darbas. Taip pat kreipėsi į policiją dėl ligoninėje dingusių tėčio daiktų – asmens dokumentų ir grynųjų pinigų.

„Žinau, kad tėtis klinikose su savimi turėjo 150 eurų. Būdamas reanimacijoje jis tų pinigų negalėjo išleisti. Per pirmą parą perkeltas į Chirurgijos skyriaus palatą – taip pat. Būčiau gal ir nekėlus klausimo dėl dingusių pinigų ir asmens dokumentų, tačiau, kai tėčio kūną tyrimui paėmė Valstybinė teismo medicinos tarnyba, sužinojau, kad atsiimant reikės jo asmens dokumento. Supanikavau. Bijojau, kad be asmens dokumento mums tėčio neatiduos. Pradėjau skambinti į skirtingus klinikų skyrius, aiškintis, kur tie dingę daiktai. Kadangi išsiaiškinti nepavyko, kreipiausi į policiją“, – priežastį kreiptis į pareigūnus įvardijo Neringa.

„Kauno dienai“ pradėjus domėtis dingusių Romualdo asmens dokumentų ir pinigų istorija, Kauno klinikų atstovai per žurnalistę artimiesiems perdavė, kad šie daiktai atsirado. Neringai buvo grąžinti ir tėčio asmens dokumentai, ir pinigai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Garantijų nėra

Apie Kauno klinikose po sėkmingos kepenų transplantacijos įvykusią paciento savižudybę sveikatos apsaugos ministras, NTB sužinojo iš „Kauno dienos“ žurnalistų. Kalbinti pašnekovai reiškė užuojautą paciento artimiesiems, tačiau iš jų atsakymų aiškėja: garantijų, kad panašūs atvejai nepasikartos, nėra.

„Telieka apgailestauti, kad žmogus, kuris gavo antrą šansą, pasirinko tokį sprendimą. Kaip esu informuotas, Kauno klinikos atliko vidinį tyrimą, jo metu nenustatyta personalo pažeidimų, tačiau buvo priimtas sprendimas keisti slaugos tvarką, didinant dėmesį pacientams. Tai vienetinis atvejis. Panašu, gydymo įstaiga padarė savo išvadas, jautriai sureagavo į situaciją. Tokiais atvejais pradedamas ir ikiteisminis tyrimas, tad teisėsaugos institucijos atsakys ar atsakė, ar įstaiga padarė viską, kas priklausė“, – situaciją komentavo sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.

Ministras nesiėmė vertinti, ar asmenų po organų transplantacijos operacijų ir kitų sudėtingų operacijų pooperacinė priežiūra Lietuvos gydymo įstaigose yra pakankama.

Be to, paaiškėjo, kad, skirtingai nei tvirtino ministras, ikiteisminis tyrimas dėl to, „ar įstaiga padarė viską, kas priklausė“, nebuvo ir nėra atliekamas. Nustačius savižudybės faktą Kauno apylinkės prokuratūros ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti buvo nutrauktas.

„Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, kad asmens mirtis įvyko dėl kito asmens smurtinių ar kitų nusikalstamų veiksmų“, – taip į klausimą, kodėl prokuratūra netiria privedimo prie savižudybės dėl galimai aplaidaus Kauno klinikų personalo darbo, atsakė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Tautvilė Merkevičiūtė.

Tyrimai rodo, kad po organų transplantacijos savižudybės rizika yra beveik du kartus didesnė nei bendroje gyventojų populiacijoje.

Rizika smarkiai išauga

Paciento savižudybės po sudėtingos operacijos atvejį paprašėme pakomentuoti Kauno klinikų atstovų. Klausėme, kaip klinikos vertina, kad slaugytoja, vidury nakties radusi nemiegantį pacientą, kuriam pasireiškia pooperacinis delyras, nesuleido, nepadavė raminamųjų vaistų, bet paliko toliau žiūrėti televizorių, kodėl tokios būsenos naktį nemiegantis pacientas ilgiau nei tris valandas buvo paliktas be priežiūros. Taip pat klausėme, ar, Kauno klinikų vertinimu, pacientų priežiūra pooperaciniu laikotarpiu po sudėtingų operacijų šioje ligoninėje yra pakankama, ar tam reikėtų papildomų slaugytojų ar kitų etatų, tačiau tam trūksta lėšų.

Atsakant į šiuos klausimus, Kauno klinikos atsiuntė Chirurgijos klinikos Kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos skyriaus vadovo doc. T. Vanago komentarą. Jame rašoma, kad „siekiant ištirti šios neeilinės nelaimės aplinkybes, Kauno klinikose nedelsiant atliktas vidinis tyrimas.“

„Pacientui taikytas tarptautinius standartus ir algoritmus atitinkantis gydymas, skiriamas recipientams po kepenų transplantacijų. Kaip dažnai pasitaiko po didelės apimties operacijų, pirmomis dienomis paciento būklė buvo sunkesnė, pacientas buvo ne visiškai orientuotas, stebėti trumpalaikiai delyro simptomai, kurie pritaikius gydymą išnyko. Pacientas Centriniame reanimacijos skyriuje stebėtas devynias paras, per kurias sustiprėjo, galėjo savarankiškai judėti palatos ribose, valgyti, todėl tik įsitikinus, kad paciento būklė stabili ir gyvybei pavojus negresia, jis stacionarizuotas Chirurgijos klinikos Kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos skyriuje. Jame, kaip ir visuose stacionaro skyriuose (skirtingai nuo intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyrių), pacientai stebimi periodiškai arba pagal poreikį, atsižvelgiant į sveikatos būklę“, – rašoma T. Vanago komentare.

Tomas Vanagas

Jame taip pat teigiama, kad kiekvieną kartą, prieš įtraukiant pacientus į donorinio organo laukiančiųjų sąrašą, jiems skiriama gydytojo psichiatro konsultacija: „Pacientui šios konsultacijos metu nenustatyta jokių psichikos sveikatos sutrikimų, gydymo Kauno klinikose metu pacientas nusiskundimų dėl emocinės būklės taip pat neišsakė, darbuotojai neidentifikavo kitiems psichikos sveikatos sutrikimams būdingų simptomų, todėl indikacijų specifiškai stebėti paciento nebuvo.“

Komentare taip pat rašoma, kad naktį skyriuje pastebėjus pacientą, žiūrintį televizorių, įtarimų, kad jam turėtų būti sustiprinta priežiūra, taip pat nekilo, nes po tokių sudėtingų procedūrų kaip organų transplantacijos pacientams neretai sutrinka miego režimas.

„Tyrimai JAV ir Europos šalyse rodo, kad po organų transplantacijos savižudybės rizika yra beveik du kartus didesnė nei bendroje gyventojų populiacijoje. Tarp veiksnių, turinčių tam įtakos, nurodomas imunosupresinių vaistų vartojimas, pacientų patiriamas nerimas dėl galimo organo nefunkcionavimo ir galimų pooperacinių komplikacijų pasireiškimo, miego ciklo sutrikimai ir kitos su organų persodinimu susijusios aplinkybės, pavyzdžiui, mirusio asmens kūno dalies buvimas organizme“, – pasak T. Vanago, literatūroje yra aprašyti vadinamieji „įspėjamieji“ požymiai, padedantys atpažinti pacientus, kuriems kyla savižudybės rizika.

„Kauno klinikų transplantacijos komandos nariai yra supažindinti su šiais požymiais, pacientai aktyviai stebimi dėl galimo jų pasireiškimo, tačiau šiuo atveju jų pooperaciniu laikotarpiu nebuvo pastebėta. Vienas iš mokslinėje literatūroje aprašytų savižudybių po organo transplantacijos ypatumų yra tai, kad asmenys sprendimą pasitraukti iš gyvenimo priima spontaniškai ir staiga, todėl priežiūrą užtikrinanti komanda nespėja atpažinti galimos grėsmės ir suteikti atitinkamos pagalbos. Tai visame pasaulyje egzistuojanti problema, kuriai ieškoma sisteminių sprendimų“, – tvirtinama komentare.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Kauno klinikų medikai deda visas pastangas, naudoja per daugelį metų sukauptą patirtį ir žinias, kad padėtų pacientams, laukiantiems organų transplantacijų, todėl klinikos personalą ši beprasmė mirtis taip pat labai sukrėtė. Išanalizavę šią situaciją, kuri nėra įprasta, ieškome būdų, kaip dar labiau patobulinti pacientų po organų transplantacijų ar kitų sudėtingų chirurginių operacijų slaugos procesą“, – teigė T. Vanagas.

Nepigiai atsieina, tačiau žmogaus gyvybė to verta

Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, pernai Lietuvoje buvo atlikta 30 kepenų persodinimo operacijų. Viena tokia operacija vidutiniškai kainavo 65 tūkst. eurų.

VLK atstovės Vitos Lyskoitienės teigimu, į šią kainą įeina ne tik vidutinė tokios operacijos kaina, bet ir paciento paruošimas operacijai, taip pat gydymas stacionare ir įvairios procedūros, atliekamos po transplantacijos, komplikacijų gydymas ir pan.

Skaičiais: vidutinė vienos kepenų transplantacijos operacijos kaina Lietuvoje pernai buvo 65 tūkst. eurų. (Asociatyvi Vytauto Petriko nuotr.)

Transplantacijos operacijos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis iš Transplantacijos programai skirtų lėšų.

Pasiteiravus, kiek vidutiniškai kainuoja donorinio organo atskraidinimas iš kitos šalies, NTB direktorė Ieva Grybauskienė atsakė: „NTB pargabenti organus iš donorinių ligoninių į Vilniaus ir Kauno transplantacijos centrus neatlygintinai padeda Lietuvos kariuomenės Karinės oro pajėgos (KOP) ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT). Neturime duomenų, kiek lėšų iš valstybės biudžeto atsieina vienas KOP ar VSAT skrydis, kuomet gabenami donoriniai organai.“

I. Grybauskienė teigė, kad apie panašius savižudybės po organų transplantacijos operacijų atvejus jai nebuvo tekę girdėti anksčiau.

Donoro kepenys po paciento Kauno klinikose mirties antrą kartą transplantacijai paimtos nebuvo. Pasak NTB direktorės, mokslinėje literatūroje galima rasti, kad organas transplantuojamas antrą kartą, tačiau tai vienetiniai atvejai ir kasdienėje praktikoje tokių atvejų nepasitaiko.

Be to, savižudybės atveju ne visada pavyksta paimti organus transplantacijai, ne visada jie yra tam tinkami. „Pacientui (potencialiam donorui) Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje turi būti diagnozuota arba smegenų mirtis, arba negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas“, – tvirtino I. Grybauskienė.

Skubi psichologinė pagalba telefonu teikiama:

Vilties linija 116 123

Pagalba suaugusiesiems.

Kasdien Visą parą

Linija „Doverija“ 8 800 77 277

Emocinę paramą paaugliams ir jaunimui rusų kalba teikia savanoriai moksleiviai.

II–VI 16.00–19.00

Krizių įveikimo centras 8 640 51 555

Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.

I–V 16.00–20.00

VI 12.00–16.00

Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Juos apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.