Namų šeimininkė

Savaitės viduryje drauge su fotomenininku Romualdu Požerskiu automobilio vairą sukome Aleksoto link, kur vienoje nedidelių gatvelių, prie vartų mūsų laukė Laura. Užtildžiusi balkone kiauksintį šunelį Gučį, sparčiais žingsneliais jis patraukė į kiemo gilumą, o pėdomis prilietusi bortelį, stabtelėjo.

"Jais galiu lipti net ir užsimerkusi", – įveikusi keliolika laiptelių, vedančių lauko durų link, kaunietė Laura Stadalnikaitė nusišypsojo.

Ne kartą Laura kibosi į fotomenininko ranką.

Jei toks juokelis būtų išsprūdęs iš kito žmogaus lūpų, veikiausiai, nebūčiau sureagavusi, tačiau taip kalbėjo neregė. Nesuglumau. Priešingai – supratau, kad su Laura galime kalbėti apie viską, be nejaukių pauzių. Apie jos rankomis užplikytos kavos puodelį, kuriame vandens nei per daug, nei per mažai, apie gitarą, kurią išmoko brazdinti savarankiškai ir apie kalnus, kuriuos ji įveikė dviračiu ir apie kotletus, kuriuos ji meistriškai varto keptuvėje.

Iki šiol pamenu kelių močiučių veidus, kai šios išvydo Laurą su pilvu ir neregio lazdele.

"Lipdama skaičiuojate laiptelius?" – peržengusi slenkstį, pasiteiravau.

Jauna moteris papurtė galvą, o tada atsargiai, pirštų galiukais perbraukė medinius turėklus. Vaikystėje išdykėlė iš antro aukšto jais leisdavosi į pirmąjį. Mielai ir dabar taip sutrumpintų kelią, tačiau save kaskart tramdo.

"Neduok Dieve, Liepa pamatytų. Tikrai sugalvotų tą patį", – šešiametei dukrai, anot Lauros, kaip ir jai anuomet nestinga parako.

Bendrauja septintus metus

Liepos smarkumui sutramdyti antrame aukšte įtaisyti metaliniai varteliai. Vikriais rankų judesiais kilstelėjusi juos, Laura pakvietė į dukros kambarį.

"Matau, čia yra šiokių tokių pasikeitimų. Senosios spintos nebeliko, o jos vietoje atsirado nauja", – apsižvalgęs aplink R.Požerskis atsisėdo ant kėdės ir išsitraukė fotoaparatą, kurį pokalbio metu spustelėjo bent kelis kartus.

Nesakė, bet spėju, juosta kada nors virs kūnu ir taip pratęs 2013-aisiais pradėtą rinkti fotografijų ciklą, pasakojantį neregės istoriją.

"Kaip susipažinome? Fotografavau projektą "Tarp šviesos ir tamsos". Lankiau Vilniaus ir Kauno aklųjų mokyklas, rinkau informaciją apie neregių gyvenimą ir jų integraciją baigus mokslus. Vieno koncerto metu Prano Daunio ugdymo centre pamačiau prie sienos su gitara ir akinukais sėdinčią Laurą. Vėliau pavaduotojos Lolitos paprašiau baigusių, muzikuojančių ir masažistais dirbančių auklėtinių kontaktų. Sąraše buvo ir Lauros telefono numeris", – R.Požerskio pasakojimą nutraukus telefono skambučiui, jį tęsė pati nuotraukų herojė.

Lauros, tuo metu skaičiuojančios paskutinį nėštumo mėnesį, fotomenininko skambutis esą nė kiek nenustebino. Išgirdusi pasiūlymą stoti priešais objektyvą, ji kaipmat sutiko.

"Pagalvojau, kad laiko turiu, kodėl gi ne? Lai daro tas kelias nuotraukas", – jauna moteris nė nenutuokė, kad fotoaparato paspaudimų bus daugiau nei 10 tūkst.

Keliavo po Lietuvą

R.Požerskis neregę fotografavo ir Trakuose prie pilies, ir Kernavėje ant piliakalnio, ir pajūrio kopose su smiltimis tarp pirštų, ir gimtojo Kauno gatvėse.

"Kelias dienas prieš gimdymą Laurą fotografavau Nemuno pakrantėje. Besileidžiančios saulės apšviesta, ji vaikštinėjo senamiesčio bažnyčių fone. Iki šiol pamenu kelių močiučių veidus, kai šios išvydo Laurą su pilvu ir neregio lazdele. Atrodė, kad jos pamatė patį Dievą. Vėliau kasmet toje pačioje vietoje fotografavau ją su Liepa", – gražiausiomis judviejų bičiulystės akimirkomis dalijosi R.Požerskis.

Laurai pagimdžius, fotomenininkas fotografavo ją namuose maitinančią naujagimę, liečiančią Liepos veidą ir svaigstančią iš laimės, kai mažylė atsakė tuo pačiu. Vėliau juodvi abi einančias iš darželio ar prieš Šv.Velykas marginančias kiaušinius.

"Nenorėjau daug buities. Tokios, kai ji verda kavą, minko tešlą ir panašiai", – kiekvienoje nuotraukoje R.Požerskis sau kėlė užduotį sukurti nedidelę intrigą ir parodyti neregės santykį su aplinka. Antai, vienos fotosesijos metu į jaunos moters rankas jis įtupdė lanką, kitą kartą jos delnuose spurdėjo maža žuvelė, netrukus Laura maudėsi rudeninių lapų lietuje, paskui skendo kalėdinių girliandų debesyje.

Ypatingi kadrai

Bene labiausiai fotomenininkui įsiminė dviejų nuotraukų istorijos.

"Pradėjęs kūrybinę fotografiją domėjausi XIX a. Anglijoje susikūrusia dailininkų prerafaelitų srove. Bene labiausiai man įstrigo paveikslas, kuriame vaizduojamas nuostabus peizažas ir jo nematanti jauna akla mergina, – Vasarą pajūryje, R.Požerskiui pavyko šią situaciją atkartoti. – Buvo vakaras, bet saulės spinduliai dar lindo. Dangumi praplaukė debesis su lietumi, o jį sekė vaivorykštė. Laura atsisuko į saulę ir ši atsispindėjo jos akyse."

Antroji nuotrauka, apie kurią fotomenininkas kalba kaip apie kūdikį, gimė praėjusių metų rugsėjį, Popiežiaus Pranciškaus viešnagės Kaune metu. Tą akimirką, kai Laurai už nugaros riedėjo papamobilis, R.Požerskis dėl vieno gero kadro kairiąja ranka retino aplink kylančių mobiliųjų telefonų mišką, o savo dešine spaudė fotoaparato mygtuką. Rezultatas?

"Laura žiūri į saulę, kai tuo metu jai už nugaros moja Šventasis Tėvas, daugumos tikinčiųjų vadinamas saule", – išpildyta idėja džiaugėsi fotomenininkas.

Žada tęsti ciklą

Kelias dešimtis nuotraukų jungiantis ciklas, pavadintas "Laura – spinduliuojanti tamsa", praėjusią savaitę įsitaisė ant Vytauto Didžiojo universiteto Menų galerijos "101" sienų. Miestiečiai ir Kauno svečiai ją galės pamatyti iki lapkričio 15-osios.

Fotomenininkas ir toliau žada pildyti Lauros nuotraukų albumą.

Ar tai neregės ir fotomenininko bendradarbiavimo pabaiga? Anaiptol. R.Požerskis Laurai ir toliau žada skirti pasimatymus, tik kiek retesnius. Juolab kad liko dar neįgyvendintų idėjų.

"Labai norėčiau nufotografuoti ją tarp žiemos pusnių. Ir prie tėvų kapų Seniavoje. Tik ten turi lydėti kas nors iš artimųjų – viena pati ji neras nei mamos, nei tėčio kapo", – fotomenininkas prasitarė ir apie kitus, kol kas labai miglotus planus – leidinį. – Tai būtų labai mažas leidinys, nes didelis reiškia didelius pinigus."

Jame esą galėtų būti ne tik kelios dešimtys nuotraukų su Lauros atvaizdu, bet ir kelios ar keliolika pačios leidinio herojės darytų nuotraukų.

"Taip, kartais fotografuoju ir pati. Telefone turiu specialią programą, kuri garsu padeda aptikti fotografuojamą objektą. Neseniai "Feisbuke" sukūriau maisto gaminimo grupę neregiams. Žinau, kad dauguma jos narių, tokie kaip ir aš, tačiau vistiek sugalvojau įkelti vieną kitą savo darytą nuotrauką. Kol kas dar to nedariau, bet būtinai padarysiu, – Paklausta ar jos pomėgiui pakanka mobiliojo telefono galimybių, be mėnesio 32-ejų moteris gūžtelėjo pečiais. – Būtų smagu turėti profesionalų fotoaparatą, tačiau su telefonu kur kas patogiau. Man pritartų ir Liepa, nes ir ji mėgsta su įjungta telefono kamera po namus lakstyti."