Savo patirtimi su italų, lenkų, austrų, vokiečių mokslininkais pasidalijo ir iš Kauno geto išsigelbėjusi Julijana Zarchi.

Per Antrąjį pasaulinį karą visoje Europoje persekiojamų žydų vaikai buvo priversti gyventi nuolatiniame pavojuje. Tie, kuriems pavyko išvengti kraupių egzekucijų, savo vaikystę praleido slėpdamiesi rūsiuose ar vienuolynuose. Kai kurie buvo įvaikinti katalikų šeimų – įgiję naują vardą ir pavardę galėjo gyventi visavertį gyvenimą.

Pasibaigus karui, situacija nepasikeitė. Dauguma Lietuvos žydų vaikų gyvuliniais vagonais iškeliavo į Sibirą, kiti – į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Likę savo šalyje ir bandydami prisitaikyti prie naujo gyvenimo vaikai patyrė dvigubą traumą. Vieni iš mirties buvo išgelbėti būdami kūdikiais, todėl savo tėvų neatsiminė, kiti prarado visą šeimą. Tie, kurie grįžo pas savo artimuosius, patyrė didžiulius psichologinius išgyvenimus pradėję naują gyvenimą kartu su savo karo suluošintais giminaičiais. Nemažai buvo priversti pasikeisti savo tapatybę, netgi pamiršti gimtąją kalbą.

Daugelyje šalių šių paslėptų vaikų ir jų gelbėtojų likimai buvo pamiršti, jų istorijoms neskirta dėmesio. "Savo gelbėtojus žino tik tie, kurie išsigelbėjo. Jų vardų nežino nei visuomenė, nei mokytojai. Mūsų tikslas – per asmenines vaikų istorijas atkreipti visuomenės dėmesį", – sakė Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja.

Išgelbėta 250–300 vaikų

Mokslininkė Vilniaus Gaono muziejuje inicijavo ir nuolat atnaujina parodą apie išgelbėtus žydų vaikus. Savo istorijomis ir dokumentine medžiaga su muziejumi dalijasi iš mirties gniaužtų ištraukti ir dabar JAV, Izraelyje, Australijoje ir po kitas pasaulio šalis išsibarstę litvakai.

Pasak jos, iš Kauno gete gyvenusių maždaug 30 tūkst. žydų buvo išgelbėta apie 250–300 vaikų. Jie buvo slapta išgabenti iš geto ir paslėpti. Iš 893 Pasaulio tautų teisuolio vardą pelniusių žydų vaikų gelbėtojų iš Lietuvos 239 buvo kauniečiai.

Įvairiais būdais per geto tvorą į laisvę išgabenti vaikai keliaudavo į Petro Baublio vadovaujamą "Lopšelį", Sofijos Binkienės – tetos Zosės namus, vaikų juokais vadinamus žydų viešbučiu, svetimus vaikus augino Natalija Fugalevičiūtė, Helena Holzman, Natalija Jegorova, Lidija Golubovienė, Pranas Mažylis, Antanina Mažylienė, Pranė Špokaitė-Juodvalkienė.

Patyrė dvigubą traumą

Kaip pasakojo D.Selčinskaja, Švč.Trejybės bažnyčia Kaune taip pat buvo virtusi prieglobsčiu iš geto pabėgusiems vaikams. Kunigas Bronislovas Paukštys parūpindavo padirbtus dokumentus, slėpdavo bažnyčioje, maitindavo, o nakvoti vesdavo pas patikimus žmones į namus.

Savo buvusius mokinius gelbėjo istorijos mokytoja Petronėlė Lastienė ir biologijos mokytoja Veronika Žvironaitė. Vilijampolėje fabrike dirbusi Bronė Pajedaitė padėdavo joms susisiekti su vaikais gete. Trimis motinomis gelbėtojomis vadinamos moterys buvo antrosios mamos daugybei vaikų, praradusių savo artimuosius. Prasidėjus sovietų okupacijai moterys buvo suimtos ir išvežtos į Sibirą, o jų išgelbėti vaikai dar kartą patyrė skaudžią netektį.

Filmą "Seserys" apie Kipro ir Elenos Petrauskų šeimoje užaugusią dabar žymią smuikininkę Danutę Pomerancaitę sukūrusi D.Selčinskaja teigė, kad iš Kauno geto pusantrų metukų išgelbėta ir Danute pavadinta mergaitė patyrė šoką, kai atsirado jos tikrieji tėvai. "Persikrausčiusi pas tėvus, ji vidury nakties eidavo į Žaliakalnį pas Petrauskus", – apie sunkius psichologinius paslėptų vaikų išgyvenimus pasakojo D.Selčinskaja.

Tikrindavo, ar gyva

Mirties išvengusi Julijana Zarchi į Kauno getą pateko trejų: "Mažai ką prisimenu. Keista, nes dažnai nebesuprantu, ar tai mano pačios atsiminimai, ar kitų kitų žmonių papasakotos istorijos". J.Zarchi tėvas buvo žydas iš Ukmergės, o mama – vokietė iš Diuseldorfo.

J.Zarchi tėvas dingo 1941-aisiais, todėl po "Lietūkio" tragedijos mergaitės mama galvojo, kad kraustytis į getą – saugiausia išeitis. Vis dėlto kaimynystėje gyvenęs čekas Pranas Vocelka patarė į getą keltis ne visiems – kad liktų žmonių, galinčių iš jo išgelbėti. Todėl namus paliko tik J.Zarchi kartu su P.Vocelkos žmona ir jų vaikais.

Moteris pasakojo, kaip jos mama vis ateidavo prie geto, o P.Vocelkos žmona iškeldavo mergaitę virš tvoros ir parodydavo, kad ši dar gyva. Kadangi arti prieiti būdavo nesaugu, J.Zarchi mama stovėdavo toliau ir žiūrėdavo su žiūronais. Moteris dėl dukros gyvybės jaudindavosi ne veltui – gete nuolatos žūdavo žmonės.

Iš žydės pavirto fašiste

Po kelių mėnesių J.Zarchi iš geto išgelbėjo P.Vocelka. Kartu su mergaite pabėgo ir gelbėtojo šeima. "Prisimenu tik tvorą ir gatvę už jos – pilna mašinų. Kažkas man už nugaros pasakė "Bėk!" ir aš pamačiau gatvėje manęs laukiančią mamą. Bėgau taip greitai – niekas negalėjo patikėti, kad trimetė gali taip greitai bėgti", – pasakojo J.Zarchi.

Pirmiausia mama dukrai nuvilko drabužėlius – ant jų buvo prisiūtos žvaigždės. Kadangi J.Zarchi šeima Kaune gyveno tik kelerius metus ir neturėjo daug pažįstamų, mergaitę nuspręsta slėpti namuose.

"Butas buvo erdvus, o virtuvė – labai maža. Toje virtuvėje aš ir leisdavau visas dienas", – J.Zarchi namai buvo netoli Karmelitų bažnyčios, kurioje veikė vaikų darželis. Jame mergaitė ir išmoko kalbėti lietuviškai.

1945 m. balandį J.Zarchi su mama buvo ištremta į Tadžikistaną – į medvilnės vergystę. Tuo metu mergaitei buvo šešeri. "Gerai atsimenu, kaip vaikai mėtydavo į nugarą akmenis ir kaip netikėtai iš persekiotos žydės pavirtau fašiste. Galvojau: kodėl aš, kurios tėvą nužudė fašistai ir kuri buvo išgelbėta iš geto, dabar turiu atsakyti už nacių nusikaltimus?" – J.Zarchi tai buvo didžiausia trauma tremtyje. Į Lietuvą moteris kartu su savo mama sugrįžo 1962 m.

Skaičiuose – tragiškas likimas

Masinis žydų žudymas prasidėjo VII forte. 1941 birželio pab. – liepos pr. žuvo daugiau nei 3 tūkst. žydų.

Nuo karo pradžios iki Kauno geto įkūrimo 1941 m. rugpjūčio 15 d. buvo nužudyta apie 8 tūkst. žydų.

Per kelis mėnesius įvyko trys masinės žydų žudynės, vadinamos akcijomis.

Pirmoji akcija įvyko 1941 m. rugpjūčio 18 d., kai 534 Kauno geto vyrai buvo išvežti į IV fortą ir ten sušaudyti.

Antroji akcija įvyko 1941 rugsėjo 26 d. Buvo nužudyta maždaug 1 000 Kauno geto žydų.

1941 m. spalio 4 d. buvo likviduotas mažasis getas. 1 845 žydai, tarp kurių buvo 818 vaikų, buvo perkelti į IX fortą.

Didžioji akcija įvyko 1941 m. spalio 29 d. 2007 vyrai, 2 920 moterų ir 4 273 vaikai buvo sušaudyti IX forte ir užkasti didelėje duobėje. Tai buvo didžiausios vienos dienos žudynės.

Vaikų akcijos

Pirma vaikų akcija įvyko 1943 m. lapkričio 5 d. Šiaulių gete. Per dieną į Aušvicą traukiniais buvo išvežta 570 vaikų ir 260 senolių. Visi jie buvo nužudyti.

1944 m. kovo 27–28 d. vaikų akcija įvyko Kauno gete. Nužudyta 1 700 žmonių, tarp kurių 900–1 000 vaikų.

1944 m. liepos 8 d. SS pradėjo Kauno geto likvidaciją degindama vieną namą po kito. Maždaug 7–8 tūkst. geto gyventojų buvo išvežta į Dachau, Štuthofo ir kitas koncentracijos stovyklas. 1 000 žuvo per gaisrus, buvo nušauti ar mirė. Maždaug 500 žydų per likvidaciją išgyveno.

250–300 vaikų išgyveno, nes buvo išgabenti iš geto ir paslėpti.