Kaune, Herojaus mokykloje dirbanti mokytoja į Lietuvą atvyko kartu su savo 17 metų amžiaus sūnumi.
Pokalbis su ja – tarsi ėjimas įtemptu lynu, kai nežinai, kaip išlaikyti pusiausvyrą ir ką sakyti, kad žodžiai, tapę prisiminimais, neskaudintų. „Ne tik mano, bet ir viso pasaulio svajonė yra ta pati – kad šis karas baigtųsi. Ne tik kad baigtųsi, bet kad Ukraina būtų vientisa ir nepriklausoma valstybė. Kad ukrainiečiai galėtų grįžti į namus“, – sakė Olga.
Ukrainoje liko tėvai
Olga yra ne pirmos kartos ukrainietė – čia gimė ji, čia gimę ir jos tėvai. Šeima gyveno Zaporožės apskrityje, maždaug už 50 kilometrų nuo apskrities centro. Ji – ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja. Olgos vyras maždaug metus jau dirba Lietuvoje, Kaune. Dėl šios priežasties, prasidėjus karui, Kauną pasirinko ir ji pati.
Nepaisant to, kad dabar moters šeima yra saugi, ją nuolat lydi nerimas – tiek dėl pačios Ukrainos ateities, jos nepriklausomybės, karo baigties, tiek dėl to, kad Ukrainoje liko Olgos tėvai, jos vyro mama. Su artimaisiais moteris pagal galimybes palaiko ryšius, kaip ir visi, skaito žinias, domisi, kas vyksta tėvynėje.
Nerimą malšina tai, kad ir Olgos sūnus, ir ji pati Lietuvoje turi veiklų. Sūnus, buvęs Charkivo universiteto studentas, jau ėmė mokytis Kauno technologijos universitete, o ji pati dirba Kauno Herojaus mokykloje ir čia karo pabėgėlius – vaikus – moko jų gimtosios kalbos ir literatūros.
Galvoti nebuvo kada
„Kai sužinojome, kad prie mūsų miestelio priartėjo rusai, kad jie – maždaug už 8–10 kilometrų, mes labai greitai apsisprendėme. Iki tol dar abejojome, važiuoti ar ne. Priartėjus rusams, nebuvo kada galvoti. Jei fronto linija nebūtų buvusi taip arti, gal dar ir nebūtume išvažiavę“, – pasakojo pašnekovė.
Ukrainoje prasidėjus karui Olga kartu su kitomis moteris gamindavo maistą ukrainiečių kariams – ji buvo šios veiklos koordinatorė. Moterys pasikeisdamos kariams ruošdavo pusryčius, pietus, vakarienę, o tada maistą išvežiodavo.
„Bijojau, kad mus rusai aptiks. Juk visur buvo skelbiamas mano kontaktinis telefonas, per mane vyko koordinavimas. Labai dėl to bijojau, nes žmonės pasakojo įvairių istorijų apie tai, kaip imami įkaitai, kaip tikrinami jų telefonai“, – sakė moteris.
Gyvenimas kare, pasakojo Olga, yra kitoks. Tarkime, tu įpranti prie to, prie ko, atrodo, priprasti neįmanoma. Pavyzdžiui, kaukiančios ir apie pavojų pranešančios sirenos: „Iš karto jas išgirdę labai išgyvenome ir galvojome, kad tik spėtume pasislėpti. Slėptis išmoko ir vaikai.“ Vėliau, sako Olga, išgirdus sirenas nerimo buvo mažiau.
Viskas pasikeitė
Kai nutarė palikti Ukrainą, jos gimtajame miestelyje dar nebuvo sprogimų, sugriautų pastatų. Dabar, sako ukrainietė, viskas pasikeitė: „Kai prasidėjo karas, mes negalvojome, kad viskas nueis taip toli. Kad bus tiek aukų, tiek griuvėsių. Juk karas čia vyksta nuo 2014 metų, bet taip, kaip dabar, nebuvo. Pradėjo bombarduoti Kyjivą, Charkivą, kur irgi yra mūsų giminių. Jie skambino, pasakojo...
O ten, kur gyvenau aš, praėjusią savaitę pranešta apie pirmąsias civilių žmonių aukas. Labai daug pažįstamų turiu Mariupolyje, kur situacija labai sudėtinga. Yra žmonių, kurie negali iš miesto išvykti, nes jis okupuotas, neįleidžia įvažiuoti net humanitarinei pagalbai.“
Kalbant apie karą Ukrainoje pokalbis sukasi ir kita kryptimi – apie karo vadu tapusį Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį ir apie pačią ukrainiečių tautą, didvyriškai atremiančią Rusijos agresiją. Atrodo, sako Olga, kad Ukrainos žmonės – stiprūs ir nepalaužiami.
„Tiesą sakant, aš to nesitikėjau, bet šis karas parodė, kad taip yra. Prezidentas nustebino visą pasaulį. Nesitikėjau iš jo tokios tvirtybės ir kad jis galės taip rūpintis savo šalimi. Kai prezidentu buvo Janukovičius, jis tiesiog pabėgo. Apie Zelenskį iki karo buvo įvairių nuomonių. Tačiau dabar, žinoma, žmonės jį labai palaiko“, – sakė Olga.
Kelionė traukiniu
Koks jausmas palikti savo tėvynę ir nežinoti, kaip ir kada galėsi sugrįžti? Pagaliau – ar galėsi apskritai? Tačiau šio jausmo nepatyręs sunkiai supras.
„Labai sunku, kai reikia tiesiog pasiimti būtiniausius daiktus ir išvažiuoti“, – tyliai sako moteris.
Kelionė iki Lietuvos buvo ilga. Olga su sūnumi važiavo iki Zaporožės geležinkelio stoties, čia praleido devynias valandas. Tiek teko laukti, kol pateks į traukinį.
„Visų pirma vežė moteris su mažais vaikais, nėščiąsias. Traukinio kupė buvo vienuolika žmonių. Antrame kupė aukšte gulėjo po kelis vaikus, o apačioje visi sėdėjo. Kelionė iki Lvivo truko 24 val. Ten nakvojome pas gimines ir kitą rytą pėsčiomis kirtome Ukrainos ir Lenkijos sieną“, – pasakojo Olga.
Nuo pasienio autobusu moteris su sūnumi pasiekė Varšuvą, o iš Lenkijos sostinės į Lietuvą juos parsivežė vyras.
Kelias dienas Olga su sūnumi gyveno hostelyje, paskui gavo kontaktus žmonių, kurie jų šeimą priėmė į savo namus.
Nesitikėjo mokytojauti
Įsikūrus naujuose namuose Olgos neapleido mintis apie tai, kaip ir kokį reikės susirasti darbą. Ji svarstė, kad galėtų dirbi bet kokį nekvalifikuotą darbą: „Tikrai nesitikėjau rasti pagal savo specialybę. Lietuvė, kuri mus priėmė į savo namus, pasakė: negali būti, kad mokytojas dirbtų nekvalifikuotą darbą. Tada paskambino savo pažįstamiems, ir taip aš sužinojau, kad Herojaus mokykla ieško mokytojų iš Ukrainos. Buvau pirmoji ukrainiečių mokytoja, kurią priėmė.“
Mokykla labai greitai prisipildė ir ukrainiečių vaikų, ir mokytojų. Pasak Olgos, vieną savaitę čia buvo 10 mokinių, o šią – jau 60. Daugėjo ir dirbančių ukrainiečių mokytojų.
Dėl mūsų ukrainiečių vaikų padaryta labai daug. Kai manęs klausia, kas labiausiai stebina Lietuvoje, atsakau, kad žmonės, jų gerumas, jų požiūris į mus.
Kalbėdama apie mokyklos bendruomenės – mokytojų, administracijos, lietuvių vaikų tėvų – požiūrį Olga negali sulaikyti ašarų. Šį kartą – ne skausmo, o gerumo: „Labai geras kolektyvas, visi padeda, bendrauja. Dėl mūsų ukrainiečių vaikų padaryta labai daug. Kai manęs klausia, kas labiausiai stebina Lietuvoje, atsakau, kad žmonės, jų gerumas, jų požiūris į mus.“
Bendrumo jausmas
Mokykloje dirbantys mokytojai iš Ukrainos vaikus moko naudodami elektronines priemones, tačiau jau laukia iš Ukrainos atkeliausiančių vadovėlių. Be to, pedagogai mokosi ir patys – metodikos, kuria vadovaujantis Herojaus mokykloje vyksta ugdymo procesas.
Olga sako, kad vienas iš itin ryškių skirtumų – klasių dydis. Tarkime, mokykloje, kurioje dirbo ji, vienoje klasėje mokėsi po 30 ir daugiau vaikų, o Lietuvoje klasės – mažesnės.
„Taip pat šioje mokykloje vaikams suteikiama daugiau laisvės, jie gali patys priimti sprendimus, ką jiems mokytis įdomiau, kas jiems svarbu, patys išsikelia tikslus ir įvardija, kokius žingsnius turi padaryti, kad savo tikslus pasiektų“, – kalbėjo Olga.
Pašnekovė pasakojo, kad mokykla pasirūpino ir naujomis patalpomis, nes dabartinėse nebetelpa vaikai.
Tai, kad vyksta pamokos ukrainiečių vaikams, svarbu ne tik dėl paties mokslo, žinių: „Taip, mokytis reikia, tai svarbu. Tačiau pirmiausia yra socializacija, kad vaikai galėtų adaptuotis, kad jie bendrautų. Žinoma, pamokos galėtų vykti ir nuotoliniu būdu, tačiau juk tada nebūtų jokios socializacijos. Vaikai čia patiria bendrumo jausmą, jie – vienos bendruomenės dalis. Kartu su kitais mokiniais dalyvauja rytinėse mankštose, eina pasivaikščioti.“
Į lietuvių kalbos pamokas užsirašė ir pati Olga. Tiesa, sako ji, lietuvių kalba – sunki. Kiek lengviau sekasi Olgos sūnui: „Turbūt kuo vyresnis žmogus, tuo jam sunkiau. Sūnui tikrai paprasčiau, be to, jis puikiai kalba ir angliškai.“
Mokinių iš Ukrainos daugėja
Kauno Herojaus mokyklos direktorius Andrius Pelegrimas sako, kad Lietuvoje yra daug gerų iniciatyvų ir fantastiškų žmonių. „Prasidėjus karui Ukrainoje ir Lietuvą pasiekus pirmiesiems pabėgėliams mes pagalvojome, kad galime padėti trimis dalykais: priimti šeimas, įdarbinti žmones, kuriems darbo reikės, ir priimti mokytis vaikus.
Surinkome duomenų bazę, kas galėtų pagelbėti ir apgyvendinti. Tada priėmėme pirmuosius mokinius, o netrukus – ir mokytojus. Šiuo metu mokykloje dirba daugiau nei dešimt skirtingų dalykų mokytojų iš Ukrainos, o mokosi 60 vaikų“, – sakė A.Pelegrimas.
Greta įprastų pamokų vaikai mokosi ir naujo dalyko – lietuvių kalbos. Ukrainiečių vaikams mokslas Herojaus mokykloje nemokamas, o surinkti lėšų mokytojų atlyginimams ir mokymosi priemonėms padeda mokyklos bendruomenė, mokinių tėvai ir verslo atstovai: „Vien ukrainiečių mokytojų atlyginimams per mėnesį reikia apie 20 tūkst. eurų. Teko girdėti, kad ateityje finansavimą skirs ir valstybė, tačiau dar nežinome, koks jis bus ir kada. Atlyginimus mokytojams reikia mokėti jau dabar. Kol kas mes tiesiog įdarbiname mokytojus, o tada ieškome, kaip ir iš ko mokėsime jiems atlyginimus.
Labai didelės paramos sulaukiame iš įmonės „NFQ Technologies“ ir jų partnerių. Šios lėšos mums garantuoja finansinį užnugarį. Prie pagalbos prisideda mūsų vaikų tėvai, mokytojai. Reikia visko: vadovėlių, žaidimų, kompiuterių, paspirtukų. Vienas iš pavyzdžių – penktokės Dominykos tėtis Andrius, išgirdęs, kad vaikams reikia kompiuterių, nupirko – tiek, kiek reikėjo“, – kalbėjo A.Pelegrimas.
A.Pelegrimas sako, kad dalis karo pabėgėlių Lietuvoje liks ir savo gyvenimą kurs čia: „Pasibaigus karui ne visi turės kur grįžti. Jų namų – nėra, jie sugriauti. Tad, jei matysime, kad ukrainiečių klasių poreikis yra, – šią veiklą tęsime ir toliau.“
