Laiko juos įsibrovėliais

E.Fryko gatvės akligatvyje prie stataus Žaliakalnio šlaito prigludusio dviaukščio namo, pažymėto 14-uoju numeriu, fasado spalva – nenusakoma.

Besidomintys tarpukariu kauniečiai greičiausiai yra lankęsi čia veikiančiame ekstravagantiškos menininkų poros, scenografo ir operos solistės, memorialiniame muziejuje ir išsaugotame autentiškame buto interjere klausęsi įspūdingų pasakojimų apie išskirtinius jo gyventojus.

Vis dėlto šio buto kaimynai ir namo bendraturčiai prisimena ne vien šviesius Liudo Truikio charakterio bruožus. Be to, juos žeidžia tai, kad viešumoje visas namas pristatomas kaip muziejus, nors iš tiesų memorialinis butas užima tik trečdalį namo ploto. Kita tarpukariu iškilusio dviaukščio namo su mansarda dalis priklauso Vytauto Vaidelio šeimai. Memorialinio buto kaimynai pastebi ir kai kurių lankytojų kreivus žvilgsnius į jų šeimą. "Atsiranda net tokių, kurie sako: čia juk garsių menininkų namai, o jūs ką čia veikiate? Tarsi mes būtume kažkokie nelegalūs įsibrovėliai. Tačiau iš tiesų būtent L.Truikys su Marijona Rakauskaite čia buvo nelegalūs įsibrovėliai, ne mes. Jie atsikraustė čia 1944 m. Tai buvo laikas, kai žmonės užimdavo tuščius į Vakarus pasitraukusiųjų butus. Taip čia atsirado ir Liudas su Marijona", – tvirtino memorialinio buto kaimynas.

Kai kurie memorialinio buto langai iki galo neužsidaro, pro plyšius švilpia vėjas, tačiau restauracijos jiems teks palaukti.

Pirmi pastato šeimininkai

Dabar pensininkas, buvęs Kauno technologijos universiteto matavimų inžinerijos mokslų daktaras čia gyvena nuo gimimo. "L.Truikys bandomas parodyti geresnis, nei buvo iš tiesų", – savo namų svetainėje, pro kurios langus atsiveria miesto centro panorama, į praeities laikus nusikelia V.Vaidelys. Pašnekovo žodžiais, dabar, matyt atėjo laikas, kad būtų išklausyta ir jo pusė. Tarpukario baldais apstatytame kambaryje prie apskrito stalo sėdame keturiese: ponas Vytautas, jo žmona Adelė ir jauniausias jų sūnus Vytautas. Sutikę kalbėtis, Vaideliai vis dėlto nesutiko į savo namus įsileisti fotografo.

"Šį namą pagal supaprastintą tipinį projektą pasistatė žinomas tarpukario pedagogas, buvusio Lietuvos aklųjų instituto direktorius Petras Maldeikis. 1940 m., likus gal dešimčiai dienų iki sovietų okupacijos, mano tėvai, Marija ir Jurgis Vaideliai, nusipirko pusę namo iš Maldeikių. Sandoris, kaip buvo įprasta tarpukariu, buvo apiformintas mano mamos vardu – dalį namo ji oficialiai pirko iš Jadvygos Maldeikienės", – trumpai istoriją, kaip garsaus tarpukario teisininko ir rašytojo Antano Kriščiukaičio-Aišbės dukra Marija Kriščiukaitytė, po vestuvių tapusi Vaideliene, įsikūrė E.Fryko gatvėje, priminė jos sūnus, garsiojo teisininko anūkas V.Vaidelys. Pasak jo, teisybės dėlei namą E.Fryko g. 14 labiau derėtų vadinti P.Maldeikio namais. "Na, aš dar galėčiau kokį memorialinį kambarį A.Kriščiukaičiui-Aišbei paskirti", – šyptelėjo pašnekovas.

1944 m., prie Lietuvos vėl artėjant sovietų armijai, jo tėvai, kaip ir Maldeikiai, nusprendė pasitraukti į Vakarus. Tačiau toli nenukeliavo – gimė sūnus Vytautas. "Taigi, aš sutrukdžiau tėvams pasitraukti, – šypteli pašnekovas. – Su naujagimiu ant rankų jie grįžo atgal į Kauną. Ir rado Maldeikių bute įsikūrusį L.Truikį. O Maldeikiai sėkmingai pasitraukė į Vakarus, įsikūrė Romoje."

Testamentu paliko valstybei

V.Vaidelys prisimena, kad iš pradžių scenografas nesijautė buto šeimininku – jo tėvams atnešdavo Maldeikiams skirtus nuompinigius. "Tačiau, bėgant metams, L.Truikys įsidrąsino. Paskui jis ir Maldeikiams priklausiusius brangius raudonmedžio baldus pardavė, nes pats nemėgo raudonmedžio. Jis mirė 1987 m., kai apie laisvos Lietuvos atkūrimą dar mažai kas galvojo. Matyt, negalvojo ir L.Truikys, kai savavališkai užimtą butą užrašė valstybei. Su sąlyga, kad čia bus įkurtas jo vardu pavadintas muziejus ir bus saugoma jo meno kūrinių kolekcija", – pasak V.Vaidelio, toks testamentas galėjo įsigalioti tik sovietmečiu.

Muziejus čia buvo įkurtas 1994 m. Garsią menininkų porą prisimenantis kaimynas pastebi, kad ne viskas, kas apie juos skelbiama viešai, yra teisinga: "Pavyzdžiui, rašoma, kad M.Rakauskaitė sovietmečiu gyveno iš šykščios pensijos. Tai netiesa – ji gaudavo LTSR nusipelniusios artistės pensiją. Ji siekė 100 rublių tuo metu, kai kiti gaudavo 12 rublių. Marijona buvo teisybę mylintis, tiesus žmogus. O L.Truikys mokėjo prieiti prie reikalingų žmonių. Be to, į paprastus žmones jis žiūrėjo iš aukšto."

Pagal vertingųjų savybių pobūdį, pastatas svarbus ne tik architektūrine, bet ir memorialine prasme. Objektas saugomas dėl to, kad jame gyveno žinomi kultūros žmonės.

L.Truikys anapilin iškeliavo praėjus dvylikai metų po M.Rakauskaitės mirties. V.Vaidelio teigimu, scenografas mirė planuotų vestuvių su jauna dailininke Saule dieną. "Ji buvo apie 50 metų už jį jaunesnė. Nežinau, ar tokiu atveju galima kalbėti apie meilę. Tuomet L.Truikys jau sirgo onkologine liga, o ji juo rūpinosi, be to, kaip ir jis, domėjosi Vydūnu, sekė jo idėjomis", – užsiminė pašnekovas.

Gamina memorialinę lentą

Nepaisant to, kad memorialinio buto kaimynas L.Truikį prisimena prieštaringai, sako su muziejininkais sutariantis gerai. "Nors anksčiau visko buvo. Prieš 20 metų bendrą su memorialiniu butu laiptinę mes patys savo lėšomis suremontavome. Išdažėme taip, kaip buvo prie A.Smetonos – balta ir žalia spalvomis. Vėliau prašėme muziejaus, kad jie laiptinę perdažytų. Tada mums atsakė, kad muziejaus čia – tik butas, o namas – mūsų. Tai, sako, jūs ir remontuokite", – pasak V.Vaidelio, vėliau muziejaus vadovų tonas pasikeitė.

Vis dėlto namo, kuriame įsikūrę Vaideliai ir muziejus, fasado neženklina nei memorialinė lenta, nei muziejaus iškaba. Galbūt tam priešinosi šio namo bendraturčiai? V.Vaidelys tikina, kad konflikto dėl to nebuvo. "Mes tik nesutikome su muziejaus iniciatyva memorialinę lentą kabinti iki atnaujinant namo fasadą. Tai būtų nelogiška, nes remontuojant reikėtų ją vėl nuimti, liktų žymės. Mes sakėme, kad pirmiau reikia fasadą atnaujinti, tada kabinti memorialinę lentą. Tik man nepatinka, kad lenta jau užsakyta, gaminama, nors su mumis tai derinta nebuvo, – prisipažino pašnekovas. – 2018 m. su ankstesniu muziejaus direktoriaus pavaduotuoju buvome suderinę ir lentos maketą, ir tai, kad namo fasado atnaujinimą finansuosime kartu – ir mes, ir muziejus. Tačiau dabar nežinome, kas ir kaip daroma."

Pasak Adelės Vaidelienės, su pernai Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktore tapusia Ina Pukelyte buvo kalbėta ne tik apie fasado, bet ir apie stogo remontą. "Ji žadėjo, kad muziejus prisidės ir prie fasado, ir prie stogo remonto. Dabar vėl muziejaus valdžia keisis – nežinome, ar šio pažado bus laikomasi, bet mes jau pradėjome ruošti dokumentus paramai fasado ir stogo remontui gauti", – A.Vaidelienės žodžiais, tokią paramą būtų galima gauti iš Kauno miesto savivaldybės paveldotvarkos programos.

Kapitalinis stogo remontas, atsižvelgiant į visus paveldosaugos reikalavimus, Vaidelių šeimai būtų per didelė finansinė našta. "Dabar mes tik skyles užlopome. Apie stogo remontą šnekėjome su I.Pukelyte, tarėmės ir su teisininke dukra. Skaičiavome, kiek tuo atveju, jei gautume finansavimą ir reikėtų pateikti sąskaitas už kiekvieną atliktą darbą, išaugtų sąmata. Stogo danga yra keraminės čerpės, atsižvelgiant į paveldosaugos reikalavimus, jos čia turėtų išlikti", – A.Vaidelienės teigimu, preliminariais skaičiavimais, jei paveldosaugos reikalavimai nebus labai griežti, kapitalinis stogo remontas kainuotų apie 50 tūkst. eurų.

Pateikė skirtingą informaciją

Vytauto Vaidelio jaunesniojo teigimu, remiantis pernai jiems Kultūros paveldo departamento (KPD) atsiųstu raštu, namas E.Fryko g. 14 kaip atskiras objektas nėra įtrauktas į kultūros vertybių registrą – esą jis saugomas tik kaip Žaliakalnio apsaugos zonos dalis. "Galbūt paveldosaugos reikalavimai nebus labai aukšti ir kartu su Nacionaliniu M.K.Čiurlionio dailės muziejumi mums šiemet pavyks ne tik fasadą atnaujinti, bet ir stogą suremontuoti", – vylėsi Vaidelių sūnus.

Tačiau "Kauno dienai" KPD atstovė pateikė kitokią informaciją apie namo E.Fryko g. 14 statusą. Ji patikino, kad šis namas saugomas ne tik kaip Žaliakalnio apsaugos zonos, kurioje saugomas kultūrinis kraštovaizdis, dalis, bet ir kaip atskiras unikalus objektas. "Jis yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą kaip atskiras vienetas, tai yra valstybės saugomas objektas. Pagal vertingųjų savybių pobūdį, pastatas svarbus ne tik architektūrine, bet ir memorialine prasme. Objektas saugomas dėl to, kad jame gyveno žinomi kultūros žmonės – L.Truikys ir M.Rakauskaitė", – sakė KPD Kauno skyriaus vyriausioji specialistė Asta Naureckaitė. Pasak jos, nors pastatas nėra architektūriniu požiūriu išskirtinis, vis dėlto tai yra tarpukario architektūros pavyzdys.

Paveldosaugininkė tvirtino, kad stogo danga – keraminės čerpės – čia turės išlikti. "Tai sudaro viso pastato architektūrinę kompoziciją. Iš to susideda ir jo architektūrinė vertė. Turės būti parengtas namo tvarkybos darbų projektas ir sąlygose įrašysime, kad reikia atlikti istorinius architektūrinius tyrimus. Jei būtų rasta duomenų, kad iš pradžių buvo kita stogo danga, kuo aš labai abejočiau, tai gali būti nurodyta atkurti pirminę stogo dangą", – pasak A.Naureckaitės, stogo dangos ir fasado atnaujinimo darbus namo savininkai privalės derinti su KPD. Turės būti suderintas ir fasado tinkas, ir jo spalva.

KPD atstovės teigimu, planuodami atnaujinti valstybės saugomą pastatą, jo savininkai pirmiausia turi kreiptis į KPD teritorinį padalinį, kad jo specialistai parengtų sąlygas tvarkybos projektui rengti. "Turi būti iškeltos sąlygos, kaip parengti dokumentą, kurio pagrindu būtų tvarkomas kultūros paveldo objektas. Šis dokumentas vadinasi tvarkybos darbų projektas, jį rengia atestuotas paveldo apsaugos specialistas", – A.Naureckaitės žodžiais, tokio projekto esmė – išsaugoti kultūros paveldo objekto autentiškumą, jo vertingąsias savybes.

Tai, kad šiame name įsikūręs garsiam scenografui ir operos solistei skirtas muziejus, byloja tik antro aukšto lange pastatomas popierinis užrašas – memorialinės lentos ant namo fasado nėra.

Laikysis tų pačių prioritetų?

Buvusi Nacionalinio K.M.Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Ina Pukelytė taip pat tikino, kad namo tvarkybą turėtų inicijuoti didesnės namo dalies savininkas. "Muziejaus nuosavybė yra tik vienas butas, kuris sudaro apie trečdalį namo ploto. Namo tvarkybą turėtų inicijuoti bendraturtis, kuriam priklauso didesnioji pastato dalis. Mes buvome su juo susitikę, tarėmės, kad kartu teiksime paraišką Kauno miesto savivaldybės paveldotvarkos programai. Tačiau iš esmės nuo namo bendraturčio priklauso, kaip to pastato fasadas, stogas bus tvarkomas. O muziejus turėtų prisidėti prie to, kad pastatas būtų sutvarkytas", – sakė I.Pukelytė.

Atsiranda net tokių, kurie sako: čia juk garsių menininkų namai, o jūs ką čia veikiate? Tarsi mes būtume kažkokie nelegalūs įsibrovėliai. Tačiau iš tiesų būtent L.Truikys su M.Rakauskaite čia buvo nelegalūs įsibrovėliai.

Užsiminus, kad remonto reikėtų ir memorialiniame bute, kur pro nerestauruotus langus pučia vėjas, apsilupinėjusios, kai kur  subėgusios 25 metus neperdažytos sienos, pašnekovė atsakė: "Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui priklauso penki memorialiniai muziejai, visi jie – ne ypač geros būklės. Prioriteto tvarka 2020 m. turėtų būti tvarkomas medinio paveldo J.Zikaro memorialinis muziejus. A. ir P.Galaunių namuose jau daromas kosmetinis remontas, tam, kad viduje būtų galima vesti edukacijas. Druskininkuose V.K.Jonyno galerijos ir M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus pastatai taip pat po truputį tvarkomi. Visko vienu metu muziejus nepajėgus padaryti – L.Truikio ir M.Rakauskaitės memorialinis muziejus kosmetinio remonto dar turės palaukti."

Gruodžio viduryje I.Pukelytei pasitraukus iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorės pareigų, lieka neaišku, ar muziejus prisidės prie namo E.Fryko g. 14 fasado ir stogo remonto, ar laikysis tų pačių prioritetų remontuoti memorialinius muziejus.