Misija – vaikai

"Kol mokslo metai dar neprasidėjo, leidome vaikams miegoti tiek, kiek jie nori", – šyptelėjo nuo kameros duryse įrengto langelio atsitiesdamas Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktorius Vytautas Lamauskas.

Akimirką suabejojau, ar teisingai išgirdau direktoriaus kreipinį – vaikai. Tik vėliau jam prisipažinau, kad važiuodama į šiuos pataisos namus tiksliai nežinojau, kaip vadinti čia gyvenančius jaunus žmones. Apie vaikus nepagalvojau. Ne tokia jau vaikiška jų gyvenimo patirtis – ikiteisminio tyrimo metu praleistas laikas tardymo izoliatoriuje, teismo procesas ir išgirstas nuosprendis – laisvės atėmimas.

"Bet jie mūsų vaikai", – nė akimirkos nesuabejojo direktorius. Dvejus metus Nepilnamečių tardymo izoliatoriui-pataisos namams vadovaujantis V.Lamauskas teigė neskaitantis čia esančių vaikų bylų. Tik pagal jiems skirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę nujaučiantis, koks sunkus vieno ar kito iš jų įvykdytas nusikaltimas.

"Prieš dvejus metus nutariau, kad šis darbas turi būti misija. Atėjau čia turėdamas tikslą sudaryti galimybes šitiems vaikams pasirinkti kitą kelią. Su čia dirbančiais žmonėmis nusprendėme, kad šitie vaikai yra suklydę ir jiems reikia suteikti šansą pasikeisti. Todėl misija nesuderinama su tuo, kad tuos vaikus būtų galima smerkti, kaip įprasta mūsų visuomenėje", – darbo specifinėje įstaigoje koncepciją išdėstė vadovas.

Toli gražu ne visi senieji darbuotojai sutiko su nauju požiūriu. Nelengva įprastą kreipinį "žulikai" pakeisti į "vaikai". Direktoriaus užrašinėje prieš dešimt metų šioje įstaigoje buvusio asmens rašytas laiškas skirtas ne įstaigos vadovui, ne mamai ar kokiai nors institucijai. Tuo laišku norėta tik išsipasakoti.

Čia buvęs vaikas atsiskleidė į įstaigą kartą atvykusiam koncertuoti atlikėjui. Viso labo išsipasakojo apie tai, kad su niekuo negali pasikalbėti, net mamai negali pasisakyti apie čia klestinčius nerašytus kalėjimo įstatymus, sulaukti paramos ir užtarimo ir, kad vienintelė išeitis sunkiais momentais patyrus smurtą, pažeminimą, paniekinimą, atrodytų, yra mirtis.

Ši jauno žmogaus išpažintis tapo vienu iš postūmių, kaip neturi būti. Dar vienu postūmiu tapo Norvegijoje vienos įkalinimo įstaigos darbuotojos mintis: "Kiek mes pagarbos įskiepysime nuteistajam, tiek jis išėjęs grąžins visuomenei."

"Konceptuali mintis, pakeitusi viską mano galvoje. Supratau, kad ne tuo keliu ėjome", – naujo požiūrio į nusikaltusius vaikus pradžią prisiminė V.Lamauskas.

V.Lamauskas džiaugiasi, kad vaikus lanko religinių bendrijų atstovai.(Vilmanto Raupelio nuotr.)

Stiprios šaknys

"Paskutinis pabėgimas iš mūsų įstaigos buvo prieš dvejus metus. Tada pabėgę trys vaikai jau kitą dieną buvo sulaikyti. Pabėgimas buvo ne jų idėja. Tai buvo tuo metu vešėjusios kalėjimo subkultūros demonstravimas. Jiems liepė taip padaryti stipresni vaikai", – ne vieną kartą analizuotą situaciją prisiminė direktorius.

Šalies įkalinimo įstaigose galiojanti nuteistųjų subkultūra neaplenkė ir šios nepilnamečių nuteistųjų vietos. Pasak direktoriaus V.Lamausko, administracijai pavyko šių tradicijų puoselėtojams aiškiai leisti suprasti, kad kriminalinė subkultūra – reketas, smurtas, patyčios, kito žeminimas – nebus toleruojama.

Direktorius neslepia, kad neįsivaizdavęs, kokia stipri yra kriminalinė subkultūra. Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų vadovas tai prilygino religiniam fanatizmui, kai besąlygiškai daroma tai, ką liepia daryti vadinamieji verchai. Lūžis įstaigoje įvyko, kai prikalbinę prabilti vieną vaiką pradėjo ikiteisminį tyrimą. Nuteisti antrą kartą prarado galimybę į lygtinį paleidimą. Tai esą ir pažadino suvokimą, kad verta gyventi kitaip.

Kiek mes pagarbos įskiepysime nuteistajam, tiek jis išėjęs grąžins visuomenei.

"Subkultūra buvo visiems patogi. Ji sukurta tam, kad per baimę ir smurtą žmones valdytų. Labai paprasta net ir darbuotojams. Gali pasakyti stipresniems vyrukams, kad šiandien norėtum ramybės ir visa tarnyba kaip per sviestą. Žinai, kad kažkas vyksta, tačiau ramu, nes aišku, kad jokių skundų nebus. Tik kartkartėmis išvažiuos greitoji pagalba su sumuštu vaiku", – buvusius specifinės įstaigos darbuotojų ir nuteistųjų bendravimo modelius nupasakojo vadovas.

"Tegu nesėda prie vieno stalo, jei nenori, tegu nesinaudoja tuo pačiu puodeliu ar rašikliu. Taip būna ir tarp laisvėje į mokyklą einančių vaikų. Tačiau kriminalinės subkultūros mastą suvaldyti pavyko. Vaikai dabar jaučiasi saugūs. Kai vaikas jaučiasi saugus, jis pradeda mąstyti apie ateitį – ką veiks išėjęs, kad norėtų tapti visaverčiu žmogumi, pakeisti savo gyvenimą", – įsitikinęs V.Lamauskas.

Asmeninis požiūris

Atrodo, kad įstaigos darbuotojams pavyko atvėsinti anksčiau itin populiarų čia bausmę atliekančių vaikų troškimą kuo greičiau būti perkeltiems į Pravieniškių pataisos namus. Galiojo ta pati nerašyta taisyklė, kad jei savo noru nebūsi perkeltas, liksi kažkurioje žemesnėje nuteistųjų kastoje. Pastaruoju metu į Pravieniškes geidžia vis mažiau nepilnamečių.

"Kalbuosi asmeniškai. Čia yra galimybės keistis, ten – galimybės suklupti", – pastebi V.Lamauskas.

Beveik visi čia bausmę atliekantys nepilnamečiai psichologiškai pažeisti, patyrę tėvų smurtą, draugų neigiamą įtaką, gyvenę vaikų globos namuose, jau turintys priklausomybių. Čia patenka jaunuoliai nuo 14 iki 24 metų. Jų visų savivertė yra labai žema. Pasikelti ją jie stengiasi visais įmanomais būdais – neretai paprasčiausias kelias yra smurtas, įvairios priklausomybės.

"Sunkiausia su tais vaikais, kurie serga psichikos ligomis, silpnaprotyste, turi psichologinių problemų. Daugėja nuteistų vaikų su psichikos sutrikimais", – pastebėjo direktorius. Baudžiamajame procese ekspertai vertina, ar tas vaikas galėjo suvokti ir vertinti savo elgesį nusikaltimo metu. Nevertinama situacija nei prieš, nei po nusikaltimo.

Čia patekus, jų ligos aštrėja. Direktorius įsitikinęs, kad kai kuriems vaikams jau reikia ne pagalbos, o gydymo. Kol kas šie ledai tik pralaužiami. Įstaiga kreipėsi dėl vieno iš vaikų stacionarinio gydymo. "Tokio vaiko ne tik dar labiau blogėja sveikata, bet jis daro ir blogą įtaką kitiems, su tokiu praktiškai neįmanoma susitarti", – pastebi V.Lamauskas.

Šiuo metu Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose yra per 90 vaikų.

"Viešumoje buvo aprašomas atvejis, kai esą vaikas nepasitaisė pataisos namuose, nes, išėjęs į laivę, pavogė traktorių ir girtas įsirėžė į tvorą. Tačiau jis pas mus buvo vos keturis mėnesius, o septyniolika metų jį auklėjo gatvė ir asocialūs tėvai, draugai narkomanai, alkoholis. Per keturis mėnesius mes negalėjome padaryti iš jo auksinio berniuko", – pastebėjo vadovas.

Kuria aplinką

Taip kalbėdami apie būtinybę keisti ir visuomenės požiūrį į šiuos vaikus, pasiekėme jų gyvenamąsias patalpas. "Prašau, užeikite", – pasigirdo vaikiškas balsas iš atletiško sudėjimo vyruko. Pirma mintis, kad vargu, ar jie tikrai nori būti vadinami vaikais. Tačiau po sekundės akis užkliuvo už kambaryje išdėliotų mielų pliušinių žaislų.

Negalėjo nejaudinti žinojimas, kur esame ir akivaizdus čia esančių nepilnamečių kabinimasis už kažko mielo. Beveik visose gyvenamosiose patalpose vazoninės gėlės, vienur kone botanikos sodas, kitur tik pirmieji bandymai. Pastangos susikurti kiek įmanoma jaukesnę aplinką.

"Leidžiame jiems sienas, higienos patalpų pertvaras pasipuošti kaip jie nori, kurti savo aplinką", – lyg ir teisinosi direktorius dėl kabančių audinių su tigrų ar kitų gyvūnų atvaizdais.

Dar jaukesnė aplinka kitoje Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų vietoje – Socialinės reabilitacijos poskyryje. Čia gyvena penkiolika motyvuotų ir savo elgesiu administracijos pasitikėjimą pelniusių bausmę atliekančių nepilnamečių. Jų gyvenimo sąlygas galima prilyginti bendrabučiui. "Vakar pasidarėme remontą, užsukite pas mus", – šypsena apdovanojo indus plaunantis jaunuolis.

Gyvenamosiose patalpose leidžiama patiems susikurti jaukesnę aplinką.(Vilmanto Raupelio nuotr.)

Nenoriai atviraujantys, tačiau pasirodyti norintys vaikai vienas po kito vėrė savo kambarių duris. Patogiame guolyje snūduriavo katinas. "Leidžiame. Kitas kambaryje turi akvariumą, nes jis vienintelis apsiėmė jį prižiūrėti", – paaiškino V.Lamauskas. Beje, prie įėjimo šalia budėtojo radome įsitaisiusį šunelį. Pasirodo, kažkam nereikalingą tapusį amsį vaikai priprašė priglausti.

Maloniai nustebino nuteistų vaikų prižiūrimas kiemas. Net ne kiemas, o žalia atokvėpio oazė su didžiuliu šiltnamiu pomidorams ir agurkams, aplinkui prisodinta vaiskrūmių ir kitokių augalų. Ir dar – langai šiame poskyryje jau be grotų.

Viena, kas galėtų galėtų kelti nerimą, kad kai kurių čia bausmę atliekančių nepilnamečių gyvenimo sąlygos geresnės nei namie. "Taip neturėtų būti, kad įkalinimo įstaigoje – geriau nei namie, tačiau taip kai kam yra", – gyvenimo skurdą, iš kurio į įkalinimo įstaigą pateko kai kurie vaikai, pabrėžė V.Lamauskas.

Prioritetas – mokslas

Ne tik buitis pataisos namuose daro įtaką čia bausmę atliekančių vaikų sąmonei. Prioritetai labai aiškiai sudėlioti – mokslas, darbas, laisvalaikis. Rugsėjis ir čia pakeis prie vasaros ritmo ir ilgesnių pamiegojimų pripratusių vaikų gyvenimą. "Kai kurie bando derėtis, kad jie labiau norėtų dirbti, nes yra galimybė užsidirbti šiek tiek pinigėlių, tačiau aiškiai pasakyta – jei nesimokai, darbo negausi. Mokslas tampa motyvu norint gauti darbą", – tvarką aiškino V.Lamauskas.

Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose veikia "Aitvaro" mokykla. Darbas čia sunkesnis nei problemiškiausioje miesto mokykloje. Į klasę ateina vaikai, kurie vargiai ar sieja savo ateitį su kokiais nors moksliniais pasiekimais. Dar liepos mėnesį mokykla ieškojo lietuvių kalbos mokytojo. "Radome. Po pokalbio manome, kad susitvarkys", – šyptelėjo mokyklos pavaduotoja Inga Rakauskienė.

Mokykloje dirba aštuoniolika mokytojų, dėstomi visi dalykai, kuriuos vaikai mokosi laisvėje, tačiau vyksta 20 proc. pamokų mažiau nei tradicinėje mokykloje. "Tačiau jie laiko tokius pačius egzaminus kaip ir visi vaikai. Taip, jiems reikia daugiau pastangų, tačiau kažkaip ypatingai neišsiskiria", – teigė direktorius Virginijus Kniuras.

Tiesa, klasėse yra įrengti pagalbos mygtukai. Saugumu suabejojęs arba matydamas grėsmingą situaciją mokytojas gali pakviesti pagalbą. "Nė karto neprireikė", – šyptelėjo septyniolika metų specifinėje įstaigoje dirbanti I.Rakauskienė.

"Kartą atidarau vienos klasės duris, o jie visi stovi ir dainuoja. Negalėjau patikėti savo akimis. Dainuoti, šokti jiems nėra labai jau mielas užsiėmimas. Bet mokytojas sugebėjo kažkaip juos uždegti", – mokytojų pastangas sudominti vaikus jų dėstomais dalykais pabrėžė V.Lamauskas.

Klasės kiek kitokios – mažesnės, kėdės aukštesnės. Čia mokiniai nėra išskaidyti klasėmis. Mokytojai dėlioja pamokas taip, kad vienoje klasėje būtų skirtingų amžių mokiniai. Dar sudėtingiau tardymo izoliatoriuje vesti pamokas. Jei prokuroras nutaria, kad kai kurie negali matytis, tenka užtikrinti, kad jie nesusieitų.

Pernai iš visų valstybinius egzaminus laikiusių vaikų, tik vienas liko antriems metams. Įstaigos istorijoje yra ir tokių, kurie pataisos namuose baigę vidurinę mokyklą įstojo į aukštąją. "Kad ir ką jie kalbėtų, gavę 10 klasių baigimo diplomus visi iki vienos džiaugiasi", – neatviraujančių vaikų nuotaikas perdavė pavaduotoja.

Bausmę atliekantiems nepilnamečiams skiepijama būtinybė mokytis. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Žmogiškas santykis

"Didelės pagalbos sulaukiame iš visuomeninių, religinių organizacijų. Vaikai atranda tikėjimą ir nusiraminimą. Labai pasiteisino projektas su vyrų krepšinio klubu "Žalgiris". Čia lankėsi žaidėjai, vežėme vaikus į varžybas. Įsivaizduojate? Ir viskas labai gerai pavyko", – pastebėjo direktorius.

Pataisos namų teritorijoje esančiuose kiemuose įrengtos  krepšinio, futbolo aikštelės, kuriose jėgas išbando vaikų ir darbuotojų komandos. Per tokį bendravimą kuriami santykiai – įstaigos darbuotojo ir suklupusio vaiko. Neabejojama, kad santykių kūrimas tampa tramplinu vaikui atsitiesti.

Iš vakaro planuojama kitos dienos dienotvarkė leidžia ne tik darbuotojams žinoti, ką vaikai veiks, o ir patiems vaikams atsakingai vertinti savo pasirinkimus. Dar vienas motyvas vaikams keistis – trumpalaikės išvykos į namus. Administracija pabrėžė, kad tai labai stipri motyvacija, dėl kurios bausmę atliekantys nepilnamečiai labai stengiasi.

"Čia yra vaikai, padarę nusikaltimus, tačiau mes neturėtume smerkti, nes jie prarado pagrindinį dalyką – laisvę. Tai yra bausmė. Ne patyčios, ne jo žeminimas, o laisvės atėmimas yra bausmė. Mums, kaip pataisos įstaigai, jų laisvės atėmimo laikas yra galimybė atlikti misiją – leisti jiems pasirinkti tinkamą gyvenimo būdą. Mes galime parodyti žmogiškus santykius", – įstaigos darbuotojų filosofiją dėstė V.Lamauskas.

Reorganizacijos planai sugriaus progresą

Daržininkystė – viena iš užimtumo formų. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Vyriausybei svarstyti užregistruotas projektas, kuriuo Nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai būtų prijungti prie Kauno tardymo izoliatoriaus. Nuteistų nepilnamečių įstaigos darbuotojai įsitikinę, kad tokia reorganizacija būtų klaida.

Lygiaverčiai santykiai

Kitas požiūris į bausmę atliekančius jaunus žmones, dinaminė apsauga – orientuota į pareigūno santykį su nuteistuoju Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, darbuotojų įsitikinu padarė daug gerų pokyčių.

Darbuotojai nuogąstauja, kad planuojamas jų įstaigos prijungimas prie Tardymo izoliatoriaus, kuriame teismo sprendimo laukia suaugusieji, sugriaus įdirbį.

"Dirbti su nepilnamečiais reikalingos išskirtinės kompetencijos. Vykdydami dinaminės priežiūros modelį, mes to pasiekėme per du metus. Buvo atrinkti specialistai ne tik turintys tam tikrą išsilavinimą, bet ir pagal vidinę motyvaciją nusiteikę padėti jaunam žmogui. Jie tą darbą jau išmoko, nes sukurti santykį su paaugliu reikia laiko", – įsitikinusi Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Psichologinės tarnybos vadovė Audronė Kuodienė.

Iš visų Lietuvos įkalinimo įstaigų, nepilnamečių nuteistųjų pataisos namuose esą pasiektas didžiausias progresas. Šiuos savo teiginius darbuotojai iliustruoja statistika. Lyginant 2016 m. ir 2017 m. resocializacijos proceso veiksmingumas padidėjo 66 proc.: žymiai daugiau įkalintų asmenų bausmę atlieka lengvosios grupės sąlygomis, 15 proc. padidėjo dirbančių įkalintų asmenų skaičius, nuteistųjų, kuriems suteiktas leidimas be sargybos arba palydos išvykti už pataisos įstaigų ribų skaičius padidėjo 22 proc.

Pasak darbuotojų, organizuojant ir įgyvendinant veiklą, susijusią su palankaus mikroklimato kūrimu, tiek nuteistieji, tiek personalas buvo sukūręs pozityvų ir abipuse pagarba paremtą santykį. Tai padėjo kardinaliai sumažinti smurtą bei suicidinį nuteistųjų elgesį.

"Sukurtas lygiavertis teisingas santykis su nuteistaisiais, kuriuos mes vadiname vaikais, yra labai svarbus. Nesakau, kad mes čia tobuli, bet šio santykio pagrindu mes labai daug pasiekėme ir einame geru keliu. Mūsų tikslas likti atskiru juridiniu vienetu su kompetentingais darbuotojais", – dėstė Psichologinės tarnybos vadovė.

Išlaikyti ryšį

Pavyzdį, kaip negalima daryti, darbuotojai mini visų Pravieniškių pataisos namų sujungimą. Teiginiai, kad buvo sutaupyta, gali nublankti prieš šiandienos įtampą Pravieniškėse. Tai vertinama kaip sujungimo pasekmė. Esą išlindo netvarka. Darbo funkcijų nesumažėjo, jos buvo perskirstytos, o tai reiškia, kad šalia buvusių, darbuotojai dar gavo papildomų.

"Nereikia būti naiviems, kad po reorganizacijos viskas liks kaip buvę. Bus viena didelė įstaiga, perskirstys darbuotojus", – Nepilnamečių pataisos namų darbuotojų poziciją dėstė A.Kuodienė.

Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2017 m. ataskaitoje pažymėta laisvės atėmimo įstaigos kriminogeninė būklė: 57 proc. padaugėjo nusikalstamų veikų, padarytų laisvės atėmimo įstaigoje, užkardymo ir išaiškinimo skaičius, narkotinių ar psichotropinių medžiagų neaptikta, 2017 m. lyginant su 2016 m., mobilaus ryšio telefonų ir jų priedų, modemų ir kitų ryšio priemonių patekimo į pataisos įstaigą užkardymas daugiau kaip 50 proc.

"Čia dar galima keisti bausmę atliekančius vaikus. Kai kolektyvas nedidelis, užsimezga ryšys tarp vadovų, darbuotojų ir nuteistųjų. Kiek man žinoma, visame pasaulyje įkalinimo įstaigos daromos mažesnės, nes taip lengviau užkirsti kelią nusikaltimams. Praradę ryšį su nuteistaisiais, mes nieko negalėsime keisti, o didelėje įstaigoje tai bus neišvengiama", – kolegę palaikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Linas Šeštokas.

Suteikti šansą

Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų darbuotojai įsitikinę, kad būtent jų įstaigoje palankiausia pritaikyti norvegiško kalėjimo modelį, kurį ir Kalėjimų departamentas pateikia kaip pavyzdinę siekiamybę, vykdyti dinaminę apsaugą ir bandyti keisti nusikaltimus įvykdžiusius žmones.

"Reformos daromos per buhalterio prizmę – bus sutaupyta, kažkas atliks. Į jauną žmogų reikia žiūrėti ne iš buhalterinės pusės, reikia žiūrėti kaip į potencialų Lietuvos pilietį, kuris dar turi galimybę, nepakliuvęs į Pravieniškes ar kitą įkalinimo įstaigą, nesusidūręs su tikrąją kalėjimo subkultūra, mokėtų mokesčius, kurių gali būti, kad nemokės, jei bus sutaupyta šiandien", – neabejoja Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistas Antanas Mačiulis.

Teologiją Vytauto Didžiojo universitete studijavęs specialistas įsitikinęs, kad Nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai yra pradžia. Čia patenka jauni žmonės, padarę pirmą nusikaltimą ir jiems turi būti sudarytos sąlygos pasikeisti, integruotis į visuomenę.