Ne kilometrai svarbiausia

Juozas Gaižauskas nueitų kilometrų neskaičiuoja, tačiau gerai žino, kiek piligrimų kelių nuėjo per pastaruosius kelerius metus. Iš viso jų – penki. 2019-aisiai pradėjęs portugališkuoju Camino Portugues, vėliau susidraugavęs su Camino Primitivo, Camino Ingles ir Camino Finisterre, šią vasarą aktorius, renginių, TV laidų vedėjas, prodiuseris ir dainų kūrėjas Juozas Gaižauskas leidosi į sudėtingiausią, maždaug 900 km besidriekiantį Camino del Norte. Ilgiausias kelias visuomet sunkiausias?

„Teoriškai nebūtinai“, – apie praktiką piligrimas to paties negalėjo pasakyti.

Camino del Norte – šiaurinis kelias, vingiuojantis šalia vandenyno. Čia vėjuota. Neretai atrodo, kad vienas nuo kito kelių kilometrų atstumu nutolusiuose kaimeliuose vyrauja savas klimatas. Jei viename šviečia saulė, tikrai nereiškia, kad, perkopus kalvą, kitame jų neteks slėptis nuo lietaus.

„Kiekvienas kelias, net ir pats paprasčiausias, priklauso nuo tavo būsenos, pasirengimo, nusiteikimo, oro sąlygų. Eiti per kalnus nebūtinai sunku! Reikia tik išmokti jais kopti, leistis. Atrodo, vieną dieną eini vos vilkdamas kojas, peržengęs visas nuovargio ribas, atrodo, kad ryte negalėsi net pajudėti, o kitą dieną, numigęs 6 valandas, keliesi ir pasišvilpaudamas eini toliau per uolas kaip niekur nieko ir nesupranti, kaip tie gyvybės syvai sugrįžo. Būna ir taip, kad atrodo – pailsėjai, gerai išsimiegojai, nėra jokių kalnų, tik paprasčiausia nuobodi lyguma, bet vos velki kojas ir nesupranti, kur nuo pat ryto dingo jėgos ir kaip tai atsitiko. Su šia mįsle susiduria visi piligrimai. Niekas nežino, kas bus rytoj. Yra tik čia ir dabar, tik ši akimirka, – J. Gaižauskas pasakojo ne sykį patyręs, kokie nepakeliamai tolimi gali būti 300 m iki albergės ir kaip po 20 minučių poilsio medžio pavėsyje kūną gali užlieti antgamtinės jėgos. – Kiekvieną dieną – skirtingai ir įvairiai. Nėra taisyklių ir tendencijų. Taip, dėliojiesi jėgas visam keliui, bet realiai gyveni tą vieną vienintelę dieną. Ją tau reikia išgyventi.“

Svarbiausia – eiti

Kiekviename kelyje sukasi kilometrų skaitiklis, pildosi patirties bagažas, o savos klaidos virsta kitų piligrimų klaidomis. Tiesa, klystančių Juozas nepuola mokyti. Vyras puikiai supranta, kad tikrasis pažinimas ateina tik per asmenines patirtis.

„Būna, sutinki jaunų vyrukų, regis, stiprių ir greitų, kurie, pamatę kalną, leidžiasi taip, tarsi norėtų jį nužudyti, o tu eini lėtai, taupydamas jėgas, žingsnis po žingsnio, nes žinai, kad tas kalnas, sakykim, 11 km ir už jo tau reikės nueiti dar 25 km, kur irgi bus kalnų, skardžių, nusileidimų ir pakilimų. Turi išmokti paskirstyti jėgas. Kas iš to, jei nužudysi kalną, pereisi jį, o tada iškišęs liežuvį sėdėsi ant kelmelio negalėdamas pajudėti tolyn“, – anot J. Gaižausko, būdamas kelyje iš naujo įvertini savo jėgas ir supranti, kad nesi nei galingas, kaip iki tol manei, nei stiprus, o svarbiausi raumenys ne tie, kuriuos treniruoji salėje kilnodamas svarelius.

Svarbiausias raumuo – širdis. Jei jis veda, nesvarbu, kiek nuospaudų ant kairės ir dešinės pėdų. Žmogus eis į priekį. Tačiau jei širdis pasakys stop, negelbės nei stiprios kojos, nei rankos.

„Raumeningi vyrai negali pajudėti iš vietos, o, atrodo, vos pajudantys senoliai kulniuoja toliau. Tada ateina suvokimas, kad kelyje raumenys tik šiek tiek reikalingi. Labiausiai reikia atkaklumo, kantrybės, užsispyrimo“, – paklaustas, ar reikia turėti ir tikslą, J. Gaižausko akimirkai nutilo.

Ištvermė: buvo situacija, kai per dvi dienas Juozas nuėjo net 100 km. Juozo Gaižausko nuotr.

Į piligrimines keliones žmonės leidžiasi dėl skirtingų priežasčių. Vieniems tai kelias į savęs pažinimą, kitiems – būdas atgaivinti praeities įvykius arba juos užmiršti, treti kuprines krauna dėl sportinio intereso ir toli gražu ne visi, pasirinkę piligrimines keliones, yra tikintys. Apie savo tikslus Juozas daug nekalbėjo. Teprasitarė, kad, iki tol ne sykį kažko prašęs, pirmosios piligriminės kelionės metu nesiliovė dėkoti Dievui.

„Man regis, kelias pats atsirenka. Tu gali išeiti su vienomis, o grįžti su kitomis intencijomis. Ne veltui kelio dulkėse per šimtus metų įsismelkusios piligrimų maldos ir ašaros. Tiesa pasakius, ne taip svarbu, dėl ko eini, svarbu, kad eini. Kelionė yra procesas, o ne varžybos, ne čempionatas. Čia nėra nei pirmo, nei paskutinio. Čia visi nugalėtojai“, – pašnekovas tuo esą ne sykį įsitikino.

Tiesą pasakius, ne taip svarbu, dėl ko eini, svarbu, kad eini.

Kelias ne tik duoda

Apie piligrimų kelius, kuriais ėjo, Juozas nekalba kaip apie paprastą žemės ruožą. Kelias gyvas! Jis kalba, jis prašo, o kartais nieko nesakęs kažką pasiima.

„Kalbame juk ne apie daiktus? Jų, beje, piligrimai palieka nuolat, nes bet koks perteklinis, net kelių gramų svoris pradeda slėgti taip, tarsi kelių dešimčių kilogramų kuprinė. Ne veltui kiekvienoje albergėje yra kambarėlis, kur žmonės palieka nereikalingų daiktų. Juos galima pasiimti ir naudoti, jei reikia“, – J. Gaižauskas pasakojo, kad piligrimų kuprinės lengvėja visos kelionės metu, todėl eidamas gali rasti paliktų marškinėlių, batų, gertuvių ar kitų tą akimirką per sunkių daiktų.

Visos kelionės metu lengvėja ir piligrimų sielos. Būdami kone 24 valandas patys su savimi, žmonės daro tai, ko įprastai neleidžia sau. Jie eina ir narplioja mazgelius, o šiems savaime atsirišus supranta, kad pusės problemų paprasčiausiai nėra. Nuėjęs penkis piligrimų kelius, savuosius mazgelius išnarpliojo ir Juozas.

„Žiūrint dar giliau, kai žmogus peržengia nuovargio ribą – pasiekia tokį keistą būvį, kai nesupranta, sapnuoja ar eina, mato ar tik atrodo. Tokių patirčių turi kiekvienas piligrimas, bet paprastai nė vienas apie tai viešai nekalba. Tik tarpusavyje. Tie dvasinių dalykų tikrai yra“, – apie žemiškuosius J. Gaižauskas kalbėjo taip pat giliai.

Neapsigaukite ruošdamiesi

Ruošdamiesi piligrimystei ar tiesiog klausinėdami apie ją, žmonės neretai apsigauna, nes keliolikos ar kelių dešimčių dienų kelionę matuoja savo kuklia patirtimi. Gerą pusdienį kulniavę su pusės savo svorio kuprine, o kitądien gulėję lovoje aukštai iškeltomis kojomis priešais televizorių, entuziastai neįvertina žygiavimo vingrybių.

„Kiekvieną rytą pabundi akimirka silpnesnis nei vakar ir tavo vienintelis tikslas bendrąja prasme – išsaugoti savo jėgas tiek, kad jų užtektų nusileisti į Santjago de Kompostelos katedros kriptą, kur skrynioje guli šv. Jokūbo palaikai. Tas atkaklus ėjimas turi padarinių – nuo pūslių iki girgždančių kelių, skaudančių sausgyslių, apsunkusių klubų, maudžiančios nugaros, tris kartus nusilupusios veido odos, išdegusių akių, kai net saulės akiniai nepadeda. Aišku, neturėdamas kantrybės, užsispyrimo, atkaklumo, o svarbiausia – galbūt neturėdamas tikslo ir aiškumo, dėl ko eini, dėl ko tai darai, pirmas dienas eisi ir nebus tragiškai sunku, bet vėliau... Daug piligrimų kelią baigia pirmą savaitę, nes suvokia, koks tai sudėtingas žygis“, – J. Gaižauskas darsyk akcentavo ne techninius momentus, kaip, kad alpinizme, kur netinkamai panaudotas įrankis ar pastatyta koja gali kainuoti gyvybę. Piligriminis kelias, pasak jo, sudėtingas dėl lėto ir neišvengiamo jėgų mažėjimo, kasdien susiduriant su gana dideliais iššūkiais.

Ar kaskart grįžus iš kelionės lengva grįžti į pirminę savo būseną? Viskas priklauso nuo vidinių resursų, kurie gali trykšti fontanais, o gali būti suskeldėję tarsi žemė po sausros.

„Po pastarosios kelionės, kai nuėjau du kelius, jaučiausi toks stiprus, kad galėjau nueiti dar 1,5 tūkst. km. Raumenys – tvirti, atsirado įgūdžių, patirties. Juokauju, kad aš visada turėjau vieną pūslę, bet prie jos pripratau. Ne veltui sakoma, kad eidamas žmogus reaguoja į aštriausią skausmą. Juk nuo kuprinės skauda nugarą, kelias dienas aptirpusios šlaunys. Daug kas klausia, o kaip keliai? Visko būna. Būna, kad koja užsikerta kaip stabdys, ir galvoji, kad viskas, bet grįžti po kelių dienų ir žaidi badmintoną“, – šypsojosi pašnekovas.

J. Gaižausko nuotr.

Bilietas į vieną pusę

Piligrimystė subrandino rašymui. Taip gimė dvi J. Gaižausko knygos „Dievas su šlepetėmis“ ir „Tigras, glostantis pėdas“. J. Gaižauskas neslėpė, kad eidamas piligriminiais keliais jis verkė. Verkė ir rašydamas. Ar tą patį išgyveno ir skaitytojai? Sunku pasakyti. Lygiai taip pat sunku, o gal net ir neįmanoma suskaičiuoti, per kelias rankas perėjo kiekvienas egzempliorius.

„Niekada ir niekas nesuskaičiuos. Turbūt tai būtų beprasmiška. Nors neslėpsiu, kartais, atsigulus į lovą, dingteli mintis, kiek žmonių, perskaitę mano knygas, pakilo į kelią. Regis, nemažai“, – autorius džiaugėsi atgaliniu ryšiu, kurį gauna ir laiškais, ir padėkomis per knygos pristatymus.

Ar mintys popieriaus lapuose liesis ir ateityje, Juozas negalėjo atsakyti. Užtai jis žino, kad šį pavasarį ir vėl leisis į kelią. Bilietas į vieną pusę – jau kišenėje.

„Kad ir kaip būtų keista, šį pavasarį planuoju kelionę ne į Santjagą, o į Italiją. Teoriškai dalis to kelio yra Šv. Pranciškaus Asyžiečio kelias, iš Romos per Asyžių į Laverną. Paskui bandysiu eiti toliau, nes jaučiu, kad šiandien galiu tai padaryti. Galbūt – iki Turino drobulės. Kitaip tariant, išilgai Italiją, ir ne tiesiai, o su dažnais vingiais. Gali būti, kad ta kelionė bus kokių 1,4 tūkst. km“, – suskaičiavęs, atstumus, J. Gaižauskas nesiryžo spėlioti, kiek dienų užtruks kelyje, todėl atgalinio bilieto kol kas ir nepirko.

Būtų gerai, jei tokių kelionių metu galėtume telefonus įkišti į kibirą su vandeniu ir palikti juos ten.

Padėjo telefonas

Piligrimystę patyrė ir Gintautas Labanauskas. Į beveik 800 km besidriekiantį Camino Frances kelią verslininkas ir politikas iš Kauno leidosi ieškodamas atsakymų į žmogaus būties klausimus.

„Jei būčiau planavęs, nebūčiau išėjęs“, – G. Labanauskas pasakojo, kad kelias nuo minties iki lėktuvo bilieto kišenėje buvo labai trumpas – vos trys dienos. Žmonos įkalbėtas, tąkart vyras įsidėjo miegmaišį, nors pradžioje planavo vykti be jo, vaistų nuo skausmo ir peršalimo, kelis drabužius ir papildomą porą batų.

„Būtų gerai, jei tokių kelionių metu galėtume telefonus įkišti į kibirą su vandeniu ir palikti juos ten“, – žinoma, eidamas Camino Frances piligrimas bent du kartus džiaugėsi to nepadaręs.

Norėdamas sutrumpinti kelią Gintautas pasiklydo ir atsidūrė NATO bazės teritorijoje. Grįžti atgal į savąjį kelią jam padėjo mobilusis įrenginys. Jis gelbėjo ir tada, kaip po bemiegės nakties, dar nepakilus saulei, keliautojas nusprendė palikti albergę ir netyčia praleido vieną rodyklę. Piligrimo kelias tąkart baigėsi prie didžiulės ganyklos.

„Bandžiau perlipti tvorą, gavau nuo elektrinio piemens. Kai jau atsidūriau ganykloje, ėmiau galvoti, ar manęs nepuls karvės“, – G. Labanauskas juokavo, kad gyvūnai pasirodė draugiški.

Užtai vaizdas, atsivėręs priešais piligrimo akis, neatrodė toks  draugiškas – norint patekti į pagrindinį kelią reikėjo įveikti maždaug 5 m aukščio skardį. Laimei, šalia į dangų stiebėsi liaunas berželis, kuris keliautojui padėjo savomis kojomis, jų nesusižeidus, pasiekti žemę.

„Atsistojau ant kelio ir galvoju, kur eiti. Kairėje – nuokalnė, dešinėje pusėje teks kopti į viršų. Nusprendžiau rinktis pastarąją kryptį, o užlipęs radau nuorodą, kad reikia leistis į apačią. Tada įsijungiau telefoną, pasitikrinau, ar kryptis teisinga“, – pasakojimą tęsė piligrimas.

Užmojai: G. Labanauskas neabejojo, kad piligrimų keliu eis ir vėl, tik neaišku, kaip greitai. G. Labanausko nuotr.

Dieviška sriuba

Būta ir daugiau istorijų, kai kelias prailgo, o tos dienos tikslas nebuvo taip lengvai pasiekiamas, kaip tikėjosi piligrimas. Antai, sykį nuėjęs kone 30 km, Gintautas nusprendė įveikti dar 7 km, – būtent tiek žemėlapis rodė iki artimiausios albergės. Kai pasiekė ją, išvydo ne nakvynės namus su dušu, karštu maistu ir besiilsinčiais piligrimais, o griuvėsius.

„Įdomiausia, kad kita albergė buvo dar už 7 km ir eiti reikėjo kalnų takeliais. Žemėlapis rodė, kad kopti jais reikės 700–800 m į viršų. Buvo labai sunku. Norėjosi eiti keturiomis“, – G. Labanauskas pasakojo pažymėtą albergę pasiekęs temstant.

Tiesa, tos dienos vargus atpirko netikėtai maloni pažintis. Perskaitęs knygą „Būgnų oda“, keliautojas svajojo nuvykti į Seviliją. Po dešimties metų jis šią svajonę įgyvendino, o galiausiai miestą Pietų Ispanijoje dar geriau pažino per albergės valdytoją, kilusį iš to krašto. Laikinoje nakvynės vietoje Gintautas paragavo ir dieviškos Galicijos sriubos, kurią kelis kartus virė grįžęs į Lietuvą.

„Nežinau, ar buvau labai išalkęs, bet prisiekiu, nesu valgęs skanesnės sriubos. Ji ruošiama iš džiovintos duonos, smulkintų česnakų, paprikų, svogūnų. Visi ingredientai verdami tol, kol virsta tiršta mase. Galiausiai į ją įleidžiamas žalias kiaušinis ir pridedama daug pjaustyto čoriso“, – G. Labanauskas pasakojo taip įtaigiai, kad regis, ore ėmė sklandyti tradicinės ispaniškos kiaulienos dešros, gausiai gardintos maltomis paprikomis ir kitais prieskoniais, kvapas.

Blakės ir kojos skausmas

„Teko susidurti ir su liūdnesniais dalykais, – G. Labanauskas mintimis grįžo į savosios kelionės pradžią, ženklintą kitų piligrimų kelionės pabaiga. – Eini ir kas 2–3 km matai kryželį. Natūralu, kad kelyje, kuriuo kasmet eina apie 30 tūkst. piligrimų, kažkas miršta.“

Iki šiol Gintautas mena pažintį su garbaus amžiaus piligrimu, kuris nešėsi mirusios dukros nuotrauką. Planavęs su savo jaunėle leistis į piligriminę kelionę, prieš dvejus metus vyras jos neteko, tačiau minties keliauti neatsisakė.

„Jis pasakojo, kad niekur kitur nesijaučia taip gerai, kaip čia. Supratau, kad jis nenori grįžti ir būtų laimingas, jei galėtų mirti kelyje“, – G. Labanauskas neslėpė, kad buvo ne tik širdį veriančių akimirkų, bet ir iššūkių kūnui.

Iki tol nesusidūręs su blakėmis, kaip spėja, kažkurioje albergėje vyras patyrė, kokia nemaloni gali būti akistata su šiais parazitais. Nuo vabzdžių įkandimo beprotiškai niežėjo odą, o ant galvos iššoko gumbų. Vyrui taip pat teko eiti kenčiant stiprius skausmus, vos velkant nesilankstančią koją, krečiamam šalčio.

„Neįvertinau oro sąlygų, sušlapau. Naktį pakilo temperatūra. Atrodė, kad galva sproginėja kaip būgnas. Esant tokiai savijautai namie būčiau gulėjęs kelias dienas, o čia teko keltis ir eiti. Albergės uždaromos 8 val. ryto ir niekam neįdomu, ar sergi, ar tau ką nors skauda“, – tokios situacijos, anot G. Labanausko, nepalaužė, o tik užgrūdino.

Vertinti akimirką

Iš piligriminės kelionės Gintautas grįžo likus dviem dienoms iki savo gimtadienio. Grįžo ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai stipresnis, kitaip matantis, kitai girdintis ir besidžiaugiantis paprastais dalykas. Tarkim, drabužius džiovinančia saule arba kava, paruošta gėlių vazoje.

„Vienoje albergėje pamačiau sėdintį prancūzą. Jis atrodė labai susikrimtęs, guodėsi, kad kavos turi, bet čia nėra nei puodelio, nei virdulio, kur galėtų užsikaisti vandens. Apsidairęs aplink pamačiau mikrobangų krosnelę ir supratau, kad joje galima užvirinti vandens“, – anot G. Labanausko, tam vietoj puodelio, puikiai pasitarnavo gėlių vaza.

G. Labanauskas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Knygą apie savo kelionę bebaigiantis Gintautas pasidalijo keliais  patarimais, kurie jam padėjo kelyje.

„Jei paklaustumėte, ar reikia imti kalnų batus, sakyčiau, rizikuokite, geriau eikite atsargiai ir apsieikite be avalynės, sveriančios apie 2 kg. Išėję į kelią suprasite, kad vėliau slegia kiekvienas gramas. Užtai į kuprinę dėdavausi ne 1,5 l, o tik 1 l vandens buteliuką, ne du kruasanus, o vieną. Tas pats galiojo ir maišeliams riešutų. Neimkite mėgstamų šlepečių, nors į dušą ir labai nesinorės eiti basomis. Neimkite didelių ausinių – apsieikite su mažu ausinuku. Mėgstamo puodelio irgi neimkite“, – patirti tai, kas iš esmės gali pakeisti gyvenimą, kvietė G. Labanauskas.