Pereiti į pagrindinį turinį

Rokų parapijos klebonui praverčia ir socialiniai tinklai

2017-04-09 08:00

Sovietiniame kultūrnamyje maldos namus išpuoselėjęs kunigas Virginijus Gražulevičius ne tik meldžiasi. Jam nesvetimi ir žemės ūkio darbai, ir pokyliai. Bet svarbiausia – rasti raktą į žmogaus širdį.

Virginijus Gražulevičius Virginijus Gražulevičius Virginijus Gražulevičius Virginijus Gražulevičius Virginijus Gražulevičius Virginijus Gražulevičius Virginijus Gražulevičius Virginijus Gražulevičius Virginijus Gražulevičius

Ne baltarankis kunigėlis

Rokų parapijos klebonas V.Gražulevičius gyvena ne tik pasirengimo šv.Velykų šventei rūpesčiais. "Noriu nuvažiuoti pas mamą. Reikia būtinai pasižiūrėti, kas ten kaip, nes jau dvi savaites nebuvau", – paskambinus susitarti dėl pokalbio savo artimiausius planus garsiai dėliojo dvasininkas.

V.Gražulevičius nė neslepia besirūpinantis ne vien dvasiniais dalykais – pavasarį gamtai ir žemei nubudus tenka sukti galvą ir dėl laukų, apžiūrėti, kaip peržiemojo žiemkenčiai, arba paruošti dirvą sėjai, kad paskui būtų galima džiaugtis vasarojumi ir į aruodus byrančiais grūdais.

Per aštuoniolika metų nė vienos dienos nesigailėjau pasirinkęs kunigystę ir nesiskundžiau.

"Ne, aš ne ūkininkas. Lazdijų rajone Mikniškių kaimiuke – mamos ūkis. Kadangi mama viena ir aš vienas, tai padedu jai. Yra keturios karvės, vištos, antys, kiaulės, 16 ha žemės, kaimynų prašau, kad padėtų žemę suarti, pasėti, nupjauti. Šiemet žiemkenčiai pasėti", – atvirauja kunigas Virginijus. Seminarijoje apie žemės ūkį nemokė ir, rodos, kunigas turi būti baltomis rankomis, linkęs prie dvasinių dalykų, bet tvirto sudėjimo vyras nesipurto ūkiškų darbų. "Esu tvirtai stovintis ant žemės", – skambiu balsu nusikvatoja.

Interviu išvakarės kunigystės aštuoniolika metų sukaktį pažymėjęs V.Gražulevičius, paklaustas, ar jaučiasi savo rogėse, nė nemirktelėjo: "Kunigystės pilnametystė. Per aštuoniolika metų nė vienos dienos nesigailėjau pasirinkęs kunigystę ir nesiskundžiau. Esu laimingas ir patenkintas."

Jis kartu su kitais penkiais savo bendramoksliais kunigystės šventimus gavo ką tik atšventintoje Vilkaviškio katedroje. "Buvome nosis užrietę, pirmieji", – vieną svarbiausių savo gyvenimo momentų su pasididžiavimu prisiminė kunigas Virginijus.

Aštrus liežuvis

Pokalbis kunigo svetainėje prie šeimininkės puodelio išvirtos kavos mezgasi atsargiai. "Labai jau nemėgstu kalbėti apie save. Kitiems patinka šaukti ir veržtis į viešumą dėl kiekvieno pirstelėjimo. Man to nereikia. Baisi kančia. Darai, padarai, kam reikia, tas pamato, o svarbiausia – ten pliusiuką užsidėti", – į dangų pirštu rodydamas garsiai nusikvatoja kunigas.

Kartais prisiloju su tuo savo liežuviu.

Juokas skamba viso pašnekesio metu – kunigas Virginijus į viską žvelgia pozityviai, net ir kalbėdamas apie bėdas, rūpesčius ar netgi laidotuves. "Taip va visą laiką – su žmonėmis lengviau bendrauti", – kvatodamasis paaiškina pašnekovas. Ir kalba jo – išraiškinga, sodri.

"Kartais prisiloju su tuo savo liežuviu", – su šypsena veide atsidūsta. Prieš kelerius metus šmaikščiai pasisakęs interneto komentaruose prie straipsnio apie piketą dėl gėjų teisių pažeidimų Rusijoje, dvasininkas pakliuvo teisėsaugos akiratin ir turėjo varstyti teismo duris, bet galiausiai buvo išteisintas.

"Sako, lazdos, tarbos ir tiurmos niekad neišsižadėk. Ir man buvo išbandymas", – nusijuokia klebonas.

Paskola maldos namams

Kunigas Virginijus visur buvo ir yra mylimas tikinčiųjų. Kunigo tarnystę kaip vikaras pradėjęs Kaune, Panemunėje, toliau patirties sėmėsi ir žmonėms tarnavo Alytuje ir Krosnoje, o prieš dvylika metų buvo paskirtas vadovauti Rokų parapijai ir aptarnauti mažutę, jaukią Margininkų bažnytėlę.

"Turiu pustrečios parapijos – Rokus ir Margininkus, o šiokiadieniais 7 val. ryto meldžiuosi pas seseles elzbietietes Aleksote", – savo įsipareigojimus atskleidžia kunigas, įdėjęs daug širdies ir rankų darbo, kad Rokuose žmonės turėtų kur melstis ir kad susikurtų tikinčiųjų bendruomenė.

Koplyčia "Rokų keramikos" kultūros namų pastate atidaryta dar 1999 m., o parapija įkurta 2005 m. "Mes visas šias patalpas nusipirkome iš gamyklos. Ėmėme paskolą iš banko, sumokėjome 300 tūkst. litų, o per trejus metus paskolą grąžinome", – klebonas prisiminė begalinį užsispyrimą ir troškimą turėti maldos namus Rokuose.

Pasiteiravus, ar nenorėtų melstis gražioje tradicinėje bažnyčioje, V.Gražulevičius nedvejoja. "Žinoma, kad norisi, o ką daryti? Yra planai bažnyčią statyti, bet vis laukiu gero fundatoriaus. Gerai, jeigu koks turtingas žmogus prisigriešina daug ir paskui nori savo nuodėmes išpirkti – stato bažnyčią. Laukiu, nesulaukiu, kada Rokuose atsiras toks, bet neatsiranda. Dažniausiai tie, kurie turi, tai ir turi", – akį merkia klebonas.

Misionieriaus dalia

Kur dabar gyvena V.Gražulevičius, buvo gamyklos kultūros namų darbuotojų kabinetai, viskas apleista. Blokados laikai sujaukė gamyklos darbą, tad nei kultūros, nei kultūros namų neliko.

Klebonas puikiai pamena tas dienas, kai gyveno kaip tikras misionierius – šeimininkė atvėrė savo šeimos namų duris, kad jis turėtų kur pernakvoti. Visi asmeniniai kunigo daiktai, kasdieniai ir liturginiai drabužiai gulėjo dėžėse, o ko nors prireikus tekdavo gerai pasukti galvą ir pasikuisti daiktuose, kol surasdavo.

"Reikėjo kiekvieną žmogų imti už rankos ir atsivesti. Čia nuo sovietinių laikų buvo kultūrnamis ir žmonėms reikėjo persilaužti: vienas sako, negaliu čia eiti, nes pamenu, kaip girtas šlaisčiausi, kitam gal koks kučkudukas kur ant laiptų įvyko, ir negali kelti čia kojos, nes nemalonūs prisiminimai persekioja. Prireikė kokių ketverių metų, o iš esmės viskas pasikeitė, kai pasidarėme remontą. Viena tokia tvirtos rankos moteris, dirbusi čia, sako: jau dingo iš atminties ta alaus bačka, kur per šventes čia stovėdavo, o tai, būdavo, pažiūriu į tą kampą – taip ir matau alaus bačką", – skambiai kvatojasi klebonas.

Kunigas Virginijus žino, kad būtų buvę gerokai paprasčiau ateiti dirbti į kokią nors bažnyčią, nors ir nelabai puoselėtą. "Ten jau yra bažnyčia – šventa vieta, o čia reikėjo viską nuo nulio pradėti. Bet aš žmonėms ir sakau: mes formuojame ir kuriame tradicijas. Kol viena ar kita šventė prigyja, susiformuoja tradicijos, praeina ir dešimtmečiai. Ką, galvojate Šv.Rokas Panemunėje – tik šast, ir atsirado? Mūsų parapija turi šv.Antano titulą, tai organizuojame Antanines. Pirmus kelerius metus kone už rankos reikėjo kiekvieną vestis – gvolta eik į šventę, o pernai jau neturėjome net kur susodinti", – triūso vaisiais skuba pasidžiaugti dvasininkas.

Pabendravus su kunigu Virginijumi akivaizdu, kad klebono misija čia – ne tik šv.Mišios, krikštynos ar laidotuvės. "Šv.Mišios yra visko viršūnė, bet greta to sukasi daug visokių dalykų. Gal ne su visais žmonėmis – kaip sviestu patepta, ale ką aš žinau. Dievulis daro. Jeigu jis nedarytų, mano darbas būtų nulis", – juokiasi jis.

Už gerus darbus ir tarnavimą žmonėms V.Gražulevičius įvertintas ir įvairiais apdovanojimais. 2009-aisiais jam buvo įteiktas "Gerumo kristalas", 2015-aisiais kunigas pagerbtas Kauno miesto burmistro J.Vileišio žalvariniu medaliu ir Kauno rajono garbės medaliu.

Ir per feisbuką

V.Gražulevičius neslepia džiaugsmo gerais santykiais su greta koplyčios veikiančiu vaikų darželiu ir su Rokų gimnazija.

"Įnikau į mokyklą ir pamačiau, kad mano parapijos reikalai jau lieka šone. Prašė ir mokytojai, ir mokinių tėvai, kad likčiau, bet jau ketveri metai, kai nedirbu. Su džiaugsmu ten einu, tik laiko trūksta. Ir labai smagu, kad į mokyklą einu kaip į savo šeimyną – vaikai pasitinka, apspinta", – pasakojo kunigas, kasdien besisukantis tarp įvairaus amžiaus žmonių. Ar nepavargsta nuo bendravimo? Ar nenori pabėgti kur nors, užsidaryti, paatostogauti? Klebonas nesimaivo – visko būna. Paprastai pirmadienis jam – laisva diena, tačiau jeigu pasitaiko laidotuvės, išeiginės nebėra. Atostogauja kunigas Virginijus liepą ir rugpjūtį, bet tik nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, nes savaitgaliais vėl grįžta prie tarnystės žmonėms.

Gal kiek neįprasta, tačiau sielovados darbą kunigas aktyviai dirba ir per feisbuką, kur yra sukūręs ir savo asmeninį, ir Rokų parapijos profilius.

"Pasirūpinkite, ko reikia sutvirtinimo sakramentui, kad paskui tą dieną kunigas nebūtų žvėris", – su humoro gaidele feisbuke ragina J.Gražulevičius.

"Mano vienas bičiulis skeptiškai sakė, kas čia tą tavo feisbuką skaito ir ar reaguoja. Pasirodo, ir skaito, ir reaguoja. Visomis galimybėmis naudojuosi, ir visos jos naudingos, visais būdais bandau rasti žmonių širdis. Įdedu dienos šventuosius, žmonės sužino, pasidomi, patys tikriausiai net neieškotų", – svarstė klebonas.

Ar nebūna akimirkų, kai dvasininko tarnystė primena Don Kichoto kovą su vėjo malūnais? "Visaip yra, bet ir Don Kichotu kartais reikia pabūti. Tai tikrai neatrodo beprasmiška", – sako optimizmu trykštantis kunigas Virginijus.

Pokalbio metu iš klebono lūpų neišsprūdo nė vienas blogas žodis apie jokį parapijietį – apie visus jis kalba su meile, džiaugsmu, rūpesčiu, o kartais – dzūkiškai pajuokaudamas, bet be jokio pykčio.

"Mūsų parapijoje yra ir kitokių konfesijų žmonių, bet nesimušame: gyvena dvi budistų, kelios liuteronų šeimos, kalėdojant pernai priėmė viena krikščioniškai bendruomenei priklausanti šeima, gražiai pasikalbėjome. Tikėjimo žodžio pastorius gyvena, labai gražiai bendraujame", – vardijo katalikų kunigas.

Ne padebesiuose

Ne paslaptis, kad atsiskaitymas už patarnavimus kunigui ir kitiems Bažnyčios tarnams tarp pasauliečių yra jautrus dalykas, tačiau kunigas Virginijus į tuos dalykus sako žiūrįs lanksčiai ir žmogiškai. Buvo atvejų, kai ir už dyką palaidojo žmones, nes žinojo, kad artimieji tikrai neturi pinigų, o laidotuvės dabar daug kainuoja.

"Vieną tokį bomžiuką su bendruomene palaidojome, nes giminės neėmė iš morgo ir atsisakė laidoti.

Paėmėme bendruomenės, parapijos pinigų, dar čia verslininkai prisidėjo, ir laidojimo bendrovė didelę nuolaidą padarė, ir palaidojome, paskui paaukojau Mišias, pasimeldėme. Argi čia dabar darysi bėdą?" – geradarystės nesureikšmino klebonas, tik pridūrė: "Turi pažinoti žmones, būti su jais."

Ir apie aukos dydžius V.Gražulevičius kalba su humoru. "Kartais manęs klausia žmonės: kiek? Ką aš žinau – kiek. Ir pajuokauju, kad negaliu sakyti. Sakau, juk jūs vis tiek esate numatę kažkokią sumą paaukoti. Jeigu pasakysiu sumą, kuri bus didesnė, nei jūs numatėte skirti, jūs sakysite, kad aš plėšikas. Jeigu aš pasakysiu mažiau, negu jūs nusiteikę paaukoti, man nuostolis!" – kvatojasi klebonas ir sako, kad toks paaiškinimas dažniausiai priverčia nusišypsoti visus pas jį atėjusiuosius.

Pasitaiko, kad ir dvejos laidotuvės per dieną išpuola, tada jau kunigui reikia spėriai suktis. "Sykį pavėlavau gal 5 min. ir ten jau subruzdimas. Aš ir klausiu: "O tai nabašnykas supyko? Tas gyvenimas yra čia ir dabar, o ne kažkur pakylėtas padebesiuose", – paprastai į viską žvelgia pašnekovas.

Kad pirtis neužsidegtų

Knieti pasmalsauti, ar jaunam ir gražiam kunigui nebūna pagundų? "Buvau jaunas, dabar jau – tik gražus", – kvatojasi ir prisipažįsta, kad visko buvo, nes toks gyvenimas. "Ypač kokiose šventėse", – merkia akį ir dar garsiau ima kvatoti prisiminęs, kaip sykį net bėgo nuo vienos aistringos moters.

"Spalvingas tas gyvenimas. Einu visur, kur tik kviečia – į mokyklos šimtadienius, paskutinius skambučius, išleistuves, į darželio šventes. Ir privačiai žmonės kviečia į visokius jubiliejus", – neslepia kunigas ir prasitaria apie vieną savo pomėgį.

"Turi žmonės pirtis, ir tą seną skūrą kartais nulupti man patinka. Jeigu žinau, kad žmogus pasistatė naują pirtį, tai sakau, žiūrėkit, atsargiai, kad neužsidegtų, klebonas turi pirmas išsivanoti ir šventinti pirtį reikia", – juokiasi akį merkdamas pašnekovas.

Virginijus neslepia – tai, kad jis yra toks tvirtai ant žemės vaikščiojantis kunigas, padeda jam su žmonėmis bendrauti, tikinčiųjų kasdienius rūpesčius suprasti. "Tuo reikia gyventi", – atsisveikindamas priduria dvasininkas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų