Pakartojo istoriją

Startas – Kartenos aerodromas, esantis vos 6 km į rytus nuo Kartenos miestelio. Tikslas – Ukraina, Odesa ir abiejų šalių vėliavomis apgaubti skrajoklių pečiai. Kelionės trukmė – penkios dienos, atstumas – 1,8 tūkst. km.

"Kartenos, Suvalkų, Liublino, Rivnės, Vinycios ir Odesos aerodromai", – pristatydami Valdo Babliausko dokumentinį filmą "Pakilau skrydžiui", entuziastai rankos mostu ekrane vedžiojo maršrutą, kurį prieš dvejus metus rugpjūtį įveikė sklandytuvais.

Ketvirtadienio vakarą į Lietuvos aviacijos muziejų atskrido du iš trijų pilotų – Algirdas Šimoliūnas ir Sakalas Uždavinys. Jauniausias komandos narys, tik ką fizikos studijas baigęs Ignas Bitinaitis, į Kauną neatvyko. Tačiau emocijos, kurias jis, ko gero, būtų perdavęs susitikimo metu, iliustravo kino juostos pradžią.

Algirdas ir Sakalas patikino, kad jų trejetas ateityje surengs daugiau panašių skrydžių. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Skrendu į Ukrainą iš Kartenos aerodromo. Šiandien pirma diena, laukiu nesulaukiu, kada pakilsiu aukščiau", – iš ekrano prabilo komandos jaunėlis.

Kodėl trijulė startui pasirinko Nidą? Čia, anot pilotų, prasidėjo sklandymo istorija, o į 1933 m. įkurtą sklandymo mokyklą gerinti rekordų važiavo nutrūktgalviai iš įvairių pasaulio šalių. Algirdas, Sakalas ir Ignas kelionę skyrė ne naujų rekordų medžioklei. Jų tikslas kur kas kilnesnis. Kaip sakė trejetas, pirmu istorijoje tokio pobūdžio skrydžiu bemotorėmis priemonėmis jie norėjo ne tik atskleisti sklandytuvų galimybes, bet ir įkvėpti žmones būti drąsiems, aktyviems, o savo energiją naudoti pozityviai.

"Žinoma, vienas pagrindinių tikslų – paminėti Lietuvos šimtmetį, – jų skrydis, anot aktoriaus S.Uždavinio, atkartojo šimtmečio istoriją. – Mes nežinojome, kas mūsų laukia, kaip mums seksis. Galvoju, kad mes atkartojame šuolį į nežinomybę, kaip tai darė mūsų valstybė prieš 100 metų."

Prakirto sparną

Kelionė, kaip pasakojo pilotai, buvo pilna iššūkių – permainingų orų, sudėtingų kelių ir įvairių trikdžių. Pastarieji prasidėjo jau pirmą dieną. Sulaukę palankaus vėjo, sklandytuvai pakilo nuo žemės, tuo metu S.Uždavinio transporto priemonė, dėl nežinia kur ir kaip prakirsto sparno, buvo priverstas leistis.

"Jausmas toks, lyg kažkas su letena per galvą būtų trenkęs, – blogoms emocijoms pilotas nepasidavė, o kirstą detalę sutvarkė per stebėtinai trumpą laiką. – Praktiškai mes tai padarėme per vieną parą, nors realiai turėjome trukti tris. Dar nesustingusį sparną dėjome į priekabą ir ten jis baigė džiūti."

Pasivijęs saviškius, S.Uždavinys tęsė kelionę, tačiau nuotykiai trejetą lydėjo ir toliau. Lenkijos padangės lietuviams buvo gana svetingos, o Ukrainoje, kur anot pilotų, visiškai kitoks gyvenimas nei Lietuvoje ar kaimyninėje Lenkijoje, jiems ir vėl teko susidurti su įvairiais netikėtumais – milžinišku šakočiu iš Lietuvos ambasadoriaus Kijeve Mariaus Janukonio rankų, dideliu vietos žiniasklaidos susidomėjimu ir iškarpytais interviu, kuriuose lietuviai nepalankiai atsiliepė apie Rusiją, tris kartus sulūžusiu Igno, nuleistu Algirdo priekabos ratu ir cirku, kylant iš Vinycios aerodromo.

"Pakilau su aerodromo viršininku ir girdžiu, kaip skrydžių vadovas jam liepia leisti mane žemyn, nes panaikintas leidimas skristi. Viršininkas bent kelis kartus pakartojo, kad nieko negirdi, o aš garantuoju, jis tik apsimetė", – S.Uždavinys džiaugėsi, Ukrainoje sutikęs ne vieną žmogų, lietuviams rodžiusį ypatingą dėmesį.

Jausmas toks, lyg kažkas su letena per galvą būtų trenkęs.

Po panašių dramų galiausiai pakilo ir likusieji du pilotai, kartu su Sakalu nusileidę Odesoje.

"Koks jausmas? Nusileidęs jaučiausi tarsi įkopęs į Everestą, o tas pergalės skonis – nerealus, juolab kad buvo skeptikų, netikėjusių mūsų sėkme", – kalbėjo A.Šimoliūnas.

Baikeriai – dekoratoriai

Įveikusi itin nepatogius kelius, Odesoje skraiduolių laukė žemiškoji komanda. Pastarosios ir dangaus komandos tandemas buvo neišskiriamas. Anot Algirdo, visos kelionės metu paskui juos važiavo trys automobiliai su trimis priekabomis. Viso – devyni žmonės, pasiskirstę pareigomis. Vienas tekstus rašė ir jais dalijosi su žiniasklaida, antras fotografavo, trečias filmavo, rūpinosi aparatūra. Žemės komanda painių kelių labirintus narpliojo ne viena – įkandin jiems iš Lietuvos Odesos link judėjo ir būrys "Roadhogs" klubo baikerių. Kilometrus jie tirpdė dėl to paties tikslo, kaip ir pilotai.

"Su baikeriais susipažinau per "Domino" teatrą, su kuriuo bendradarbiauju. Didelė dalis jų ten dirba dekoratoriais ir tai pati geriausia komanda, kokią mes esame turėję. Žinote, dekoratoriai – yra labai svarbus dėmuo teatre, praktiškai kaip mechanikai lėktuve. Jiems patiki savo gyvybę. Šviesios atminties legenda Algimantas Masiulis vieno spektaklio metu dėl prastai pastatytos dekoracijos susilaužė koją. Gydė ją kažkur pusantrų metų, – pažinti, virtusią prasmingu projektu, prisiminė aktorius S.Uždavinys. – Atsirado vienas baikeris, tada kitas, sakau jiems: "Varom!" Jie prisijungė. Smagu, kad sklandymas sujungė žmones, kurie gal ir ne itin didelius, bet prasmingus darbus daro."

Nors skrydis vyko 2018-aisiais, filmas dienos šviesą išvydo tik šiemet. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Prieš atsisveikindami pilotai puse lūpų prasitarė apie tolimesnius planus skraidyti ir neslėpė apmaudo, kad dėl pandemijos jiems teko atšaukti šiųmetę kelionę į Vokietiją.

"Jei toliau niekas nesujauks planų, tokius skrydžius organizuosime kas dvejus metus", – ar juos taip pat sukels į kino juostą, pilotai negalėjo atsakyti.