ŠVIS duomenų rodiklis atspindi ne statistiką, o gyvą mokyklos kasdienybę. Šiandien klasė – tai marga individualybių mozaika, kurioje mokytojas tampa ne tik žinių perdavėju, bet ir emociniu ramsčiu, o tėvai – svarbiausiais vaiko advokatais.
Kauno rajono pedagoginės psichologinės tarnybos (KRPPT) direktorius Dalius Balčiūnas neslėpė: nors požiūris keičiasi, tėvams nelengva, o mokytojai, dirbdami su SUP vaikais, susiduria su daugybe iššūkių, kurie apima pedagoginius, emocinius ir organizacinius aspektus.
Reikia didelio profesionalumo
„Viena didžiausių problemų – individualių poreikių įvairovė. Kiekvieno SUP vaiko gebėjimai, mokymosi tempas, sutrikimai skirtingi, todėl mokytojui tenka nuolat diferencijuoti ugdymo turinį, metodus ir vertinimą. Tai reikalauja daug laiko, pasiruošimo ir specialių žinių, – sakė D. Balčiūnas. – Antra, mokytojai dažnai susiduria su ribotais resursais. Trūksta specialiųjų pedagogų, logopedų, psichologų ar mokytojo padėjėjų, o klasėse būna daug mokinių. Dėl to tampa sudėtinga skirti pakankamai individualaus dėmesio kiekvienam vaikui.“
KRPPT direktoriaus teigimu, ne mažiau svarbus aspektas yra elgesio ir emocijų valdymas. „Kai kurie SUP vaikai gali patirti emocinių sunkumų, turėti elgesio sutrikimų, todėl mokytojams reikia ne tik mokyti dalyko, bet ir spręsti sudėtingas socialines situacijas klasėje. Kyla ir bendradarbiavimo iššūkių – su tėvais, specialistais ir administracija. Ne visada pavyksta užtikrinti sklandų ir nuoseklų visų grandžių darbą, o tai daro įtaką vaiko pažangai“, – vardijo įstaigos vadovas.
Galiausiai, D. Balčiūno žodžiais, mokytojai patiria emocinį krūvį ir perdegimo riziką. Nuolatinė atsakomybė, didelis darbo krūvis ir sudėtingos situacijos gali sukelti stresą ir nuovargį. „Apibendrinant, darbas su SUP vaikais yra prasmingas, tačiau reikalauja didelio profesionalumo, kantrybės ir sisteminės pagalbos iš švietimo sistemos“, – apibendrino pašnekovas.
Požiūrio pokytis – pozityvus
D. Balčiūnas pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais Pakaunėje tikrai galima pastebėti pozityvų tėvų požiūrio pokytį, nors jis nevienodas visose šeimose ar bendruomenėse. „Iš vienos pusės, vis daugiau tėvų atviriau pripažįsta vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius. Didėja supratimas, kad ankstyvas įvardijimas nėra etiketė, o veikiau galimybė gauti reikalingą pagalbą – specialistų konsultacijų, pritaikytą ugdymą, papildomų paslaugų. Tokį pokytį skatina ir didesnis visuomenės informuotumas, švietimo sistemos pastangos įtraukti visus vaikus ir dažnesnės viešos diskusijos apie įtrauktį“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.
Vis dėlto D. Balčiūnas pripažino, kad stigma visiškai neišnyko: kai kurie tėvai vis dar vengia oficialiai įvardyti vaiko sunkumus – bijoma prilipdomos etiketės, galimų padarinių ateityje ar neigiamo aplinkinių vertinimo. Ypač tai pastebima mažesnėse bendruomenėse ar ten, kur trūksta informacijos apie pagalbos galimybes.
KRPPT direktorius pabrėžė: svarbu paminėti tai, kad dalis tėvų išgyvena emocinius etapus – neigimą, nerimą, kaltę – kol priima vaiko situaciją. Tai natūralu, tačiau šiame procese labai svarbus mokyklos ir specialistų palaikymas.
„Galima teigti, kad SUP įvardijimas pamažu praranda stigmos statusą, tačiau šis pokytis dar vyksta. Kuo daugiau atviro dialogo, švietimo ir sėkmės pavyzdžių, tuo greičiau visuomenė judės link visiško priėmimo“, – apibendrino įstaigos vadovas.
Pagrindinė žinutė
Paklaustas, kokia yra esminė žinutė, siekiant, kad tėvai lengviau priimtų šią realybę, D. Balčiūnas ilgai nemąstė: „Vaiko SUP įvardijimas nėra etiketė – tai raktas į pagalbą.“ Jis akcentavo kelis dalykus: įvardijimas neapibrėžia vaiko vertės ar ateities, o tik padeda geriau suprasti, kaip vaikas mokosi ir ko jam reikia, kad galėtų atsiskleisti. Kuo anksčiau atpažįstami poreikiai, tuo daugiau esama galimybių padėti: ankstyva pagalba dažnai lemia didesnę pažangą ir geresnę savijautą.
„Labai svarbu suvokti, kad tai nėra kaltė ar klaida. Nei tėvų, nei vaiko – tai tiesiog individualūs raidos ypatumai. Vaikas nelieka vienas. Yra mokytojai, specialistai ir sistema, kuri gali padėti, jei tik leidžiama tai daryti“, – vardijo pašnekovas.
Vis dėlto tėvai, auginantys tokius vaikus, susiduria su nemažai problemų. Ieškant informacijos ir pagalbos, sistema dažnai atrodo sudėtinga: reikia suprasti vertinimus, pažymas, specialistų rekomendacijas, ugdymo planus. Ne visada aišku, kur kreiptis, kokia pagalba priklauso ir kaip ją gauti. Bendradarbiavimas su ugdymo įstaiga irgi ne visada yra sklandus – gali trūkti dialogo, pasitikėjimo ar aiškaus veiksmų plano.
Jėgų, laiko ir finansų reikalauja kasdienis praktinis krūvis: papildomi užsiėmimai, terapijos, susitikimai su specialistais, daugiau dėmesio mokymuisi namuose. Dažnai vienas iš tėvų net turi riboti savo darbą. Nuolatinė įtampa, atsakomybė ir rūpinimasis gali lemti emocinį nuovargį, o kartais ir vienišumo jausmą, todėl kyla perdegimo rizika. Nors situacija gerėja, tėvai vis dar gali susidurti su aplinkinių nesupratimu, vertinimu ar net kaltinimu („neišauklėtas vaikas“, „per daug leidžiama“). Tai skaudina, skatina užsidarymą ir izoliaciją.
„Apibendrinant, tėvams tenka ne tik auginti vaiką, bet ir būti jo advokatais, koordinatoriais ir emocine atrama. Todėl ypač svarbus tampa ne tik profesionalų, bet ir visuomenės palaikymas – supratimas, kad jie daro viską, ką gali, dažnai labai sudėtingomis sąlygomis“, – tvirtino PPT direktorius.
Tarptautinė patirtis
Neseniai, vykdant „Erasmus+“ projektą „Jauskis gerai“, KRPPT specialistai dalyvavo mokymuose Prancūzijoje, kuriuos organizavo „Guadeloupe Experience“. Mokymai buvo skirti ne tik profesinėms žinioms gilinti, bet ir vidiniams resursams stiprinti: susipažinta su kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikomis, miško ir muzikos terapijomis, mokytasi, kaip suvaldyti neramias mintis, paleisti susikaupusį stresą ir atkurti vidinę pusiausvyrą. Įgytomis žiniomis jie dalysis su Kauno rajone gyvenančiomis šeimomis, auginančiomis SUP turinčius vaikus, padės joms stiprinti psichologinį atsparumą ir kartu su vaiku kurti dar ramesnę ir saugesnę aplinką.
„Jau dabar tėvams parteikiame kai kurias patirtis Neuroedukacijos užsiėmimuose. Juos veda licenciją turinti specialioji pedagogė Rita Petkevičienė. Gegužę–birželį planuojame praktikumą švietimo pagalbos specialistams. Jame išsamiai supažindinsime su Prancūzijoje įgyta patirtimi ir su tarnybos vykdoma projektine veikla, jos metu perteiktomis priemonėmis mokiniams ir jų naudojimu. Esame suplanavę pasidalyti patirtimi su mokytojais, kai kuriose įstaigose planuojame vesti mindfulness ir kitas terapijas“, – vardijo D. Balčiūnas.
Emocinė būklė keičiasi
KRPPT direktorius pastebėjo, kad pastaruoju metu itin keičiasi visuomenės emocinė būklė. „Žmonės gyvena greitu tempu, patiria spaudimą darbe, kartu susiduria su klausimais dėl finansų. Visa tai dar sustiprina nuolatinis informacijos srautas ir neigiamos naujienos, todėl emocinis nuovargis ir nerimas tampa kasdienybe. Tai neišvengimai daro įtaką ir vaikų emocinei būklei“, – tvirtino pašnekovas.
J. Balčiūno nuomone, pastaraisiais metais vaikų emocinei būklei didžiausią riziką kelia ne vienas konkretus veiksnys, o keli susikertantys dalykai. „Tyrimai Lietuvoje ir tarptautiniu mastu rodo gana aiškias tendencijas: nuolatinis buvimas skaitmeninėje erdvėje, socialiniai tinklai, skrolinimas, lyginimasis su kitais daro didelę įtaką savivertei, didėja nerimas, depresyvumas, atsiranda miego sutrikimų. Priklausomybė nuo ekranų ypač pavojinga dėl to, kad poveikis yra nuolatinis, nepertraukiamas“, – vardijo direktorius.
Jo rekomendacija – vaikų emocinę būklę gerinti reikia ne viena priemone, o sistema – nuo kasdienių santykių iki mokyklos aplinkos. „Veikia tie sprendimai, kurie yra nuoseklūs ir praktiškai įgyvendinami, o ne vien geros intencijos, – pabrėžė D. Balčiūnas. – Didžiausią efektą duoda ne viena priemonė, o trys dalykai kartu: saugus ryšys, aiškios ribos ir mažiau nuolatinio spaudimo, ekranų triukšmo.“
Naujausi komentarai