Dviprasmiškai vertinamas buvęs Verslininkų sąjungos prezidentas Arvydas Stašaitis praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio pradžioje buvo laikomas vienu turtingiausių Lietuvos žmonių.

Nors daugelis šnekintų anų dienų verslininkų negalėjo prisiminti pirmojo šalies milijonieriaus vardo ir pavardės, nepriklausomos Lietuvos kapitalizmo pionieriumi jie drąsiai pripažino A.Stašaitį.

Po skandalų – į Birštoną

"Tai čia ir gyvena vienas pirmųjų Lietuvos milijonierių? – įeidamas į jaukioje vietoje esančio namo vidų paklausiau A.Stašaičio. "Taip, jei didžiausiu turtu laikysime vaizdą, kurį kasdien matau pro savo namų langus", – atsakė jis.

Už lango vaizdas – išties kerintis. Namas didelis, bet apstatytas kukliai. Nematyti neskoningos, akį rėžiančios praėjusio šimtmečio pabaigos prabangos detalių. Kieme nebuvo ir šimtus tūkstančių eurų kainuojančių limuzinų, stovėjo keli ne pirmos jaunystės automobiliai. Visa tai nė iš tolo nepriminė, kad čia būtų įsikūręs kadaise pirmuosius milijonus uždirbęs ir ne vienoje skandalingoje istorijoje pagarsėjęs šalies verslininkas.

Netoliese yra vienas jaukiausių šalies kurortų – Birštonas, į kurį savaitgaliais būriais traukia ramybės bei reabilitacijos trokštantys įvairiausio verslo atstovai.

Praeities skandalais išgarsėjęs Lietuvos verslininkas jau neabejoja, kad už Kauną ramesnis ir mažesnis Birštonas yra viena mėgstamiausių jo audringo gyvenimo užuovėjų. A.Stašaitis yra baigęs Kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas), kur studijavo irklavimo specialybę. Studijų metais jis buvo geras sportininkas ir neblogas studentas. Yra tarptautinis sporto meistras, buvęs Lietuvos irklavimo čempionas.

"Pirmąkart į Birštoną atvažiavau 1971-aisiais, kai jame buvo surengta jaunųjų irkluotojų stovykla. Būtent čia Nemune pamatęs valtis užsikrėčiau irklavimo aistra ir pradėjau studijas kūno kultūros institute. Čia prabėgo mano gražiausios jaunystės dienos, todėl ir nusprendžiau įsikurti visam likusiam gyvenimui", – teigė jis.

Riebūs kyšiai

"Kai įkūrėme pirmąsias įmones, atsidūrėme tikrose džiunglėse, – prisimena A.Stašaitis. – Įdomiausia, kad Sovietų Sąjungos komunistų partija po tam tikrų sprendimų leido tai daryti, o Lietuva draudė kooperatyvų veiklą. Bet mes nusprendėme tai apeiti, pradėjome privačią veiklą – ėmėme organizuoti šokius komjaunuoliams. Už įėjimą prašydavome dviejų ar trijų rublių. Tokios politinės organizacijos ūkinę veiklą vykdė klubai. Taigi nutarėme įsteigti jaunimo klubą "Diskas", kuris vėliau prekiavo ir pirmaisiais šalyje kompiuteriais."

Tada kai kuriuos sudėtingus klausimus nutariau spręsti mokėdamas kyšius.

Jau tais laikais iš kai kurių Kauno prokurorų A.Stašaitis sulaukdavęs replikų, kad verčiasi kone draudžiama veikla. "Tada kai kuriuos sudėtingus klausimus nutariau spręsti mokėdamas kyšius, – dabar atvirai pripažino pašnekovas. – Prasidėjus laikotarpiui, kai ėmėme žengti į naują gyvenimą, vis spręsdavau, duoti kyšį ar ne. Svarstydavau, kad jei neduosiu, gali ir pasodinti. Tad geriau pagal seną tvarką duosiu ir turėsiu ramybę."

Jis teigė, kad tais laikais tarp kooperatininkų buvo dalijami išties dideli kyšiai, suma svyruodavo nuo 12 iki 20 tūkst. rublių.

A.Stašaitis sako, kad žvelgiant į šių dienų verslo ir politikos situaciją akivaizdu, kad sovietinių laikų veiklos modeliai nėra išnykę. "Tad negalima sakyti, kad pasikeitė laikai, – pastebėjo jis. – Tačiau tuo metu buvo pats įdomumas, keitėsi daugelio mintys, požiūris. Vieni keitėsi, galvojo, o kiti išvis nesikeitė. Vieni turėjo galią, kiti – ne. Kai kurie pasikeitė greitai, bet jokios galios neturėjo. Tie, kurie buvo stambių institutų ar gamyklų direktoriai ir kartu kadriniai saugumo karininkai, jie turėjo išskirtinę jėgą, jų paprastai nepavykdavo pastumdyti."

Kontrabandiniai kompiuteriai

Šiandien vienas pirmųjų šalies turtuolių drąsiai pripažįsta, kad pirmieji jo uždirbti milijonai atsirado iš prekybos kompiuteriais.

"Sovietų Sąjungos laikais pinigai labai aiškiai būdavo sudėti į lentynėles, – dėstė A.Stašaitis. – Buvo įsteigtas naujų technologijų diegimo skyrius. Finansavimą gaudavo įmonės, kurios dirbo su kosmosu susijusioje srityje, o kosmosas – tai pažangiausios technologijos. Kaune tada veikė Tekstilės institutas, kuris kosmonautams kurdavo specialią aprangą. Daugeliui mąstančių ir į priekį žvelgiančių žmonių buvo aišku, kad kompiuteriai – žmonijos ateitis. Įvairioms su mokslu susijusioms įmonėms ėmiau pardavinėti kompiuterius. Pirmąjį kompiuterį pardaviau už 70 tūkst. JAV dolerių. Tada buvo geležinės užtvaros tarp šalių, pasienio, muitinių tarnybų, nebuvo tokios bankų sistemos, taigi teko sugalvoti, kaip nutiesti kompiuterių atgabenimo kelią."

1988 m. A.Stašaitis jais prekiavo visoje Sovietų Sąjungoje, nuo Vladivostoko iki Lietuvos.

Tačiau Lietuvoje veikusiems pirmiesiems kooperatyvams buvo uždrausta prekiauti kompiuteriais, nors visoje Sovietų Sąjungoje prekyba jais buvo leidžiama.

Jis prisimena šiandien tragikomiškai skambančią situaciją, kai 1989 m. buvęs aukštas to meto sovietinės Lietuvos KGB veikėjas, vėliau tapęs ir vidaus reikalų ministru, A.Stašaičiui už kompiuterių gabenimą buvo iškėlęs baudžiamąją bylą – dėl valstybinio turto grobstymo stambiu mastu. Tada už tokį prasižengimą grėsė išskirtinė bausmė – sušaudymas.

"Byla atsirado dėl brangiai parduodamo kompiuterio, – prisimindamas pirmą rimtą akistatą su teisėsaugininkais pasakojo A.Stašaitis. – Gal kokius pusantrų metų dėl tos bylos tampiausi. Šioje byloje liudytojai buvo ir Algirdas Brazauskas, ir Kazimiera Prunskienė. Tačiau ši byla teismo taip ir nepasiekė."

Kadangi kompiuterių poreikis augo kiekvieną dieną, didėjo ir užsakymų skaičius. Norinčiųjų įsigyti kompiuterį gretos taip pagausėjo, kad A.Stašaitis juos pradėjo gabenti lėktuvais.

Pašnekovas neslepia, kad būtent prekyba kompiuteriais tokiomis džiunglių taisyklėmis jam ir padėjo susikrauti pirmąjį milijoną.

Subtilių reikalų tvarkytojai

Vien tik kompiuterių gabenimo ir iš to uždirbtų pasakiškų pinigų A.Stašaičiui neužteko. Jis norėjo iš esmės keisti ekonomikos sistemą bundančioje Lietuvoje. Vyras su keliais draugais 1990 m. nutarė įkurti pirmąją šalyje kooperatyvų pirmininkų ir buhalterių mokyklą.

Kaune, Kęstučio gatvėje, veiklą pradėjusioje mokykloje vienai grupei paskaitos vykdavo dvi savaites. Kadangi niekas neturėjo supratimo apie mokesčių sistemą, jos pagrindus, skaityti paskaitų buvo kviečiami su mokesčiais, finansais susijusių to meto institucijų viršininkai, muitininkai, partiniai veikėjai.

Netrukus kalbos apie šią mokyklą ėmė plačiai sklisti visoje Lietuvoje. Į paskaitas atvykdavo ir pirmųjų rimtų įmonių direktoriai, savininkai iš kitų šalies miestų, miestelių. Po intensyvios darbo dienos vakarais į jas noriai rinkosi ir pirmieji šalies milijonieriai. Tarp šios mokyklos auklėtinių buvo ir vėliau plačiai bei skandalingai pagarsėję kauniečiai Gintaras Petrikas, Gintaras Skobas. Susipažinę su aukštais Kauno rajono partijos komiteto veikėjais apsukrūs kauniečiai sumanė ir kitokių verslų.

Natūralu, kad tokie veiklūs, nemažus pinigus iš tolo užuodę to meto verslininkai sudomino ir Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjus.

"Jau buvome gerai įsivažiavę, kai jie pamatė, kad mes neblogai sukamės, – pasakojo A.Stašaitis. – Mūsų biure pradėjo lankytis tokie veikėjai kaip Jonas Bielskis, Satas (vėlesniais metais ne vieną politiniame detektyve minėtas Saturnas Dubininkas; mano pašnekovo žodžiais, vieno tuomečio socialistinio darbo didvyrio, vieno Marijampolės kolūkio pirmininko, partinio boso Antano Sniečkaus artimo draugo nesantuokinis sūnus). Bet jie ateidavo ne atvirai reikalauti pinigų, o tarpininkauti, kai, tarkime, tarsi atsitiktinai būdavo apvagiamas mūsų kompiuterių sandėlis. Jie sakydavo: "Arvydai, girdėjome, kad tave apvogė, ar nori, kad surastume daiktus?" Esu naudojęsis jų paslaugomis, bet kartais pasiųsdavau ant trijų raidžių. Kam jiems reikėjo mus plėšti ar reketuoti, kai jie iš tarpininkavimo uždirbdavo gana neblogas sumas? Derėdavausi su jais ir dėl tarpininkavimo mokesčio. Mūsų pranašumas buvo tas, kad jie ėjo iš paskos. Bet manau, kad jiems klestėti tuometės specialiosios tarnybos sudarė kuo puikiausias sąlygas."

Pašnekesiai su V.Landsbergiu

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje vadinamieji naujieji Lietuvos turtuoliai maudėsi prabangoje, demonstravo turtus, kad įrodytų sau ir kitiems priklausą elitui. Pasak draugų ir priešų, A.Stašaitis tada nesivaikė ypač didelės prabangos.

Kai tapo Lietuvos verslininkų sąjungos prezidentu, jam atsivėrė valdžios ir daugelio kitų rimčiausių to meto organizacijų kabinetų durys. Tais metais A.Stašaičiui keletą sykių teko bendrauti su profesoriumi Vytautu Landsbergiu.

Kartą jie susitiko legendinėje profesoriaus tėvo vasaros rezidencijoje šalia Kauno, Kačerginės gyvenvietėje, J.Biliūno gatvėje.

"Pamenu, vizito Kačerginėje metu dar gyvas buvo ir V.Landsbergio tėvas, – prisimena įsimintinus susitikimus A.Stašaitis. – Nepaisant visuomenės nuomonių, V.Landsbergio smegenys visada gerai dirbo. Įdomiausia, kad į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę jis pateko per mano pusbrolį Egidijų Mažvydą. Pasakojama, kad kai jie kūrė grupę, Vilniaus mokslininkų namuose V.Landsbergis sėdėjo kukliai sulinkęs, bet Egidijus kitus narius įkalbėjo sakydamas: "Landsbergį reikia įtraukti. Juk jam nepatogu ten eiti, niekas į jį nereaguoja. Todėl kartą atsistojau, sušukau jo pavardę, ir nuo tada visi jį pamatė."

Būtent tada prasidėjo ir vėliau plačiai nuskambėjusios istorijos su pinigų skolinimu.

A.Stašaitis drauge su Adomu Balsiu, pasidalinę po 50 proc. akcijų, įkūrė Žemės banką. "Laimė, šis bankas nebankrutavo. Mes niekam nelikome skolingi, bet jį likvidavo, kai ne savo noru buvau pasitraukęs nuo visų svarbiausių reikalų", – prisimindamas banko istoriją kalbėjo A.Stašaitis.

Kiek kitomis spalvomis to meto įvykius knygoje prisimena tuometis žurnalistinių tyrimų televizijos laidos "Krantas" autorius, dabartinis Seimo narys Vytautas Matulevičius: "Kai susikūrė Liberalų sąjunga, filmuodavau intelektualus, kurie aktyviai rėmė liberalias idėjas. Jiems artimas buvęs A.Stašaitis, dalyvavęs verslininkų suvažiavime, garsus šalies filosofas Arvydas Šliogeris. Bet buvo ir tokių, kurie, atidavę savo pinigus A.Stašaičiui, tragiškai baigė. Geriausias to pavyzdys – vienas stambesnių to meto Marijampolės verslininkų Raimondas Kazla, kuris irgi atidavė pinigus A.Stašaičiui. Jam tada priklausė vienas pirmųjų viešbučių, prekybos centrų "Mokolai". Tačiau vieną dieną R.Kazla, supratęs, kad atsidūrė prie bankroto slenksčio, aplankė tėvo kapą ir nusišovė."

A.Stašaitis, kalbėdamas apie R.Kazlą, teigė, kad šis asmuo buvęs jo neblogas bičiulis. "Jis buvo mūsų Kapitalistų klubo narys. Puikiai su juo sutarėme. Labai skaudžiai išgyvenau žinią apie jo pasitraukimą iš gyvenimo. Galima tik įsivaizduoti, kas tokie ir kokius turi pateikti argumentus tokiems stipriems vyrams, kad nuspręstų nusišauti", – sakė A.Stašaitis.

Nors sklando nemažai istorijų, kad A.Stašaitis galėjo išvilioti milijonines sumas iš patiklių žmonių, vyras teigia, kad paskutinio dešimtmečio pradžioje jis pats buvęs apšvarintas vidury dienos, kai iš jo asmeninės įmonės sąskaitų trijuose bankuose dingo net 7 mln. JAV dolerių.

"Tada bankai, kuriuose buvo mano pinigai, buvo valstybiniai. Ir tie veikėjai grynai kagėbistiniais metodais iššlavė mūsų įmonei priklausiusius milijonus dolerių. Tada buvo atliktas pavedimas Gintarui Pluščiauskui (vienas pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje stambų verslą vykdžiusių asmenų, kuris 1994 m. paslaptingomis aplinkybėmis rastas nušautas savo namuose Vokietijos mieste Hamburge). Jie buvo suinteresuoti, kad niekas iki jų neprisikapstytų. Bet kai pakėliau triukšmą, buvo pradėti regzti planai, kaip greičiau mane izoliuoti nuo visuomenės", – kalbėjo A.Stašaitis.

Akistatos su Daktarais

Laukiniais 1990-aisiais Lietuvoje siautėjusios nusikalstamos grupuotės šliedavosi prie garsių verslininkų, tiksliau be skrupulų reikalavo, kad šie jiems mokėtų duokles. Vieša paslaptis, kad mokėjo daugelis šalies verslininkų. Tačiau šia tema šnekintas A.Stašaitis ne kartą kategoriškai atmetė visas versijas, kad yra mokėjęs banditams. Jis sakė, kad nė trupučio nesitaikstydavęs, o į strielkas (nusikaltėlių suorganizuotas sueigas atokesnėse miesto vietose) dažniausiai atvažiuodavęs visiškai vienas.

Pamenu, vyrukai iš bandos mane pasikvietė į pirtelę Lampėdžiuose.

"Pamenu, vyrukai iš bandos mane pasikvietė į pirtelę Lampėdžiuose, – prisimindamas seno rusiško gangsterinio kino filmo siužetui prilygstančią situaciją kalbėjo A.Stašaitis. – Vos tik įėjęs buvau kruopščiai patikrintas, buvo išverstos visos kišenės. Manau, jie tikėjosi surasti ginklą arba įrašymo įrenginius. Susitikime dalyvavo Daktarų gaujos lyderiai – Henrikas Daktaras, Egidijus Abarius ir Sigitas Čiapas (vienas iš didžiausių to meto verslininkų, kuris 1996-ųjų balandį Daktarų gaujos vyrų užsakymu sušaudytas prie namų Sargėnuose). Kažkuris iš jų pradėjo varyti ant G.Skobo. H.Daktaro tiesiai paklausiau: "Henrikai, kokia problema? Ir ką pas tave veikia Čiapas? Jis bandos narys ar verslininkas?" Tada jie rimtai šoko į akis. Tik vėliau supratau, kad jie patys įrašinėjo pašnekesį su manimi ir ketino išgirsti jiems naudingos informacijos. Tačiau savo įžūliu elgesiu sumaišiau jų iš anksto paruoštas kortas. Kam jiems reikėjo tokios provokacijos? Manau, jiems už nugaros gudriai veikė asmenys iš specialiųjų tarnybų."

Šis pokalbis ilgai neužtruko, A.Stašaitis sako drąsiai pakilęs nuo stalo ir išvažiavęs savo "Mersedesu" iš tuomečių ryškiausių banditų pamėgtos Kauno užeigos.

Praėjus kuriam laikui, po 1993-iųjų spalį visą Lietuvą sukrėtusių garsiųjų žudynių "Vilijos" restorane, kai nuo samdomų žudikų kulkų krito net penki H.Daktaro aplinkai priskirti vyrai, A.Stašaitis sulaukė vadinamosios Vileikos bosų su H.Daktaru priešakyje vizito.

Anot A.Stašaičio, žurnalistai savo straipsniuose skelbė versijas, kad esą verslininkai nutarė, jog užteks bijoti ir klauptis prieš mafiją, tad nusprendė atkeršyti Daktarams.

"Kadangi buvau Verslininkų sąjungos prezidentas, jie kreipėsi tiesiai į mane, – pasakojo A.Stašaitis. – Jų paklausiau: "Vyrai, ar sugebate mąstyti logiškai? Ar kada nors susikirto mano ir jūsų keliai? Ar vykstant privatizavimui kurį nors iš jūsų esu išdavęs ar kitaip pridavęs? Negi manote, kad esu išprotėjęs, neturiu ką veikti, tad organizuoju šaudymus ir sprogdinimus?" Tai išgirdę jie rimtai pamąstė, o galiausiai atsiprašė. Bet aš juos puikiai suprantu, nes po tokio straipsnio pasirodymo, manau, ir pats būčiau lėkęs aiškintis aplinkybių. Gerai, kad tada jie nepradėjo šaudyti, o atvyko pasišnekučiuoti."

Lukiškių rekordininkas

Tačiau sėkmingai susitvarkęs su tuo metu šalyje klestėjusiais nusikaltėliais A.Stašaitis nepajėgė laimėti kovos prieš aukščiausius šalies vadovus bei teisėsaugininkus.

"Kaip jau minėjau, iš įmonės sąskaitų trijuose skirtinguose bankuose buvo nurašyta per 7 mln. dolerių. 1992-ųjų sausį viešai per žiniasklaidą pareiškiau, kad atsisakau mokėti mokesčius vagims, ir reikalavau, kad sugrąžintų pinigus. Visuomenei buvo skelbiama, kad neva raginu visus verslininkus nemokėti mokesčių valstybei. Bet verslo susibūrimuose ne kartą svarstėme šį mano sprendimą. Daugelis mane palaikė, nes jiems aiškinau, kad kovoju dėl nuosavos įmonės veiklos nutraukimo ir pradingusių milijoninių sumų. Neabejoju, kad būtent dėl to sulaukiau valdininkų nemalonės. Buvo iškelta byla, kad esą sukčiauju ir nemoku mokesčių, o galiausiai man skyrė pusšeštų metų kalėjimo", – savo nesantaiką su tuomete šalies valdžia prisimena pašnekovas.

1994 m. lapkritį A.Stašaitis buvo parskraidintas iš Maskvos ir iškart uždarytas Lukiškių kalėjime.

2000-ųjų vasario 8 dieną Vilniaus apygardos teismas atsisakė pratęsti kauniečio suėmimo terminą ir praėjus devynioms dienoms, vasario 17-ąją, jį paleido, o baudžiamoji byla buvo perduota papildomam tyrimui.

2001 m. dėl neteisėto suėmimo trukmės jis tapo pirmuoju lietuviu, kuris kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre ir iš Lietuvos prisiteisė 108 tūkst. litų moralinės žalos.

"Man visiškai nebuvo svarbi ta kompensacija. Prie šių pinigų net neprisiliečiau. Teisingumo ministerijai nurodžiau, kad šią sumą pervestų Lietuvos invalidų draugijai, – sakė A.Stašaitis. – Per visą neteisėto kalinimo laikotarpį jie padarė kur kas didesnę žalą – sunaikino mano verslus, o šie nuostoliai siekia milijardus."

Sveikata svarbiau už milijonus

Per A.Stašaičio ir jo bičiulių rankas kadaise perėjo milijoninės, o kai kada ir milijardinės sumos, tad pasiteiravau, ką išvis pinigai reiškia tokiam žmogui kaip jis, patyrusiam ir didelių pakilimų, ir nemažų nuosmukių.

A.Stašaitis konkrečiai apie pinigus neatsakė, bet pateikė išties unikalų pavyzdį, kurį prieš pat mūsų susitikimą parsivežė iš kelionės į Daniją.

"Kopenhagos centre gyvenau daugiaaukščiame viešbutyje. Vieną rytą pažvelgęs pro langą pamačiau apačioje esantį didžiulį prospektą, kuriame knibždėjo įvairiausios transporto priemonės, – pasakojo jis. – Didžiuliame sraute dviračiais važiavo ir seneliai, ir studentai, ir vaikai. Greta vilkosi didelė lėtai slenkančių aukščiausio lygio limuzinų kolona. Įprastas rytinis pikas. Automobilis šiais laikais tokia priemonė, kad kiekvienas ją gali turėti. Bet toje šalyje žmonės gerai suvokia, kad tuo dviračiu jie ne tik nuvažiuos, kur reikia, bet ir savo sveikatą pasitvarkys. Juk žmogaus tokia prigimtis, kad reikia nuolat judėti. Civilizacija labai greitai keičiasi, o fiziologija – gana lėtai. Tokių šalių kaip Danijos ir Olandijos gyventojai tai puikiai suvokia. Štai ir atsakymas, kas tokiais atvejais yra laimingesnis, – kas sieloje turtingesnis."

Prieš keletą metų A.Stašaitis teismuose buvo kaltinamas Lietuvos invalidų sporto draugijai priklausančių 3,9 mln. eurų iššvaistymu. Tačiau 2016 m. lapkritį Apeliacinis teismas paskelbė, kad kiek anksčiau priimtas Kauno apygardos teismo nuosprendis panaikinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prieš tai A.Stašaičiui netgi buvo skirta reali 2 metų nelaisvės bausmė. Galiausiai jis ir dar vienas asmuo buvo išteisinti.

Tarp populiariausių

Lietuvos skaitomiausių knygų sąrašuose esančiame rašytojo Dailiaus Dargio knygos "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" papildyme – dar daugiau "juodųjų" šalies verslo paslapčių iš pačių garsiausių šalies verslininkų ir visuomenės veikėjų lūpų. Nuo politinės korupcijos ištakų iki milijoninių sandorių Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, itin palankių verslo elitui, bet ne pačiai valstybei.

Čia skelbiama ne tik apie paslaptingas, Lietuvą sudrebinusias žymiausių verslininkų bylas, neribotą apetitą pinigams, bet ir daug naujų, intriguojančių faktų, kuriuos pateikė Violeta Gureckienė, Antano Gureckio, garsaus bendrovės "Mitnija" įkūrėjo, privesto prie savižudybės, našlė, ir buvęs Vilniaus prokuratūros vadovas, kadaise tyręs D.Mockaus verslo partnerio Arvydo Grigo nunuodijimo bylą. Artėjant Lietuvos prezidento, Europos parlamento ir savivaldybių rinkimams, šis rašytojo D.Dargio tyrimas ragina sutelkti dėmesį į lietuviškojo "kortų namelio" užkulisius.

Nors skandalinga knyga sparčiai nyksta iš "Pegaso" bei "Vagos" knygynų lentynų, ją vis dar galima surasti ir internetinėje prekyboje: www.dailiausknygos.lt.