Penktadienį 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ vyks klaipėdiečio fotomenininko Artūro Šeštoko parodos „Tolumos“ atidarymas.

A.Šeštokas gimė 1964 m. Klaipėdoje. 1985–1986 m. mokėsi Rokiškio kultūros mokykloje ir įgijo kultūros darbuotojo specialybę su kino ir fotobūrelių vadovo specializacija. 1990 m. buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. 1989–1994 m. dirbo laikraštyje „Lietuvos žvejys” fotokorespondentu ir dalyvavo kasmetėse Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuotose parodose. 1993 m. surengė pirmąją autorinę fotodarbų parodą Klaipėdos fotografijos galerijoje. 1994–1995 m. dirbo dienraštyje „Vakarų ekspresas” fotokorespondentu. Sukūrė fotografijų ciklą „Macikų pensionatas”, kuris buvo eksponuotas Klaipėdos fotografijos galerijoje. 1995–2000 m. dirbo dienraštyje „Klaipėda” fotokorespondentu. Nuo 2000 m. iki dabar vysto meninio portreto žanrą nuosavoje studijoje, kuria nespalvotų fotografijų ciklą, atspindintį specifinį Lietuvos gamtos grožį ir žmogaus būtį.

„Tolumos“ – fotografiniai Lietuvos gamtovaizdžiai, liudijantys labai asmenišką ir jautrų fotografo santykį su jį supančia aplinka. Šįkart autorius – kaip klaidžiojantis ir savęs tebeieškantis nūdienės civilizacijos atstovas, ignoruojantis šiuolaikinės visuomenės modernumą ir siekiantis atrasti save natūroje. Pati sąvoka tolumos jau iš anksto užprogramuoja, kad į fiksuojamus objektus bus žvelgiama per tam tikrą distanciją, vaizdo neprisileidžiant pernelyg arti, išlaikant nuotolį ir kartu pagarbų atstumą. Atstumą, kuris nesudrumstų priešaušrio tylos Vajuonio ežere (Švenčionių r.), kuris išsaugotų nepaliestą vos vos nuo vėjo raibuliuojantį Notigalės ežero (Kupiškio r.) vandens paviršių, kuris nesuardytų skulptūriškos smėlio kopos Kuršių nerijoje ir kuris paliktų pakankamai erdvės plačiam, bet skvarbiam menininko žvilgsniui. Atstumą, kuris bet kokiomis sąlygomis eliminuotų žmogaus įsikišimą į pirmapradišką gamtos būtį, nesuardytų jos autentiškumo, tačiau ir nebūtų pernelyg didelis, kad trukdytų jos pažinimui ar prisijaukinimui.

Peizažas nėra naujas žanras A.Šeštoko kūryboje. Beveik prieš 20 metų jis, sekdamas kitų Kuršių nerijos kopų tyrinėtojų pėdsakais (J.Kalvelio, K.Mizgirio, A.Zavadskio ir kt.), ieškodamas asmeninio požiūrio į išpopuliarėjusią temą Lietuvos fotografijoje, savo objektyvą nukreipė į išraiškingai supustytas smėlio kalvas ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos teritorijoje. Taip radosi „Kopų formos“, kuriose tiršti debesys susilieja su sunkiais, bet nuolat kintančiais smėlio masyvais. Kartais čia impulsyvus autoriaus žvilgsnis susitapatina su plačiakampiu objektyvu, kuris neklusnią materiją tramdo gana griežtais puslankiais, išbalansuojančiais natūralias formas ir suteikiančiais daugiau ar mažiau įprastam reginiui naujas išraiškas. Tokiais atvejais švelnios, vėjo raižiniais išpuoštos kopos tampa nematytais dariniais, grasinančiais savo didybe ir kartu – trapumu.
A.Šeštoko „Tolumos“ bibliotekoje uostamiestyje bus eksponuojamos iki kovo 1 d.