Žvaigždė Klaipėdos scenoje

Savo spindinčiu sopranu koncertą praturtins Viktorija Miškūnaitė.

Viena ryškiausių Lietuvos operos solisčių studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažavosi Štutgarto valstybinės muzikos ir atlikimo meno aukštosios mokyklos operos studijoje.

„Ji – ne žvaigždė. Ji – spinduliuojantis deimantas, kuriuo gali džiaugtis iš arti“, – apie V. Miškūnaitę atsiliepė Vokietijos teatro legenda vadinamas režisierius Jürgenas Flimmas.

Respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė nuo 2015 m. yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, kurianti pagrindinius vaidmenis, tarp jų: Manon (J. Massenet „Manon“), Mikaela (G. Bizet „Karmen“), Violeta (G. Verdi „Traviata“), Miuzetė (G. Puccini „Bohema“), Džuljeta (V. Bellini „Montekiai ir Kapulečiai“), Maršalienė (R. Strauss „Rožės kavalierius“) ir kiti.

Manon ir Džiuljetos vaidmenys tapo lemtingi – solistė du kartus tapo „Auksinių scenos kryžių“ laureate.

Orkestrui diriguos prancūzas

Kaip prancūzų muzikos žinovas festivalyje svečiuosis dirigentas Cyrilas Diedrichas, muzikos kritikų vadinamas vienu geriausių Prancūzijos dirigentų.

Jo dirigavimas apibūdinamas kaip labai įtaigus, demonstruojantis įsigilinimą į atliekamą muziką, darantis poveikį kiekvienam klausytojui.

Prieš dirigavimą vaikystėje pažinęs fortepijoną, vėliau su pagyrimu baigęs valtornos studijas, C. Diedrichas pasuko į dirigavimą ir jau studijuodamas rinko apdovanojimus tarptautiniuose konkursuose.

Per karjerą teko vadovauti ir diriguoti įvairiems operos ir simfoniniams orkestrams.

Operos žanras labai svarbus C. Diedricho karjeroje. Jis rengė pastatymus ir dirigavo teatruose, iš jų minėtini nacionaliniai Monpeljė, Paryžiaus, Reino operos teatrai, „Opéra Comique“, Ženevos „Grand Théâtre“, Avinjono, Viši, Marselio, Nanto, Ciuricho, Lozanos, Romos operos teatrai, Olandijos nacionalinė opera, Berlyno „Deutsche Oper“, Venecijos „La Fenice“, taip pat Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

Būtent jis Lietuvoje statė operą „Manon“, kuri V. Miškūnaitei atnešė pirmąjį „Auksinį scenos kryžių“.

Modesto Pitrėno vadovaujamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras – vienas prestižiškiausių, brandžiausių ir žymiausių Lietuvos muzikos kolektyvų, kurio interpretacinį braižą ilgus metus formavo dabartinis orkestro garbės dirigentas Juozas Domarkas.

Kolektyvas kasmet surengia apie 50 koncertų Lietuvoje, dažnai gastroliuoja užsienyje.

Orkestrui yra dirigavusios istorinės asmenybės ir pasaulinio garso batutos meistrai, o sukauptame repertuare – tiek praėjusių epochų oratorinio bei simfoninio žanro kūriniai, tiek moderni šiuolaikinė muzika, kurios kontekste išsiskiria solidžios lietuvių kompozitorių partitūros.

Tikisi klausytojų dėmesio

Prancūzų muzikos šedevrų programoje – trys klausytojų dėmesio vertos kompozicijos.

M. Ravelio choreografinė poema dideliam orkestrui „Valsas“ pirmiausia buvo sumanyta kaip baletas, tačiau ilgainiui labiausiai pamėgta kaip simfoninis kūrinys.

Kūrinio pavadinimas kiek apgaulingas, veikiau metafora, kurios muzikoje – nelyginant valso žanro destrukcijoje – M. Ravelis įkūnijo neseniai pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo refleksijas.

„Valso“ pradžioje kompozitorius paliko antraštę: „Banguojantys debesys per plyšius žvelgia į šokančias poras. Po truputį debesys išsisklaido. Atsiveria didžiulė salė, kurioje sūkuriuoja gausi minia. Scena pamažu apšviečiama. Šviesos intensyvumas pasiekia fortissimo. Imperijos teismas, maždaug 1855 m.“

To paties kompozitoriaus dainų ciklas sopranui ir orkestrui „Šecherazada“ – įsimintinas kūrinys, parašytas 1903 m.

Jis laikomas vienu pirmųjų orientalistinės harmonijos eksperimentų kompozitoriaus kūryboje. Šiame dainų cikle girdėti rytietiško skambesio akcentai, tapę dažnu reiškiniu to meto kompozitorių kūryboje.

Ilgiausioje dainoje „Azija“ – bundančios Arabijos ir Indijos fantazijos nuotaikos, o dramatiška kulminacija įkūnija Kinijos pasaulį.

Dainoje apie jauną vergę „Užburtoji fleita“ pinasi liūdesys ir džiaugsmas, o paskutinėje dalyje „Abejingasis“ apdainuojamos poeto vilionės.

Koncerto finalui pasirinkta H. Berliozo „Fantastinė simfonija“, kurią būtų teisinga pavadinti psichologine poema.

Kompozitorius buvo vienas drąsiausių novatorių simfoninės muzikos istorijoje, tradicines romantikų idėjas – nusivylimą, vienatvę, asmenybės ir aplinkos konfliktą – jis įkūnydavo savo herojams kurdamas neįprastas situacijas.

„Fantastinės simfonijos“ gimimą inspiravo aistringa autoriaus meilė airių aktorei Harriet Smithson.

Vos nuskambėjus pirmiesiems kūrinio taktams, klausytojas pasineria į fantastinį nežabotų aistrų pasaulį, tarytum sapną ar spalvotas haliucinacijas.

Intriguojantys „Prancūzų muzikos šedevrai“ tikisi klausytojų dėmesio.