K. Varnelio darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Menininko kūrinių ryšys su liaudies menu kyla iš šeimos: dailininko tėvas Kazimieras Varnelis buvo žinomas liaudies meistras, o mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė – Alsėdžių apylinkėse garsi audėja. Negana to, pats K. Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams, kurie amžiams bėgant kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų, ir kartu tikintis dialogu su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Taigi paroda „Tapatybė ir forma“ – bandymas vizualizuoti šias garsaus menininko mintis ir atrasti kažką bendra tarp modernaus menininko darbų ir dažnai bevardžio, kolektyvine kūryba paremto liaudies meno, užduoti klausimą, ar šimtmečius mūsų kultūroje įsitvirtinusi profesionalaus ir populiariojo meno skirtis vis dar aktuali, ar vis dėlto galima rasti sąsajų tarp šių, atrodo, skirtingų kūrybos polių ir įžvelgti bendrą evoliucijos giją.

Šalia K. Varnelio žymiausių XX a. 7–8 dešimtmečių optinių kompozicijų, sukeliančių gilumos, judėjimo, pulsavimo, mirgėjimo įspūdį, sujungiančių atskiras ritmiškai besikartojančias geometrines figūras į raibuliuojančius raštus, parodoje galima pamatyti sodrius dvispalvius audinius, atliepiančius to laikotarpio K. Varnelio tapybą. Galiausiai įvairių audinių mozaika leidžia susikoncentruoti į drobių fragmentus ir pasigrožėti geometrinių raštų, audimo technikų įvairove.

Šia paroda Lietuvos nacionalinis muziejus nori priminti ne tik apie dvi iškilias asmenybes – J. Šliūpą ir K. Varnelį, nors ir skirtingais laikotarpiais puoselėjusius lietuvybę ir savo šaknis išeivijoje, bet ir atkreipti lankytojų dėmesį į unikalų Jono Šliūpo muziejaus pastatą – medinę vilą, dar XIX a. pabaigoje statytą grafų Tiškevičių, ir pabandyti interpretuoti K. Varnelio idėją namų erdvę paversti muziejumi, kaip dailininkas darė su savo namais.

Paroda „Tapatybė ir forma: Kazio Varnelio kūryba“ Jono Šliūpo muziejuje Palangoje (Vytauto g. 23 A) lankytojams bus atvira iki 2024 m. pabaigos.