Jis paskui save užtrenkė Seimo duris ir tikina dėl to visai nesigailįs. Klaipėdietis verslininkas Antanas Bosas neslepia – savo gyvenime jis mato daug pramingesnės veiklos nei aukštoji politika.

Antrus metus kurso nekartos

– Esate vienas iš nedaugelio, savo valia nusprendusių nebekandidatuoti į parlamentą. Kas lėmė tokį žingsnį?

– Nesu koks atsilikėlis, kad ten sėdėčiau antrus metus – pats savo noru į tą "universitetą" įstojau, baigiau, ir gana. Žinoma, šie metai nepraėjo veltui, jie davė galimybę iš arti pamatyti ir suvokti Lietuvos valdymo virtuvę. Kad Seime verda įvairios politinės aistros ir intrigos, čia jau kitas dalykas. Nesu nusivylęs šia patirtimi, bet manau, kad to pakaks. Žinojau, ką Seime reikia daryti, tačiau kad ko nors pasiektum, reikia būti labai didele politine dauguma. Kadangi pasitenkinti iš dalies nuveiktais darbais nesu pratęs, nusprendžiau, kad darysiu tai, ką geriausiai moku.

– Taigi dabar visas savo jėgas nukreipsite į verslą?

– Faktiškai mano verslas veikia taip, kad šiandieninės informacinės technologijos leidžia jį valdyti iš bet kur, reikalingi tik mano sprendimai.

Iliuzijų dėl krizės neturi

– Jūsų vadovaujama Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija švenčia veiklos 20-metį. Neabejotinai patyrėte ir geresnių, ir prastesnių laikų. Kaip jaučiatės šiandien, pasaulinės ekonominės krizės akivaizdoje?

– Panašu, kad nemaža dalis Lietuvos gyventojų ir net valdžios žmonių nesuvokia, kokio masto bus ši krizė. Verslo struktūrų atstovams, tarp jų ir man, turinčiam supratimą apie ekonominius procesus, vadybą, aiškiai matyti, kokia grėsmė kyla mūsų šaliai. Naivu manyti, kad visą pasaulį apėmusi krizė, kuri ritasi nuo Amerikos, mūsų Marijos žemę aplenks. Tikrai taip nebus. Rusijos krizė, manau, Lietuvai praėjo pakankamai minkštai, ši bus daug žiauresnė, gilesnė, o išbristi iš jos užtruks daug ilgiau.

Nueinanti valdžia slėpė šią situaciją, nes laukė rinkimai. Grėsmės eskaluoti nebuvo verta, kadangi minkštos kėdės svarbiau už viską. Naujai suformuota valdžia gali nebesuspėti sušvelninti krizės padarinių.

Lietuviai per ilgai gyveno kylančios ekonomikos sąlygomis ir pernelyg įtikėjo vyriausybe, bankais, jų analitikais. Aš netikiu nė vienu tokiu analitiku, nes jie dirba konkrečiam bankui, šneka tai, kas priimtiniausia darbdaviui.

Širdis ir namai – pajūryje

– Tad kokių priešnuodžių griebiatės jūs?

– Paprasčiausiai rūpinuosi tam tikrais saugikliais – nerizikuoju laikyti banke didelių sumų, investuoju įmonių pinigus, asmenines lėšas į nekilnojamąjį turtą. Dabar tam pats geriausias laikas – ir turtas atpigęs, ir išnuomojęs gaunu didesnes pajamas nei banko siūlomos palūkanos. Ką žydai darydavo krizės atveju? Investuodavo į aukso luitus arba į nekilnojamąjį turtą – mūriuką.

Man nesvetima liūdna patirtis. Rusijos krizė palietė verslą, praradau ir asmeninių lėšų. Nes pavėluotai buvo sudėti saugikliai. Vis dėlto sugebėjau švelniai iš jos "išeiti" – patyriau nuostolių, tačiau nei morališkai, nei finansiškai nebankrutavau.

– Ar asmeniniame gyvenime yra tekę patirti skausmingų išgyvenimų, kuriuos taip pat galėtumėte įvardyti krizėmis?

– Negalėčiau to pavadinti krizėmis, veikiau būta nusivylimų. Tačiau apie tai nesu linkęs kalbėti ar konkretinti kokius nors momentus. Tegu tai pasilieka su manimi. Kam buvusias mano problemas viešinti – vieni džiaugtųsi, kiti užjaustų. Kam to reikia?

– Šiuo metu su šeima įsikūrėte Palangoje. Nebuvo pagundų pasilikti Vilniuje?

– Ten iš viso negaliu gyventi, vos tris dienas iškentėdavau. Su šiuo miestu neturiu nieko bendra. Mano širdis, namai čia.

Gausesnės šeimos neplanuoja

– Ar sparnus į sostinę pakėlę vaikai dažnai palepina tėtį dėmesiu?

– Pakankamai. Dažnai skambina ne šiaip sau, o su reikalais – tėtis vis dar turi padėti išspręsti vieną ar kitą problemą. Dukra faktiškai savarankiška, turi savo verslą, jai daugiausia reikia konsultacijų, palaikymo, paguodimo, ji mane laiko autoritetu versle, vadyboje. O 20-metis sūnus yra antrakursis – studijuoja aukštojoje verslo mokykloje. Jam dar reikia atiduoti tėvišką pareigą, sudaryti galimybes pabaigti mokslus, kad galėtų pats užsidirbti duoną. Indrė po mokslų pasiliko gyventi Vilniuje, jai ten patinka, o Tomas žada grįžti. Bet jauniems nuotaikos ir nuostatos keičiasi greičiau nei suaugusiesiems.

– Ar su žmona Daina neplanuojate šeimos pagausėjimo?

– Šiuo klausimu esu labai pragmatiškas. Savęs nepervertinu. Nenoriu, kad mano vaiko klausinėtų, kodėl jį į mokyklą palydi senelis, o ne tėvas. Vaikui reikia kažką duoti, tėvas jam turi būti autoritetas. Nemanau, kad šešiasdešimtmetis septynmečiui būčiau autoritetas.

– Nesikuklinkite – juk galite pasigirti puikia forma.

– Kol kas. Laikas eina, viskas keičiasi.

– Turbūt ne tik atrodote, bet ir jaučiatės jaunatviškai. Ar tai jums kainuoja daug pastangų?

– Sportuoju, propaguoju sveiką mitybą – tam, be abejo, reikia valios, prisiruošimo. Tai nėra kas nors specialaus, tiksliau, reguliuoju maisto kiekį. Rytą užsuku į treniruoklių salę, dieną galiu pažaisti tenisą, nemažus atstumus nuvažiuoju dviračiu. Visa tai ne dėl rezultatų, o fizinei formai palaikyti.

Parduotos vasaros – praeitis

– Ar jus patį dažnai tenka išvysti šeimininkaujant prie viryklės? Gal galite pasigirti ir kokiu ypatingu firminiu patiekalu?

– Mielai šeimininkauju virtuvėje, ir bent jau kiti sako, kad pakankamai skaniai gaminu. Galiu paruošti daug gardžių dalykų, bet neturiu nė vieno recepto. Kai susirenka daugiau svečių, lauke specialiame katile išverdu plovą. Uzbekai galėtų atvažiuoti ir iš manęs pasimokyti. Pats jį tuose kraštuose išmokau gaminti ir truputį patobulinau.

– Ar iš sveikos gyvensenos raciono išbraukėte ir alkoholį?

– Stengiuosi nevartoti, bet absoliutus abstinentas nesu. Progai pasitaikius geroje kompanijoje paragauju taurę vyno – kodėl gi ne? Bet stengiuosi nepadauginti.

– Esate kelių mokslinių veikalų autorius. Ar šiuo metu pakanka laiko akademinei veiklai?

– Penkerius metus dėsčiau universitete, bet tapęs Seimo nariu to turėjau atsisakyti. Dabar šio darbo nesiimu, nes jis reikalauja labai daug laiko ir atsakomybės. Negali nepasiruošęs išeiti prieš auditoriją. Be to, reikia nuolatos save ugdyti, kad neatsiliktum nuo gyvenimo tempo, naujovių, kad studentai gautų vertingą medžiagą. Nebeturiu tam laiko. Galiausiai reikia ir sau pagyventi – visą laiką gyvenau kitiems. Pradėjau tai daryti prieš kokius penkerius metus ir noriu toliau mėgautis šiuo maloniu jausmu.

– Esate pusiau pensininkas?

– Galima pasakyti ir taip. Dabar daugiau laiko skiriu sau, savo pomėgiams. Faktiškai 15 metų dirbau be atostogų. Nuo pat vaikystės – parduotos vasaros, kad tik uždirbtum kelis rublius. Tas pats – institute. Vis kažko nori pasiekti, matai, kad tie nomenklatūros vaikučiai gali turėti, o tu ne. O paskui nebenori, kad tavo vaikai varganai gyventų, dirbi jiems. Negi dar anūkams turėsiu dirbti?

Sugebėtų ir dirvą suarti

– Jūsų pomėgių sąrašas – įspūdingas. Tačiau bene aistringiausias jų – medžioklė. Turbūt trofėjai, puošiantys jūsų darbo kabinetą, tik menka visos kolekcijos dalis. Ar nesiruošiate įsteigti jiems specialaus muziejaus?

– Faktiškai jį jau rengiu – pastatas stovi Karklėje, prie elnyno, dabar tik turi atkeliauti trofėjai, nors jie sumedžioti prieš trejus metus. Kai bus sukauptas pakankamas kiekis, pradėsime įrenginėti muziejų. Manau, maždaug po pustrečių metų jis turėtų atsidaryti.

– Jūsų biografija byloja, jog esate įgijęs inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją. Ar šiandien tenka iš reikalo, o gal savo malonumui prisiminti šiuos įgūdžius? Ar vienas turtingiausių Lietuvos žmonių nesibodi pats įsukti elektros lemputę?

– Nors gyvenimas privertė tapti vadovu, inžinerinį supratimą, mąstymą turiu, tai man padeda susivokti ir statybose. Pats sugebu padaryti daug ką – pievą dalgiu nušienauti, dirvą suarti, prikapoti malkų, ir skylę sienoje išgręžti, ir paveikslą pakabinti, ir laidus nutiesti. Tik ar reikia tą daryti – kitas klausimas. Per tą laiką sukurčiau daug didesnę pridėtinę vertę, negu pats viską daryčiau. Bet reikalui esant, kai to nėra kam kitam padaryti, su malonumu imuosi ūkiškų darbų.