Kai statistika negailestingai byloja, jog Lietuvoje išyra kone kas antra santuoka, po pusšimtį ir daugiau metų drauge gyvenančios poros tampa nūdienos egzotika, stulbinama retenybe.

Pirmoji ir vienintelė meilė

Galima sakyti, jog tokiems žmonėms pasisekė dvigubai. Jie ne tik dešimtmečius sugeba gyventi darniai, puoselėti jausmus, bet ir nepatyrė tokių žiaurių likimo smūgių, apie kuriuos sakoma – iki mirtis mus išskirs.

Tačiau neseniai solidžią bendro gyvenimo sukaktį – auksines vestuves atšventę garbūs klaipėdiečiai su tuo sutiktų iš dalies. Galbūt surasti savąją giminingą sielą – iš tiesų sėkmė, tačiau tvirtų, harmoningų santykių formulėje tai tik menka sudedamoji dalis.

„Man atrodo, kad mes tiesiog protingai žiūrėjome į gyvenimą“, – teigė žinomas uostamiesčio režisierius, teatrologas, pedagogas Petras Bielskis, svarstydamas, jog galbūt toji išmintis ne tik padėjo išsaugoti santuoką, bet ir išvengti aštrių konfliktų.

„Nebuvo visiškai beviltiškų situacijų ir didelių konfliktų pavyko išvengti. Dievas duos, tokių jau ir nebebus. O tas barimasis, manau, buvo tik dėl to, kad burna neužželtų“, – juokavo pašnekovas.

„Aš paneigiu visus dėsnius, kad pirmoji meilė nyksta. Tai yra mano pirmoji ir vienintelė meilė“, – atvira P.Bielskio žmona Stasė Bielskienė.

Būstas – kino teatre

Rugsėjo 1-ąją savo šeimą, bičiulius, buvusius studentus sutuoktiniai subūrė į auksinių vestuvių šventę. Jaukios iškilmės vyko Laukuvoje. Bažnyčioje, kurioje P.Bielskis buvo krikštytas, porą palaimino dvasininkas, o ypatingą įvykį nuo šiol primins ir ant bevardžių pirštų sužibę sidabriniai žiedai.

Lygiai prieš 50 metų Vilniuje vykusi ceremonija, kaip šiandien mena klaipėdiečiai, buvusi gerokai kuklesnė. Nuotakai tuo metu buvo 23-eji, o jaunikiui – 27-eri.

„Susituokėme ketvirtadienį, nes Petras studijavo Maskvoje, ir kitą dieną jam reikėjo išvažiuoti. Nebuvo jokių iškilmių, dalyvavome tik keturiese“, – pasakojo moteris.

„Tada neturėjome nieko – nei buto, nei pinigų. Velnias mums tada liepė “ženytis", – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo P.Bielskis.

„Naktimis eidavome dirbti, o dieną – į “Kronikos„ kino teatrą. Sumokėdavome 10 kapeikų ir iki ketvirtos po pietų galėdavome pamiegoti“, – šiandien nesuvokiamas buities sąlygas prisiminė S.Bielskienė.

„Dabar kam nors pasakytum. O tada taip gyvenome. Lapkritį pramušam ledą Neryje ir einame plauti drabužių“, – žmonai antrino P.Bielskis.

Susikibę, kad vėjas nenupūstų

S.Bielskienės teigimu, anuomet nepriteklių jautė daugelis žmonių, tad alinamos buities sutuoktiniai stengdavosi nesureikšminti, neakcentuoti.

Pašnekovė neneigė, jog galbūt tokie sunkumai žmones tik dar labiau suartina, o ilgainiui skaudžios, sunkios patirties prisiminimai tampa nebe tokie ryškūs.

„Kartais pasižiūriu nuotraukas – einame mudu abu už rankų susikibę. Pagalvoju, kaip vaikas mamai už rankos paėmęs – vienas ėjimas. Vėliau kitokių prasmių atsiranda. O jau senatvėje rankomis susikimbi, kad vėjas nenupūstų, – juokėsi pašnekovas. – Tai, kad mes einame susikibę už rankų, turi prasmę. Mes palaikome vienas kitą ir palaikysime. Tai yra esmė.“

P.Bielskio akimis, prasmingas ir judviejų su žmona 50 bendrystės metų turinys: užaugintos dukros, džiugina anūkės, užgyventas būrys ištikimų, nuoširdžių draugų.

Kodėl, sutuoktinių nuomone, šiandien dauguma santuokų tokios trapios?

„Man atrodo, kad žmonės skiriasi iš durnumo. Niekas jų nebeauklėja, juk reikia žmoguje ugdyti atsakomybę. O jei mes sudarėme sutartį vienas su kitu, vadinasi, reikia jos laikytis“, – svarstė P.Bielskis.

Pateisina patogią būseną

50 metų bendro gyvenimo kraitį sukaupę klaipėdiečiai Valentinas ir Irena Greičiūnai susituokė taip pat perkopę dvidešimtmetį. Jaunasis jau buvo atšventęs 23-iąjį, o nuotaka – 21-ąjį gimtadienį.

„Neatidėliotinos būtinybės nebuvo, kaip kartais kam pasitaiko“, – šypsojosi V.Greičiūnas.

Iki santuokos pora buvo draugavusi 10 mėnesių. „Palyginti neilgai, bet Valentinas labai norėjo “ženytis", – priminusi nusijuokė I.Greičiūnienė.

Be abejo, anuomet nė nebuvo minties, kad jaunuoliai galėtų gyventi drauge nesusituokę.

„Buvo baisi gėda gyventi susidėjus. Man ir šiandien tai baisus dalykas. Suprantu, kad su drauge gali kažkur pasirodyti vieną, kitą kartą. Bet jei su drauge ar draugu gyveni dvejus metus, penkerius ar aštuonerius, jau kvepia nerimtais dalykais, – pripažino pašnekovė. – Keičiasi vertybės, užaugo naujos kartos, kurių jau visiškai kitoks požiūris. Šie žmonės užima svarbius postus, jie turi priėjimą prie informacijos sklaidos, todėl tas tiesas plačiai ir skelbia.“

„Man atrodo, kad žmonės, kurie vengia įsipareigoti, pateisina savo patogią būseną. Galima bet ką propaguoti, bet tai nėra į prasmingą ir palankią ateitį vedanti pozicija. Aišku, ir susituokusiems žmonėms nutinka visokių dalykų, nesame supančioti ir surakinti neatrakinama spyna“, – kalbėjo V.Greičiūnas.

Viskas labai seksualu

Sutuoktiniai neneigė, jog ir jų namai per tuos 50 metų nebuvo be dūmų. Tačiau nė vienam niekada nebuvo kilę minčių trinktelėti durimis ir pasukti skirtingais keliais.

„Manote, taip ir gyveni nė karto nesusipykęs, daineles dainuoji? Juk susitinka absoliučiai skirtingi pasauliai – ir skirtingo auklėjimo, pažiūrų, kartais – skirtingo išsilavinimo. Dabar madinga sakyti: meilė trunka trejus metus. Trejus metus gali trukti susižavėjimas, euforija. Praeina, natūralu. Bet jei nori būti kartu su kitu žmogumi, reikia laikytis pagarbos, pareigos ir pakantumo. Šiuose trijuose žodžiuose telpa visas mokslas. O dabar pas mus viskas taip suvesta į seksą, viskas taip seksualu“, – pastebėjo pašnekovė.

I.Greičiūnienės nuomone, jei gerbi kitą, turi gerbti ir jo trūkumus bei nesistengti žmogaus pakeisti, nes vis tiek to nepavyks pasiekti.

„Tiesiog turi tolerantiškai, natūraliai vienas prie kito “prisitrinti", – įsitikinusi pašnekovė.

„Apie mus turbūt galima pasakyti pagal lietuvišką patarlę – atitiko kirvis kotą“, – šypsojosi V.Greičiūnas.

Nelakstė po vieną

Moteris mano, kad sukurti tvirtą šeimą padėjo ir tam tikri principai, kurių pora nuosekliai laikėsi.

„Kol vaikai baigė mokyklą, nebuvo nė vieno karto, kad būtume išvažiavę atostogauti vieni be jų. Vienintelį kartą, kai jie dar buvo maži, Naujuosius metus sutikome ne namie. Man nebuvo jokios šventės“, – prisipažino pašnekovė.

Tiek jaunystėje, tiek dabar sutuoktiniai stengiasi į visus renginius, svečius eiti tik drauge.

„Aš išbėgau su draugėmis išgerti kavos. Tada jis išbėgs išgerti su draugais alaus. Ir štai tokie išėjimai išvirsta į nežinia ką. Niekada niekur nelakstėme po vieną“, – patikino moteris.

„Ir tai, manau, yra pats svarbiausias dalykas“, – sutiko ir V.Greičiūnas.

„Kai tik susituokėme, Valentino mama mane mokė – nesvarbu, kad susipykote, visur eikite drauge, linksminkitės, neišsiduokite. O jau kai grįšite namo, vėl duok velnių. Ir valgyti visada gamink, nesvarbu, kad susipykę, imkis kitų įprastų darbų, nes tai yra pareiga“, – prisiminė pašnekovė, pripažinusi, kad šiuose apmokymuose – gili gyvenimo patirtis.

Apie kitus negalvoja

Nors vos tik susituokusi pora nejautė didelių finansinių nepriteklių, tačiau bendro gyvenimo pradžia nebuvo saldi. Maždaug penkerius metus jaunuoliams teko gyventi kartu su V.Greičiūno tėvais ir net dalytis vienu miegamuoju.

„Jaunai 21-erių moteriai, kai uošvė valdo ir piniginę, ir samtį, nėra taip paprasta. Nesakyčiau, kad buvo bloga, bet jos buvo kitoks matymas. Ir tas laikotarpis buvo sunkus“, – atviravo pašnekovė.

I.Greičiūnienė neneigė, jog buvo ne kartą kilę minčių, jog reikėtų išeiti gyventi atskirai.

„Bet juk negalvoji vien apie save. O jei Valentinas nebūtų sutikęs? Nejaugi būčiau išėjusi su vaikais? Tada būtų buvę visiems prastai – ir jam, ir man, ir vaikams. O dabar žmonės apie kitus negalvoja, net apie savo vaikus“, – apgailestavo moteris.

Pusšimtį metų darniai gyvenantys sutuoktiniai pripažino, jog tai nebuvo, kaip populiaru sakyti, meilė iš pirmo žvilgsnio. Tad I.Greičiūnienė neatmetė, jog tai, kad jie šiandien drauge, reikėtų dėkoti ir likimui.

„Ko gero, mums pasisekė. Tikiu, kad yra kažkokios nuo mūsų nepriklausančios jėgos, galbūt tam tikras informacinis centras, kuris mus kažkiek valdo“, – svarstė moteris.

Ceremonija sugraudino

Birželio 9-ąją auksines vestuves atšventę Valentinas ir Irena Greičiūnai savo artimųjų, bičiulių akivaizdoje priėmė ir santuokos sakramentą.

„Anuomet to negalėjome padaryti, aišku, žmonės tuokdavosi slapta. Bet Valentinas toks jau yra, kad jei negalima, vadinasi, negalima. Suprantama, kad civilinė metrikacija yra juridinis aktas, bet psichologiškai, dvasiškai tuoktuvės bažnyčioje – nenusakomas dalykas“, – kalbėjo pašnekovė, pripažinusi, jog iškilminga ceremonija sugraudino ne tik ją pačią, bet ir kitus joje dalyvavusius svečius.

Sutuoktiniai neneigė, jog norėjosi didelės, labai gražios ir prasmingos šventės. Ją įprasmino ir šiai sukakčiai specialiai sukurta skulptūrinė kompozicija, kuri nuo šiol puošia šeimos namų kiemelį.

„Iš tiesų mes save galime laikyti laimingais žmonėmis, laiminga šeima, užauginome du vaikus, sulaukėme anūkų, – pripažino I.Greičiūnienė. – Turbūt labai gerai, jog nebuvo taip, kad mus patupdė ant auksinių kiaušinių, o visą gyvenimą kažko siekėme, palengva gražinomės, turtėjome. Tada viską kitaip įvertini. Kai kas gal ir pavėluotai teko šių laikų masteliais, bet visur suspėjome.“