„Laisvės“ paminklas Švėkšnoje pastatytas Lietuvos valstybės atkūrimo 10-mečio proga ir pašventintas kartu su naujais „Saulės“ gimnazijos rūmais 1928 m.

Po Antrojo pasaulinio karo paminklas pradėtas ardyti. Buvo nuverstas kryžius, numušta moters ranka su vainiku, apdaužytos šventųjų ir gyvūnų figūros. Apgriautas jis dar išstovėjo 20 metų.

Tačiau 1968 m. jis užkliuvo vietiniams drąsuoliams, tuomet galutinai buvo nuverstas ir sudaužytas. Jo liekanos traktoriumi išvežtos ir užkastos žemėje.

Pasirinko: vienas Švėkšnos gandras jau kelis pavasarius mėgina susukti lizdą ant „Laisvės“ paminklo. Astos Aleksėjūnaitės nuotr.

1989 m. gyventojai ėmė rinkti lėšas paminklui atstatyti, 1990 m. jis buvo atstatytas.

Šis „Saulės“ gimnazijos kieme stovintis paminklas kiekvieną pavasarį sulaukia vieno iš Švėkšnos gandrų atakų.

„Jei ne Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis, tas lizdas jau seniai būtų susuktas. Gamta yra gamta, bet laisvė yra laisvė. Jei sužinotų žalieji ar ornitologų draugija, mus pasmerktų. Bet vyksta tyli kova su gandru“, – pasakojo gimnazijos vadovė Dalia Dirgėlienė.

Pedagogai – kultūringi žmonės, gandralizdžio drastiškai neardo.

„Reikia dar stengtis, kad ir vaikai nematytų. Vakarais, po darbo, seniūnas atsiveža bokštelį ir vyrai nuardo suneštas šakas. Paukštis lizdą krauna nuo ankstyvo pavasario. Dar reikia gražiai jį nurinkti, juk tai – paminklas „Laisvei“, bet kaip elgtis negalima“, – patikino D. Dirgėlienė.

Gimnazijos darbuotojai jau išbandė visus gandro baidymo metodus.

Tačiau jis dienų dienomis, lyg įbestas, stovi ant paminklo ir dairosi į Švėkšną iš aukšto.

„Belieka tik laužus kūrenti. Sakoma, kad gandrai nemėgsta dūmų kvapo. Bet ten net vietos laužui krauti nėra. Vargstame su gamta gražiuoju. Bet gandras juk nežino, kur viskas dingsta po nakties“, – dūsavo gimnazijos vadovė.