Pereiti į pagrindinį turinį

Č.Žotkevičius: į Klaipėdą lenkus viliojo jūra

2010-04-24 05:00
Bruožas: Č.Žotkevičius neslėpė, kad lenkui svarbiausia – garbė.
Bruožas: Č.Žotkevičius neslėpė, kad lenkui svarbiausia – garbė. / Nerijaus Jankausko nuotr.

Nors Klaipėdoje skaičiuojama apie pusantro tūkstančio lenkų tautos atstovų, tačiau bendruomenės veikloje aktyviai dalyvauja tik pusantro šimto lenkų.

Uostamiesčio lenkų bendrijos pirmininkės pavaduotojas Česlavas Žotkevičius tikino, kad Lenkijos prezidento ir tos šalies žinomiausių žmonių žūtis prie Smolensko suvirpino kiekvieno lenko širdį.

– Kaip reagavo bendruomenė, kai pasklido žinia apie tragediją?

– Pirmąją akimirką net dorai nesuvokėme tragedijos masto, tikrasis sukrėtimas prasidėjo vėliau. Pirmiausia visų žuvusiųjų gaila, kaip ir kiekvieno žmogaus. Tačiau skaudžiausia, kad žuvo visas tautos žiedas. Juk šie žmonės dar rytą matė dangų, regėjo saulėtekį, o netrukus smigo į juodą tamsą. Pasaulį sukrėtė tai, kad delegacija skrido į Katynę, kur prieš 70 metų Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino įsakymu buvo sušaudyti 22 tūkstančiai lenkų karininkų. Kalbant apie tuomet nutikusią tragediją, juk nei šalies valdžia, nei žuvusiųjų artimieji niekada nereikalavo kompensacijų, mes prašėme tik tiesos. Neįtikėtina, tačiau ši juodoji skylė – Katynė – įtraukė naujas aukas.

– Kokiais keliais likimas lenkus atbloškė iki Klaipėdos?

– Daugumą suviliojo jūra. Aš pats gimiau rytų Lietuvoje, o į Klaipėdą atvykau, kai įstojau į Jūreivystės mokyklą, tad uostamiestyje – nuo 1956 m. Daug bendrijos narių susiję su jūra, gal net šeši iš mūsų kapitonai ir laivo mechanikai. Man pačiam taip pat teko plaukti į jūrą laivo mechaniku, tačiau vėliau tapau konservų fabriko direktoriaus pavaduotoju. Šiose pareigose dirbau trisdešimt metų.

– Kada buvo įkurta uostamiesčio lenkų bendruomenė?

– Pirmas susirinkimas įvyko 1999 m. gruodį. Mus subūrė mūsų bendrijos pirmininkė Irena Songin. Tuo metu jau dešimt metų gyvavo lenkų bendruomenė Lietuvoje. Aš į šią veiklą įsitraukiau atsitiktinai. Sužinojau, kad renkamos lėšos Lenkų kultūros namams, nuvažiavau į Vilnių ir nunešiau šimto litų auką. Čia ir sužinojau, kad bandoma suburti uostamiesčio lenkus. Nuo tada ir dalyvauju šioje veikloje. Džiugu ir miela širdžiai susitikti su tautiečiais. Smagu sava kalba pabendrauti. Juk daugelis yra vedę lietuves, ruses ir atvirkščiai, taip pat kai kurios lenkės yra ištekėjusios už baltarusių. Kartais ir šeimoje neturime galimybės pabendrauti lenkiškai. Mūsų kartos atstovams būtinas bendravimas. Dažnai susitinkame ir laiką leidžiame dainuodami. Jaunimas juk nebemoka dainų, čia tiesiog siela atsigauna.

– Kokia dar veikla užsiima bendruomenės nariai?

– Vaikams veikia mokyklėlė lenkų kalba. Švenčiame visas šventes – Kalėdas, Velykas, Užgavėnes. Šiais metais mes prie bendrijos patalpų tokį laužą buvome susikūrę, dainavome ir šokome. Dažnai rengiame išvykas, organizuojame visokius užsiėmimus.

– Ar lenkų šeimos stengiasi išlaikyti tautos kultūrinį paveldą?

– Bendruomenė jau kelerius metus noriai organizuoja tautinių patiekalų vakarus. Šeimininkės pagamina patiekalus, o mes surengiame konkursą. Ragaujame ir išrenkame labiausiai pasisekusį kepinį. Moterys rengia ir rankdarbių konkursus.

– Koks yra labiausiai paplitęs lenkų tautinis patiekalas?

– Lietuvoje tai lenkiška sriuba "fliaki", gaminama iš jaučio ar veršiuko skrandžio. Aš iš pradžių kreivai žiūrėjau į šį patiekalą. Tačiau dabar ir pats, ir žmona labai mėgstame. Gaminama sriuba labai paprastai – smulkiai pjaustytas skrandis verdamas kaip tiršta sriuba.

– Ar nesijaučiate svetimi šiame krašte?

– Lenkų Klaipėdoje buvo dar iki karo. Lenkijos garbės konsului padovanojau seną fotografiją, kurioje užfiksuota lenkų pirklio iškaba ant dabartinės batų parduotuvės prie Biržos tilto. Po Pirmojo pasaulinio karo čia buvo nemažai lenkų pirklių. Tuo labiau, kad lenkų ir lietuvių tautų likimai labai susipynę.

– Jūsų nuomone, kas labiausiai vienija jūsų tautiečius?

– Tikėjimas. Jau kelerius metus renkamės į mišias, kurios vyksta lenkų kalba. Koplyčia įkurta Debreceno gatvėje, tačiau tikimės, kad pavyks pastatyti savo bažnytėlę. Jau gavome iš miesto valdžios sklypą, šiuo metu rengiamas projektas. Bažnyčia turėtų iškilti netoli "Draugystės" parko.

– Koks charakterio bruožas galėtų tiksliausiai apibūdinti lenką?

– Vadinamasis honoras, tai – garbės jausmas. Dėl garbės lenkas viskam pasiryžęs! Daug lenkų išaugo to pagrindu. Tačiau daugybė po pasaulį pasklidusių lenkų kažin ar išsaugojo šią savybę. Dabar jaunimas net savo istorijos nepamena. Prisimindamas Katynės aukas, aš manau, kad Katynė buvo kerštas už 1920-uosius. Juk revoliucijos nešėja sovietinė armija žlugo prie Varšuvos, juk iki šiol šis mūšis vadinamas stebuklu prie Vyslos. Lenkų armija sugebėjo sustabdyti bolševikų karių veržimąsi į Europą.

– Ar bendras lietuvių-lenkų įmones įkūrę verslininkai dalyvauja jūsų bendruomenės veikloje?

– Jaunoji karta nesiveržia į susitikimus, matyt, verslininkai mažai tam turi laiko. Tiesą sakant, bendruomenė ir pati nesiveržia į vietos valdžią. Mums tai nelabai rūpi.

– O nostalgija vis tik kankina?

– Kartais aplanko toks jausmas, ypač apsilankius vaikystės vietose. Įvažiuojant į Lenkiją, virpa širdis. Kiekvienam turbūt taip nutinka sugrįžus į namus. Klaipėdoje mažai žinau atvykusiųjų iš Lenkijos gilumos, dauguma vis tik iš Vilniaus krašto. Kai buvo pradėti statyti Dumpių valymo įrenginiai, juk pirmieji statytojai buvo lenkai. Girdėjau, kad keli taip ir pasiliko čia, suvilioti meilės. Sukūrė šeimas ir apsigyveno ilgam.

– Kuriam kraštui labiausia puoselėjate patriotiškus jausmus?

– Žinoma, Lietuvai. Juk aš čia gimiau ir nugyvenau gyvenimą. Kai išgirstu iš klaipėdiečių, esą kokie mes čia klaipėdiečiai, atsakau: o kaipgi, aš čia gyvenu nuo 1956-ųjų. O daugybė pačių lietuvių į šį kraštą atvyko gerokai vėliau. Tad nereikėtų piktintis, esą nesame vietos gyventojai. Netiesa, kad jei nesu lietuvis, manęs nejaudina mano miesto gyvenimas.

– Galbūt daugumą jūsų tautiečių atviliojo jūra, ar ji nebuvo atšiauri?

– Teko pažiūrėti mirčiai į akis, kai plaukiojau žvejybiniu traleriu. Tuomet žvejojome prie Norvegijos krantų. Naktį plaukėme kranto link, kur laukė plaukiojanti bazė. Tačiau šturmanas pasirinko kursą iki bazės, nežinodamas, kad priešais yra sala. Traleris įsirėžė į salą. Gerai, kad pataikėme į smėlėtą krantą, vos už kelių dešimčių metrų toje vietoje buvo uolėtas skardis, iš kitos pusės – ugnikalnio krateris. Prieš tai į šią salą buvo įsirėžęs Kaliningrado laivas, tuomet virš vandens tik puodai plaukiojo. Todėl įtariu, kokį siaubą turėjo išgyventi mano tautiečiai tą nelemtą šeštadienį.

Mūsų laivui šis incidentas dar laimingai baigėsi. Naktį šiaip taip nusigavome iki kranto. Laivas atgulė beveik ant šono, kaip ir vokiečių laivas prieš keletą metų, kai įsirėžė į mūsų pliažą. Po keliolikos dienų vargo saloje mes atkasėme laivą iš smėlio, iškėlėme krovinį. Pavyko ne tik išlaisvinti laivą, bet ir išsaugoti dalį krovinio. Po šio nuotykio visi keikėmės, kad daugiau į jūrą nebegrįšime. Tačiau tik vienas iš mūsų krante liko. Visi kiti plaukiojo toliau.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų