Sveikatos sistemos – skirtingos
Respublikinės Klaipėdos ligoninės Skuodo filiale vidaus ligų gydytoja dirbanti Svitlana Krapivko iš Ukrainos palengva pratinasi prie lietuviško darbo ritmo. Ji viena iš dešimties ukrainiečių medikių, mūsų šalyje dirbančių pagal specialybę. Mokslinį docentės laipsnį turinti Svitlana Charkove dirbo medicinos universitete Vidaus ligų ir klinikinės alergologijos-imunologijos katedros vedėja ir gydytoja.
Ji pastebėjo, kad Lietuvos ir Ukrainos sveikatos apsaugos sistemos skiriasi.
„Esu pripratusi prie didelių darbo krūvių, nes mūsų sveikatos sistema kitokia. Universitete mokydavome studentus, ruošdavome metodikas, rašydavome mokslinius straipsnius ir tuo pačiu dirbome gydytojais. Norint dirbti mūsų katedroje, reikia trijų gydytojo specializacijų bei praktikos: vidaus ligų, kardiologo ir imunologo-alergologo. Daugiau nei 10 metų daugiausiai dirbau gydytoja kardiologe.
Ukrainoje gydytojas kardiologas per dieną privalo priimti 20 pacientų. Jei penkis išleidau namo, į jų vietą turiu paguldyti kitus. Terapeutai, kur patologijos kur kas įvairesnės ir sunkesnės, per dieną privalo pakonsultuoti 25 pacientus. Mažiausias krūvis tekdavo alergologui – 15 pacientų. Be to, dar laukdavo budėjimai ligoninėje, mokslinis darbas“, – pasakojo karo pabėgėlė.
Pastebėjus, kad mažesniame miestelyje darbo krūviai greičiausiai nėra tokie dideli, pašnekovė sutiko: „Taip, Skuode darbo mažiau, bet norint perprasti jūsų sveikatos apsaugos sistemą, ši darbo vieta man puikiai tinka. Didelėje gydymo įstaigoje gal taip kantriai ir išsamiai man nepaaiškintų visų darbo niuansų, kad galėčiau įsivažiuoti į darbo ritmą. Filialo skyriaus vedėjas, ligoninės direktoriaus pavaduotojas, kiti kolegos suteikė visą informaciją, aprodė, paaiškino, atsakė į kiekvieną iškilusį klausimą, tad šioje srityje nekilo jokių problemų“.
Kelionėje – bombų atakos
Svitlana pasakojo, kad su šeima bėgdama nuo karo Lietuvą bei Skuodą pasirinko tikslingai. Vyro tėvas kilęs iš Mosėdžio, tad Lietuvoje gyvenantys giminaičiai karui prasidėjus nerimavo dėl mūšių talžomame Charkove gyvenančių artimųjų. Iš pradžių Svitlana į Lietuvą planavo nuvežti tik vyro tėvus, bet pasiliko ir pati su šešiolikmete ir septynmete dukromis. Vyras liko kariauti Ukrainoje.
Pašnekovė prisiminė, kaip jau pirmąją karo dieną šeima persikraustė į vasarnamį netoli Charkovo. Po 12 dienų, nesiliaujant bombų sprogimams, šaudymams ir tvyrant įtampai bei nežinomybei, vyras paragino ruoštis kelionei į Lietuvą. Nuo gyvenamosios vietos iki sienos su Lenkija – apie tūkstantis kilometrų, tačiau kelionė užtruko kur kas ilgiau. Automobilį vairuojančiai Svitlanai vyras parinkdavo sąlyginai saugesnius, aplinkinius kelius, tad per dieną jie galėdavo nuvažiuoti apie 300 kilometrų.
„Vienu metu iš įvairių Ukrainos miestų gausybė žmonių judėjo Lenkijos sienos link. Aplink krito bombos. Kai kur jos sunaikindavo ištisas automobilių kolonas su bėgančiais nuo karo žmonėmis, - pasakojo ukrainietė. – Kai pasiekėme Lucką, tuomet atrodžiusią saugiausią vietą, kur kelias dienas planavome atsikvėpti, paryčiais prasidėjo bombardavimas. Vos už kilometro nuo mūsų viešbučio, per langus matėme, kaip viskas aplink sproginėja. Tad nieko nelaukę susiruošėme važiuoti toliau. Kelionė iki Lenkijos iš viso užtruko keturias dienas, kol galiausiai pasiekėme Lietuvą“.
Pasirinko ramybę
Mėnesį S.Krapivko šeima gyveno pas vyro seserį Skuode, kol ieškojo namų nuomai. Išsinuomoti atskirą būstą nebuvo taip paprasta – vietiniai vengia ukrainiečių, ypač su nepilnamečiais vaikais. Tad į kalbas apie nuomą nesileisdavo už jokius pinigus. Pastangas galiausiai vainikavo sėkmė.
„Kodėl likome Skuode? Miesto meras labai prašė, nes čia trūksta gydytojų. Charkove gyvenome apie 2 mln. gyventojų mieste, bet po karo nesinori kraustytis į didelį miestą, kur daug sumaišties, triukšmo, judėjimo. Dabar norisi tylos ir ramybės. Skuodas dabar puikiai tinka. Dukra gali pati nueiti į svečius pas senelius, mokyklą. Gal vėliau ir norėsime persikraustyti į Klaipėdą, kur man susidarys didesnės profesinės perspektyvos“, – pasakojo moteris.
Vyresnioji Svitlanos dukra šį rudenį išvažiavo studijuoti į universitetą Vilniuje. Pašnekovė pasidžiaugė, kad jauniausiąją dukrą mokykloje puikiai priėmė mokytojai, draugai, o ją pačią darbe – kolegos. Šiltas aplinkinių požiūris bei nuoširdus bendravimas nulėmė, kad šeima kol kas nusprendė likti Skuode.
Beje, moteris po kurio laiko trumpam buvo grįžusi į gimtinę aplankyti artimųjų, bet prisipažino, kad jai kuo greičiau norėjosi važiuoti atgal į Lietuvą.
Mokosi lietuviškai
S.Krapivko šiuo metu dirba vidaus ligų gydytoja ir laukia licencijos patvirtinimo dėl galimybės dirbti kardiologe. Jai teko girdėti, kad Skuode ir Klaipėdoje labai trūksta kardiologų.
Gydytoja iš Ukrainos patikino, kad problemų su pacientais dėl kalbos barjero nekyla, dažniausiai ji konsultuoja mokančius rusiškai. Tik kartą viena pacientė išsigando, kodėl gydytoja su ja bendrauja rusų kalba. Moteriai buvo paaiškinta, kad iš Ukrainos atvykusi gydytoja dar tik mokosi lietuviškai.
Laisvai angliškai kalbanti Svitlana kartu su dukra stengiasi kuo daugiau bendrauti ne taip lengvai įkandama lietuvių kalba, nors mama pastebi, kad šioje srityje jaunėlė ją gerokai lenkia.
Komentarai
Ramutė Berenienė, Respublikinės Klaipėdos ligoninės Skuodo filialo vadovė
Matau didžiules Svitlanos pastangas ir norą kuo greičiau ir geriau įsilieti į darbą mūsų gydymo įstaigoje. Tai rūpestingas, nuoširdus ir gydytojo vardo vertas žmogus. Ji daug kuo domisi, labai imliai priima informaciją, maloniai bendrauja su pacientais. Mūsų sveikatos apsaugos sistema gerokai skiriasi nuo ukrainiečių, tad pradžia niekam nėra lengva. Matosi, kad žmogus iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą ir mes su meile ir rūpesčiu stengiamės jai padėti perprasti mūsų darbo tvarką, medikamentų išrašymą, įvairius kitus niuansus. Gydytoja mokosi lietuvių kalbos ir jau stengiasi receptus rašyti lietuviškai. Kolegų ji prašo kalbėti lietuviškai, kad kuo greičiau išmoktų. Pacientai į gydytoją iš Ukrainos reaguoja ramiai, paaiškiname, kad ji – geras specialistas. Planuojame Svitlaną supažindinti su mūsų turima aparatūra, kad galėtų atlikti širdies echoskopijas ir, gavusi kardiologo licenciją, dirbti pagal šią specialybę. Mums trūksta kardiologo. Privačiose klinikose už kardiologo konsultaciją tenka nemažai sumokėti, tad žmonės iš kitų rajonų jau laukia, kada galės pas mus atvažiuoti. Tik baiminamės, kad klaipėdiečiai paskui pas save nepersiviliotų.
Darius Steponkus, Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktorius
Iki karo Ukrainoje teko dalyvauti keliuose forumuose kaip ekspertui ir pristatyti mūsų sveikatos apsaugos sistemą ir tuo pačiu susipažinti su jų sveikatos sistema. Abiejų skirtumai – gana akivaizdūs, pradedant požiūriu ir baigiant aprūpinimu, gydymo metodikomis. Jie sparčiai judėjo į priekį ir gal būtų mus pasiviję, jeigu ne karas. Šiandien situacija Ukrainos gydymo įstaigose nėra gera, jau nekalbant apie karo zonoje esančias gydymo įstaigas. Mūsų ligoninėje dirba beveik 10 ukrainiečių medikių, nuo karo pabėgusių į Lietuvą. Jos baiminosi dėl artimųjų ir savo saugumo. S. Krapivko yra pirmoji gydytoja mūsų ligoninėje, gavusi gydytojo licenciją Lietuvoje. Jai įsilieti padeda mentoriai, kolegos gydytojai, slaugytojai. Pati gydytoja sparčiai mokosi ir džiaugiasi, kad po ilgos pertraukos vėl gali gydyti pacientus. Prisimenu, kaip gydytoja iš pradžių bijojo net išeiti namų Skuode, nes jai vis atrodė, jog tuoj pradės šaudyti. Ne tik Svitlana, bet ir kitos ukrainietės medikės patyrė daug karo baisumų, neteko namų, artimųjų, tad buvome surengę susitikimus su kolektyvu, kad sužinotume kuo galime pagelbėti, taip pat siekiame, kad jos daugiau bendrautų tarpusavyje. Medikes iš Ukrainos žavi bei stebina mūsų žmonių geranoriškumas. Jos net manė, kad lietuviams mokama už tokį malonų elgesį. Kai kurios jų pabėgusios iš Donbaso regiono, kur karo veiksmai prasidėjo dar 2014-aisiais, nesulaukė tokio tautiečių palaikymo ir supratimo, kaip atvykusios į Lietuvą.