Dievo klaidos pajūryje

Prieškario Lietuvos geografas, keliautojas, kontroversiškas visuomenės veikėjas Kazys Pakštas yra pasakęs, kad lietuviai ne toje jūroje žirgus girdė.

"Po Žalgirio mūšio Vytautas su Jogaila žadėjo dalintis Rytprūsius. Aplinkybės buvo tokios, kad lietuviai suprato, jog vokiečių ordinui neįkirs. Kunigaikštis Vytautas Didysis Baltijos pajūrio atsisakė ir pajudėjo link Juodosios jūros", – istorinius Lietuvos jūrinės politikos elementus prisiminė profesorius Alfredas Bumblauskas.

Viešuose komentaruose jau ne pirmą kartą pasigirsta teiginiai – turėjome laivynus, o kur jie šiandien?

Šiandien dar iki galo neatsakyta į klausimą, ar tikrai Vytautas Didysis buvo nujojęs iki Juodosios jūros. Ir apskritai – ar kontinentinės tautos kunigaikštį traukė jūra?

"Dievas sukurdamas Lietuvą padarė didelę klaidą – skyrė jai pajūrį, kuris netinkamas komercijai. Taip pat įkurdino sostinę ne prie jūros, nors protingos valstybės sostines turi prie jūros", – kalbėjo jūrų kapitonas Sigitas Šileris.

Jis siūlo paimti šturvalą, kompasą, sekstantą ir eiti Lietuvai jūros vaduoti. Keistokai skamba, kai minint Lietuvos laivyno atsiradimo šimtmetį patys jūrininkai nelabai tiki, kad toks laivynas yra.

Viešuose komentaruose jau ne pirmą kartą pasigirsta teiginiai – turėjome keturis laivynus, o kur jie šiandien? Ar tai, kas yra šiandien Lietuvos jūrų registre su keliais krovininiais jūriniais laivais, yra Lietuvos laivynas?

Sigitas Šileris: Dievas sukurdamas Lietuvą padarė didelę klaidą – skyrė jai pajūrį, kuris netinkamas komercijai.

Nesuprato jūrinės strategijos

Lietuvos santykis su jūra yra dvejopas. Jis tarsi ir yra, bet tarsi ir ne.

"Ar tarpukariu atsiradęs prekybos laivynas sukūrė Lietuvoje jūrinę visuomenę?" – klausė istorikas A.Bumblauskas ir iškart sau ir kitiems atsako, jog jis to nežino. Ir pridūrė, kad jūrinės visuomenės nėra. Gal tik vėlyvuoju sovietmečiu buvo jos užuomazgos?

Jūrinė visuomenė yra tai, ką mes matome, pripažįstame. Apie ją kalbant remiamasi rašytojo Petro Dirgėlos iš Gargždų knyga "Kulgrinda". Joje metaforiškai keliamas teiginys, kad Lietuva nesupranta jūrinės ekonomikos strategijos ir reikšmės. Gargžduose, už 15 km nuo Klaipėdos, jūros ekonomika jau nieko nebereiškia. Kaip ir visai Lietuvai, kuriai jūra – tik maudymosi vieta ir gražaus, švaraus smėlio paplūdimys.

Paradoksas: sovietiniai okeaninės žvejybos laikai, ypač vėlyvasis laikotarpis, tebegarbinami kaip itin reikšmingi formuojantis Lietuvos jūrinėms tradicijoms. (Vidmanto Matučio nuotr.)

Kuo išskirtinis vėlyvasis sovietmetis Lietuvos jūrinėje istorijoje? Dalies klaipėdiečių atmintyje, o ir nuotraukose, išliko vaizdai, kai Žvejybos uoste buvo tiek laivų, kad jie prie krantinių stovėdavo 3–4 bortais.

"Buvo tūkstančiai jūreivių ir jūrinių tradicijų nereikėjo kurti dirbtinai", – lyg kaltinimas šiandienai skamba prisiminimai iš tų laikų.

"Man Lietuvos kaip jūrinės valstybės suvokimo pradžia atrodo ne prieškario Lietuva, o laikas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai turėjome prekybinį laivyną, o šalia jo susiformavo ir Karinės jūrų pajėgos", – svarstė profesorius A.Bumblauskas.

Alfredas Bumblauskas: nėra jūrinės visuomenės, gal tik vėlyvuoju sovietmečiu buvo jos užuomazgos.

Nusistatė santykį su jūra

Visos tautos, ne tik Lietuva, perėjo per jūrinės bendruomenės formavimosi etapus. Jos tai darė skirtingu laiku.

Britai, danai, olandai, švedai ar norvegai tarsi amžinai buvo su jūra, bet ir jų protėviai kažkada nuleido į vandenį pirmąjį laivą, suformavo pirmąją įgulą.

Vokiečiai savo ryšio su jūra pradėjo ieškoti palyginti vėlai. XIX a. jų santykis su jūra susijęs su Hanzos istorija.

Vertinimas: šiuo metu didžiausi Lietuvos laivų registro laivai yra danų kompanijos DFDS keltai, bet mes jų nelaikome lietuviško laivyno dalimi. (Vidmanto Matučio nuotr.)

Dar vėlyvesni lenkai, kurie, kaip ir lietuviai, savo jūrinių šaknų iš pradžių ieškojo nuo 1918 m., bet vėliau "pasiprotino save", kad jūrinių nuotrupų būta jau ir XV a.

Jūrinių bendruomenių formavimasis labai stipriai priklausė nuo to, kokie miestai ir kokios bendruomenės buvo prie jūros. Čia ir iškyla teiginys, kad "protingos valstybės sostines turi prie jūros". Galima permesti akimis žemėlapį su Europos valstybių sostinėmis, kad pajustum, kiek kokioje šalyje yra jūrinės dvasios. Tradiciškai susiformavo, kad tik sostinėse ekonominės idėjos, kaip ir bet kokios kitos, laisviau skinasi kelią.