Pasidalino prisiminimais

Knygos pristatyme dalyvavo ne tik rašytojas J.Žilinskas, bet ir Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Daumantas Kiulkys, leidyklos "Aukso žuvys" direktorė Sigita Pūkienė. Diskusiją moderavo Klaipėdos dramos teatro atstovė ryšiams su visuomene ir žiniasklaidai Kristina Sadauskienė.

Pokalbis prasidėjo nuo atsiminimų ir šeimų sąsajų su Amerika.

K.Sadauskienė pasidalino savo šeimos atsiminimais apie tai, kad jos močiutės senelis buvo išsilavinęs ir intelektualus žmogus, kalbėjęs net šešiomis kalbomis. Būtent jis išvežė keturis iš penkių savo vaikų į Ameriką. Tą padaryti padėjo ir daugeliui kitų lietuvių.

Pasak J.Žilinsko, tokie žmonės, kaip jos senelis, būdavo vadinami nelegaliais agentais, kurie padėdavo išvykti iš Lietuvos, kadangi legaliai išvažiuoti šansai būdavo menki.

Paties rašytojo šeimos istorijoje irgi būta emigrantų. Jo senelė į Ameriką išvyko kiek ankstesniu laikotarpiu, negu aprašomas knygoje.

O D.Kiulkio proseneliai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvyko į Ameriką ir joje pragyveno net 15 metų.

Idėja gimė istorikui

"Idėja kilo prieš penkerius metus, kai rengiau videoparodą apie okeaninius lainerius – laivus, kuriais lietuviai plaukė į Ameriką. Kai ieškojau informacijos tai parodai, supratau, kad lietuvių kalba emigracijos epizodas yra labai menkai nagrinėtas", – sakė D.Kiulkys.

Tad jis nutarė pristatyti šią idėją savo kolegoms. Kadangi ji buvo priimta teigiamai, istorikas ėmėsi skaityti lietuvių išeivijos leistus laikraščius, ieškoti žmonių, kurie aprašė kelionės laivu sąlygas, atsiminimų.

"Svarbiausia – pati pradžia, kad būtų žalia šviesa, o po to vyko judėjimas į priekį", – paaiškino D.Kiulkys.

Kelionės laivu vargino

Nors knygos idėja įprastai gimsta rašytojui, šį kartą visos idėjos buvo pasiūlytos, beliko jas paversti knyga. O šį procesą J.Žilinskas priėmė išties džiaugsmingai.

"Priėmiau labai džiaugsmingai, kadangi emigracinis pėdsakas mano šeimos istorijoje taip pat yra. Man tai buvo galimybė pakeliauti į savo šaknis, pasižiūrėti į vieną giminės kelių", – mintimis pasidalino rašytojas.

Jis nesistengė knygoje aprašomos kelionės laivu idealizuoti, kadangi jos tokios ir nebuvo – žmonėms tekdavo plaukti mėnesį, miegoti mažose kajutėse.

Savo gimtąją šalį žmonės palikdavo, nes nebepajėgdavo joje išgyventi, o Amerika buvo įsivaizduojama kaip šalis, kurioje viskas įmanoma.

"Pati kelionė nėra stebuklinga ir įdomi, ypač jeigu plauki su vadinamaisiais vargetomis. Gali pasimušti, pabandyti kažkokį ryšį užmegzti. Jeigu pasižiūri į plaukiančius aukštesnės klasės keleivius – kunigus, verslininkus, ten verda kažkokios intrigos. Moterims kelionės būdavo gerokai sunkesnės, ypač dėl elgesio su jomis", – tikino J.Žilinskas.

Dar nesame įpratę prie tokių knygų, bet aš manau, kad tai – laiko klausimas.

Ieškojo lietuvybės šaknų

J.Žilinsko sukurta istorija prasideda 1912-aisiais. Rašytojas tai sieja su tautinio atgimimo laikotarpiu, kai žmonės imdavo ieškoti savo šaknų, bandydavo save identifikuoti.

Jis taip pat gręžėsi į lietuvių literatūros klasiką – Antaną Vienuolį ir jo kūrinį "Paskenduolė", kuris įkvėpė sukurti vieną J.Žilinsko knygos personažų.

"Vieni pasilieka lenkiškoje paradigmoje, kiti atranda savo šaknis ir tampa lietuviais, verčiasi į lietuvybės pusę. Man pasirodė smagi idėja padaryti, kad Veronika nebūtų iš Šepečių kaimo. Ji būtų lenkaitė, o jos tėvas – tas, kuris jau susižavėjo lietuvybės idėjomis. Tad galėjau suvesti ūkininko sūnų ir kilmingą, bet neturtingą merginą ir iš to toliau plėtoti visą istoriją", – pasakojo rašytojas.

Romane – šimtai iliustracijų

S.Pūkienė teigė, kad grafinės knygos gali atskleisti subtilius istorijos momentus, parodyti, kaip gyveno tam tikros asmenybės – patraukliai ir įdomiai.

Tačiau nuspręsta šio romano nepaversti visiškai grafiniu ir ieškoti kitokių formų.

"Kodėl knyga – iliustruota, o ne tik grafinis romanas? Mes leidykloje dažnai šį klausimą iškeldavome. Justino tekstas yra pagavus, tad mums pasirodė, kad verta pagalvoti apie kitokią formą. Sugalvojome, kad tai būtų iliustruotas romanas – tekstinis ir grafinis kartu", – sakė leidyklos direktorė.

Net kelis šimtus romano iliustracijų sukūrė iliustratorė Ūla Šveikauskaitė, tai didžiausias jos projektas.

Apskritai tokio pobūdžio romanai Lietuvoje – vis dar naujiena.

"Dar nesame įpratę prie tokių knygų, bet aš manau, kad tai – laiko klausimas", – svarstė S.Pūkienė.

Vyko masinės migracijos

Pasak istoriko D.Kiulkio, glaustai apie jūrinės migracijos istoriją galima atrasti jau XVII a. istoriniuose šaltiniuose.

Pirmosios masinės lietuvių migracijos į Ameriką pradžia laikoma 1867-ųjų badmetis. Būtent tada lietuvių valstiečiai dėl maisto ir darbo trūkumo per Vokietijos uostus pradėjo emigruoti į Ameriką.

Didžioji emigracijos banga tęsėsi iki pat XX a. pradžios, kol jai kelią užkirto Pirmasis pasaulinis karas. Per tuos metus iš Lietuvos išvyko maždaug 300 tūkst. lietuvių.

Antroji banga prasidėjo tarpukariu, daugiausia žmonių keliavo į Pietų Amerikos valstybes, išvyko arti 100 tūkst. lietuvių.

Trečiąja banga laikoma po Antrojo pasaulinio karo išvykę asmenys, vadinti dipukais. Tai buvo laikoma paskutiniąja masine emigrantų banga.