Zuja jūros pakrantėse

Iki šiol vyresni palangiškiai pasakoja, kad seniai seniai otai būdavo tokio dydžio, kad tekdavo vieną kepti trijose keptuvėse, o užlipus ant jo jūroje net "pavėžėdavo".

To nepasakysi apie jūros unguriais vadinamus mažuosius tobius. Ne vienas besimaudantis jūroje netoli kranto su jais yra susidūręs. Kartais įbridus į jūrą būna toks jausmas, kad kažkas aplink kojas zuja. Tai gali būti paslaptingos žuvelės – mažieji tobiai, lotyniškai Ammodytes tobianus. Genties pavadinimas Ammodytes kilęs iš graikiškų žodžių ammos, reiškiančio smėlį, ir dytes – narai. Kūnas pailgas – "ungurys" su ilga galva, besibaigiančia smailia, plačiai atsiveriančia burna.

Mažasis tobis yra smėlingų, žvyruotų pakrančių žuvis. Jų pasitaiko ir estuarijose, arba vadinamosiose jūros potvynių užtvindytose zonose. Tobiai dažniausiai gyvena sekliose pakrantės zonose iki 30 m gylio.

Mažieji tobiai paprastai lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Pagal neršto laiką skiriamos dviejų tipų mažųjų tobių populiacijos: pavasarį neršiančios ir rudenį neršiančios.

Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkų sugaunamų tobių ilgis dažniausiai svyruoja nuo 10 iki 13 cm, tačiau gali siekti ir 20 cm.

Tobiai gyvena trumpai. Tyrimų metu vyriausi individai buvo 4 metų, nors yra nustatytų faktų, kad gali gyventi iki 7 metų.

Tyrimas: kruopščiai įvertinamas ir išmatuojamas kiekvienas sugautas tobis. T. Zolubo nuotr.

Plėšrūnų mėgstama žuvis

Ypač įdomi yra mažųjų tobių elgsena. Daug laiko jie praleidžia užsirausę smėlio buveinėse. Jie žiemoja užsikasę į smėlį. Net maitinimosi sezono metu jie būna užsikasę naktį, o retkarčiais net ir dieną.

Ieškodami maisto mažieji tobiai migruoja tiek paros metu, tiek pagal sezonus. Yra atsargūs. Maisto ieško vadinamojoje vandens storymėje, bet pajutę pavojų tuoj pat įsirausia į smėlį.

Galima išskirti tris pagrindines tobių būsenas: plaukimas suformuotuose būriuose, iš dalies išlindęs iš smėlio, visiškai užsikasęs smėlyje.

Tobiams įsirausti reikalingas specifinis substratas. Palankiausias – smėlis su smulkiu ar vidutiniu žvyru ir mažu dumblo kiekiu. Žuvelių įprotis raustis į dugną gali būti vertinamas ir kaip elgsena siekiant išvengti plėšrūnų, ir kaip energijos taupymo strategija. Dėl šio įpročio jie yra pažeidžiami besikeičiant aplinkos sąlygoms.

Įdomu tai, kad tobiai neturi plaukimo pūslės ir kompensuojamuosius judesius galinčių atlikti pelekų. Būti atvirame vandenyje jiems yra energiškai brangu. Net ir per aktyvų sezoną šios žuvys dažniausiai išlenda tik šviesiu paros metu, kad pasimaitintų zooplanktonu ir mizidėmis. Jie labiau reaguoja į zooplanktono gausumo pokyčius nei, tarkim, strimelės ar brėtlingiai, kurie migruoja ten, kur yra didelis maisto masyvas.

Įprastai tobiai linkę maitintis virš savo gyvenamosios vietos. Ieškodami maisto toliau, jie gali tapti plėšrių žuvų grobiu. Tobiai yra daugelio plėšrūnų, įskaitant ruonius, paukščius ir kitas žuvų rūšis, aukos. Dažniausiai tobiai sugaunami vandenyje, nors juos medžioja ir įsiraususius į dugną.

Laimikis: Lietuvos pakrantėse sugauti tobiai. J. Fedotovos nuotr.

Inžinerinė tobių reikšmė

Šiuo metu Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkai vykdo Lietuvos žemės ūkio ministerijos finansuojamą projektą "Baltijos jūros priekrantės sėklių žuvų produktyvumo, kaip Baltijos jūros pokyčių indikatoriaus, ir plekšniažuvių (upinė plekšnė, otas) jauniklių gausumo trendų vertinimas ir rekomendacijos dėl upinių plekšnių ir otų išteklių vertinimo", mažuosius tobius tyrinėja kaip potencialią aplinkos pokyčių indikatorinę rūšį.

Mažieji tobiai yra buveinių inžinieriai. Rausdamiesi jūros dugne atlieka dugno ventiliaciją ir bioirigaciją – procesą, kai dugno makrofauna gauna deguonies prisotinto vandens į požeminius urvelius. Taip jūros dugne formuojasi deguonies prisotintas substratas. Taigi mažieji tobiai daro stiprią įtaką aplinkos biogeochemijai.

Baltijos jūroje šių žuvų yra gausu, jos nesunkiai sugaunamos, bet žvejų jos nedomina. Baltijos jūroje mažieji tobiai komercinės vertės neturi, naudojami tik kaip masalas gaudant kitas žuvų rūšis.

Šiaurės jūroje tobinės žuvys turi didelę ekonominę reikšmę, jos yra žvejojamos žuvų taukų ir miltų gamybai.

Eurostato duomenimis, 2015–2021 m. jų buvo sugauta nuo beveik 73 tūkst. iki 488 tūkst. tonų per metus. Didžiąją jų dalį sužvejojo danų ir norvegų žvejai.