Artimųjų ilgesys per Kalėdas traukte traukia grįžti namo. Būna situacijų, kai didžiąsias metų šventes tenka švęsti toli nuo namų. Klajūnai tikina, kad net tada mintyse jie būna su namiškiais.

Kelionė sutrikdė tradicijas

Buriuotojas Andrius Varnas kartu su dukra Rasa ir jos draugu Egoi jachta aplink pasaulį plaukė dvejus metus.

Pasak patyrusio jūrų klajūno, tai buvo tik du kartai per visą gyvenimą, kai Kalėdas jis šventė ne namuose, kaip įprasta,o atskirai nuo artimųjų.

Andrius teigė, jog buvo auklėjamas tokioje šeimoje, kur Kalėdos – šventas dalykas. Jas reikia švęsti namie.

„Net tada, kai mokiausi Kaliningrado aukštojoje jūrų mokykloje, sėsdavau į traukinį Kaliningradas– Maskva ir parbildėdavau į Šilutę Kūčių vakarienės. Naktį autobusu Liepoja–Kaliningradas grįždavau atgal. Rytą jau būdavau savo mokykloje ir su visais stovėdavau rikiuotėje“, – pasakojo A.Varnas.

Dvejus metus iš eilės, kai Andrius su dukra ir jos draugu plaukė jachta aplink pasaulį, nesutiko Kalėdų su mama. Vienas Kalėdas su „Ragainės II“ įgula sutiko Atlanto vandenyne, kitas – Tailande.

Begalinis namų ilgesys

Pasak Andriaus, šventę Atlante jis dar ilgai atsimins. Tai buvo vandenyne. Kalėdas su įgula planavo sutikti krante, Karibuose, Barbadoso saloje.

Tačiau daugiau nei parą sugaišo vandenyne.

„Ragainės II“ įgula padėjo vienam buriuotojui iš Kanados suremontuoti jachtos stiebą. Todėl kranto iki Kalėdų pasiekti nespėjo, tad teko jas sutikti vandenyne.

Andrius pasakojo, kad pūtė stiprus maždaug 40 mazgų šiaurės rytų vėjas.

Jachta skrido pavėjui visomis pakeltomis burėmis. A.Varno dukra bandė paruošti Kūčių stalą.

„Tačiau ką padėdavo, tas beviltiškai nulėkdavo. Kūčiukus valgėme prisirišę, perduodami iš rankų į rankas. Kitaip buvo neįmanoma, nes visi indai skraidė kajutėje. Tas Kalėdas atsiminsime ilgai“, – teigė buriuotojas.

Tokį vakarą, siaučiant gamtos stichijai, toli nuo namų, Andrius tikino išgyvenęs didžiulį namų ilgesį.

„Jau greitai bus 60 metų, kai Kūčių vakarą visi renkamės per mamą. Tai per tą audrą daugiausia galvojau apie ją. Kai žinai, kad namie esi laukiamas ir tu labai lauki susitikimo. Atlanto bangose liūdniausia buvo, kad aš nei paskambinti, nei elektroninio laiško mamai nusiųsti negalėjau“, – prisiminė A.Varnas.

Sniegas tropikuose

Klaipėdietis jūrų kapitonas Juozas Liepuonius tikino, kad Kalėdas sutiko jūroje daugybę kartų. Plaukioti teko ir tarybiniais laikais, tačiau jūrininkas teigia nepamenantis, kad būtų kada oficialiai drausta švęsti Kalėdas.

„Dirbau plaukiojančioje bazėje, nors, žinoma, tas Kalėdų šventimas būdavo tik simbolinis. Švęsdavo kiekvienas pagal savo įsitikinimus. O paskui mano įgulą sudarė daugiausia lietuviai, nors būdavo ir stačiatikių, tačiau visi džiaugdavosi, kad yra šventė“, – teigė jūrų kapitonas.

Per didžiąsias metų šventes jūroje neretai nutikdavo nuotykių.

J.Liepuonius prisiminė 1991 m. pabaigą, kai pateko į didžiulę audrą Anglijos šiaurėje. Tada prieš pat Naujuosius metus teko kelti inkarus.

„Atlikę darbus su laivo bocmanu nuo denio grįžome apledėję. Pūtė uraganinis 59 m/s vėjas. Ant kapitono tiltelio atėjome su ledais ant ūsų ir antakių. Įspūdinga šventė“, – juokėsi J.Liepuonius.

Kapitonas pasakojo, kad Kalėdas teko sutikti tropikuose. Tada jis plaukiojo transportiniu laivu, gabenusiu šaldytą produkciją. Jūrininkai pokštavo: kokios čia Kalėdos, kai lauke 37 laipsniai karščio.

„Sakau, norite šalčio? Triumuose paleidome šaltį iš šaldytuvų ir suruošėme banketą, kad visi pajustume žiemą, kaip per tikras Kalėdas ir pasijaustume arčiau namų, arčiau Lietuvos. Pamenu, kaip visi užkimę dainavome “Ilgiausių metų", – juokėsi kapitonas.

Nuo šventinio stalo – alkanas

Daug klajojantis klaipėdietis parašiutininkas Robertas Rezgevičius tvirtina, kad jam Kalėdos – svarbi šventė.

„Labai norėčiau, kad mūsų žmonės neprarastų tų tradicijų. Kad ir kokiame pasaulio krašte klajodavau, Kalėdoms visada stengdavausi grįžti namo“, – tikino R.Rezgevičius.

Robertas prisiminė nuotykį Norvegijoje, kai svečiavosi pas žmones, gyvenančius laive. Ten ir šventė Kalėdas.

„Taip nutiko, kad su pusbroliu užtrukome ir nespėjome grįžti šventėms namo. Teko švęsti ten, nieko ypatingo neatsitiko, bet pirmą kartą paragavau pūdytų žuvų. Man užteko įžūlumo atsisakyti antros porcijos. Pusbrolis vargais negalais suvalgė ir pasakė, kad skanu, tai jam įdėjo dar“, – pasakojo Robertas.

Paskui, pasak R.Rezgevičiaus, iš puodo ištraukė didelį gabalą mėsos, atpjovė, įdėjo. Esą tai buvo sunkiai kramtomas dalykas, beveik be jokių prieskonių.

„Šiaip jų šventinis stalas labai paprastas, šiaurietiškas, ne lietuviškas. Pagalvojau, kad tokių Kalėdų dar nebuvo, kad likčiau pusiau alkanas“, – juokavo klaipėdietis.

Kalnuose – ties praraja

Robertas prisiminė, kad kai dirbo Islandijoje, ten teko sutikti Kalėdas.

Nusprendė nevykti namo, nes taupė ir laiką, ir pinigus. Esą neketino važiuoti vakarienės net pas savo viršininką, nors jis kvietė pas save.

„Mane apėmė nostalgija, nusprendžiau nešvęsti. Kūčių vakarą išėjau į kalnus. Turėjau signalinių raketų, tai savo bičiulių paprašiau, kad bent kas valandą pasidairytų, ar tolumoje jos nedega – ar man nereikia kokios nors pagalbos. Išėjau, nežinodamas kur“, – pasakojo R.Rezgevičius.

Tačiau islandas, pas kurį dirbo Robertas, išsiuntė vieną darbuotoją jo surasti, kad vakarienę valgytų kartu.

Tas pėdsekys jau buvo išsigandęs, nes jis ėjo Roberto pėdomis ir priartėjo prie skardžio, o ten – ties tuo skardžiu jo pėdos ir baigėsi.

Paskui jis atsargiai prišliaužė pasižiūrėti, gal jo klajūnas kolega kur nors guli apačioje.

O ten šone buvo tarsi koks laiptelis, Robertas ant jo nušoko ir nuėjo aplink.

„Jis, manęs beieškodamas, iš nevilties ėmė šaukti, tikėdamasis, gal atsiliepsiu. Buvo įdomi situacija, vienoje kalnagūbrio pusėje buvo jis, kitoje – aš. Taip ir susišaukėme. Aš jam sakau: tu jau niekur neik, aš pareinu pro kitą pusę“, – savo kalėdinį nuotykį pasakojo Robertas.

Klaipėdietis sakė, gal ir negerai, kad privertė visus laukti, kol nusiprausė ir persirengė, bet taip jį mokė seneliai ir tėvai. Prie Kūčių stalo juk turi ateiti švarus.

„Tas žmogus, pas kurį dirbome, suprato, kad be artimųjų tokios šventės labai liūdnos, jis mums surengė vakarienę ir dar savo sąskaita kiekvienam po 10–15 minučių davė pakalbėti telefonu su namiškiais. Labai maloniai nuteikė, puikūs atsiminimai“, – prisiminė toli nuo namų Kalėdas sutikęs klaipėdietis Robertas.