Klaipėdos lopšelio-darželio „Atžalynas“ direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Polikevičiūtė-Kirtiklienė teigė, kad situacija gerėja ir keiksmų iš vaikų lūpų išgirstama vis rečiau.

Su mažyliais dirbančios pedagogės nesunkiai atskiria, kur vaikas galėjo jų išgirsti.

„Pavyzdžiui, žiūrėdami filmus, vaikai girdi angliškus keiksmus, mato nepadorius gestus. Kiti negražių žodžių nugirsta sporto būreliuose, kurie sportuojantiesiems išsprūsta dėl emocijų“, – vardijo pavaduotoja.

Pasak R. Polikevičiūtės-Kirtiklienės, tėvai dažniausiai nepripažįsta, kad keiksmažodžius vaikas galėjo girdėti ir namuose, jie teisinasi, kad atžala tokius žodžius veikiausiai išgirdo kieme ar netgi pačiame darželyje.

Mažiesiems svarbu gauti dėmesio, jiems nėra skirtumo, kokiu būdu tas dėmesys bus gautas.

Būna atvejų, kai darželyje jaunesni vaikai keiksmų išgirsta iš vyresnių vaikų ir juos kartoja. Tada, kaip teigė R. Polikevičiūtė-Kirtiklienė, aiškinamasi, kodėl tokie žodžiai nevartojami.

Klaipėdos psichologinės pedagoginės tarnybos Ikimokyklinio ugdymo psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Žaneta Simutytė-Jogminienė pabrėžė, kad vaikai, tardami keiksmus, iš tikrųjų jų reikšmės dažniausiai nesupranta.

„Pavyzdžiui, jeigu penkerių metų vaikas pasako žodį, kurį suaugę supranta kaip keiksmažodį, nereiškia, kad ir mažajam tas žodis turi tokią pačią reikšmę. Vaikai, mokydamiesi šnekamosios kalbos, vartoja emocinę kalbą ir žodžius, kurie turi efektą“, – teigė psichologė.

Pasak jos, vaikai nori sukelti suaugusiųjų reakcijas ir, pastebėję, kad suaugusieji dažniausiai keiksmažodžius išsako emocingai, jie bando tai atkartoti.

„Mažiesiems svarbu gauti dėmesio, jiems nėra skirtumo, kokiu būdu tas dėmesys bus gautas. Tėvai ar pedagogai turėtų reaguoti ne į vaikų pasakytus žodžius, o į mintį, kurią jie norėjo perteikti, – jeigu nereaguos į keiksmus, jų mažės“, – patikino Ž. Simutytė-Jogminienė.