Mediko misija – visur ta pati Pereiti į pagrindinį turinį

Mediko misija – visur ta pati

2015-09-12 09:49

Netrukus po rugsėjo 11-osios atakų JAV, kovoti su teroristais į Afganistaną buvo siunčiami NATO sąjungininkai. Tarp jų ir lietuviai. Pagrindinis karių tikslas – sumažinti teroristinės grupuotės "Al-Qaeda" jėgas ir padėti vietiniams nuversti nuo valdžios Talibaną. Šioje misijoje svarbų vaidmenį atliko gydytojai, teikę medicininę pagalbą nukentėjusiesiems. Į Goro provinciją vyko ir klaipėdietis Haroldas Ivaškevičius. Jis yra vienas iš 14 karo medikų odontologų Lietuvoje. Vyras jau dvidešimt metų tarnauja Dragūnų batalione. "Jautėme moralinį įsipareigojimą padėti", – interviu metu pabrėžė jis. Tris priesaikas – kario, Hipokrato ir dar vieną, kaip pats juokauja, žmonai davęs kapitonas rezidentūros laikais neplanavo, kad gyvenimas pakryps būtent taip.

H.Ivaškevičiui teko gydyti afganistaniečius, kurie negali sau leisti tokios prabangos. H.Ivaškevičiui teko gydyti afganistaniečius, kurie negali sau leisti tokios prabangos. H.Ivaškevičiui teko gydyti afganistaniečius, kurie negali sau leisti tokios prabangos.

Netrukus po rugsėjo 11-osios atakų JAV, kovoti su teroristais į Afganistaną buvo siunčiami NATO sąjungininkai. Tarp jų ir lietuviai. Pagrindinis karių tikslas – sumažinti teroristinės grupuotės "Al-Qaeda" jėgas ir padėti vietiniams nuversti nuo valdžios Talibaną. Šioje misijoje svarbų vaidmenį atliko gydytojai, teikę medicininę pagalbą nukentėjusiesiems. Į Goro provinciją vyko ir klaipėdietis Haroldas Ivaškevičius. Jis yra vienas iš 14 karo medikų odontologų Lietuvoje. Vyras jau dvidešimt metų tarnauja Dragūnų batalione. "Jautėme moralinį įsipareigojimą padėti", – interviu metu pabrėžė jis. Tris priesaikas – kario, Hipokrato ir dar vieną, kaip pats juokauja, žmonai davęs kapitonas rezidentūros laikais neplanavo, kad gyvenimas pakryps būtent taip.

Likimas nubloškė į Afganistaną

– Iš kur atvykote į uostamiestį?

– Savo vaikystę praleidau Joniškyje – ten lankiau darželį, baigiau mokyklą. O į pajūrį mane prieš dvidešimt metų atsivežė žmona. Tik persikėlęs čia pradėjau tarnauti Klaipėdos dragūnų batalione.

– Medicina – jūsų sritis?

– Gydymas traukė jau pradinėse klasėse. Mano tėtis yra medikas, taip pat ir abi seserys, žmona, kiti artimieji. Tik keli giminaičiai labiau humanitarinio profilio, mama – anglų kalbos mokytoja, pusbrolis – rašytojas, režisierius. Ir dukra šiemet įstojo į medicinos studijas. Kai visi susieiname krūvon, kiti giminaičiai neapsikentę tildo, sako: "Baikit tuos gamybinius susirinkimus". Kadangi vis dar tarnauju Lietuvos kariuomenėje, civiliame pasaulyje galiu dirbti tik laisvu nuo tarnybos metu. Priimu pacientus Klaipėdos stomatologijos poliklinikoje, žmona kartu su savo mama darbuojasi mūsų privačioje klinikoje.

– Kada išvykote į Afganistaną?

– Tai buvo 2008-ieji. Tuo metu Lietuva administravo Goro provinciją centrinėje Afganistano dalyje, todėl buvome siunčiami saugoti ir padėti kurti šalies infrastruktūrą. Iki 2013-ųjų čia veikė Lietuvos karių vadovaujama NATO provincijos atkūrimo misija. Apsigyvenome netoli Čagčarano. Po tarybinės armijos intervencijos į Afganistaną vietinę valdžią nuvertė Talibanas. Įvykus rugsėjo 11-osios nelaimėms, teko imtis griežtų veiksmų siekiant užkirsti kelią islamiškam talibų režimui. Buvo įtariama, kad Čagčaranas – teroristinės grupuotės "Al-Qaeda" mini centras. Kariuomenės sudėtyje buvo įvairių tautybių karių – amerikiečių, kroatų, tarp medikų – lietuviai, ukrainiečiai ir gruzinai.

"Rolė 2"

– Kokia buvo jūsų misija?

– Teikti medicininę pagalbą. Mat karo medicinos pagalbos lygiai vadinami rolėmis. Afganistane Goro provincijos atkūrimo grupė turėjo antro lygio karo lauko ligoninę – "rolę 2". Tai medicininis vienetas, kuris teikia pirmąją būtinąją pagalbą, atlieka operacijas, užtikrina pooperacinę ir reanimacinę priežiūrą. Nes pirminių paslaugų – "rolės 1" neužtenka, todėl yra aukštesnio lygio rolė, nustatoma pagal priimamų pacientų būklės sunkumo laipsnį. Odontologija pateko būtent į šį lygį. Tokiuose rajonuose, kaip Goro provincija, dauguma vietos gyventojų neturi galimybių tinkamai gydytis ligoninėje.

– Kiek Lietuvos karo medikų buvo išsiųsta padėti Afganistanui?

– Lietuvos kariuomenėje odontologų yra keturiolika, todėl teko visiems važiuoti eilės tvarka. Iš pradžių jie vykdavo pusei metų, vėliau pradėjo siųsti keturiems mėnesiams. Taip nuspręsta atsižvelgus į psichologinę karių būseną, grįžus po trumpesnio laiko lengviau adaptuotis. Buvau 37-erių ir turbūt daugiau jaudinausi prieš išvykdamas, nei būdamas ten. Mąsčiau: o kas, jei negrįšiu? Tačiau būnant ten nerimas išgaravo. Turėjome gerą ryšį, galėjome netrukdomi bendrauti su artimaisiais.

– Kaip atrodė kasdienybė?

– Atvažiavome žiemą, naktimis spigino maždaug 30 laipsnių šaltis. Aplinkui smėlis, pilkuma. Pas vietinius į kalnus vykdavome su apsauga, aptarnaudavome atokių kaimelių žmones. Kelionės užtrukdavo, nes net ir nedidelius, dešimties kilometrų, atstumus kalnuotomis vietovėmis įveikdavome tik per kelias valandas. Darbuodavomės ir vietinėse mokyklose. Apskritai tai įprasta dienotvarkė – keliesi į darbą anksti ryte, tik gydytojo chalatą apsitempi uniforma. Penktadieniais ilsėdavomės, nes islamo religijoje tai – šventa diena. Vykdavo pratybos, treniruotės. Žinoma, buvo visko. Mums išvykstant saugumo požiūriu situacija paaštrėjo. Vienos pamainos metu buvo užpulta bazė, vienas lietuvis žuvo.

– Kokios buvo gyvenimo sąlygos?

– Gana geros, gyvenome vagonėliuose, kuriuose buvo įkurtas medicinos punktas su operacine, reikalingais medikamentais. Sulaukdavome svečių iš Lietuvos, atskrisdavo kariuomenės vadai. Iš tiesų įdomi, nekasdienė patirtis. Kas žino, gal vienintelį kartą gyvenime. Pamenu, regis, gegužę, nusileidome Šiauliuose; akys net apako nuo žalumos. Jau buvau atpratęs nuo lietuviškos gamtos.

Persikėlimas į viduramžius

– Kokie Afganistano žmonės?

– Visame Čagčarane jie turėjo tik vieną ar kelis gydytojus. Vietiniai net pradėjo kurtis arčiau lietuvių bazės dėl didesnio saugumo. Kai kurie išsilavinę, mokantys kelias kalbas: anglų, rusų ir net truputį pramokę lietuviškai. Tačiau kaimuose – XIV amžius, moterys tartum daiktas, perkamos, suvargusios, iškamuotos ligų. Ten didelis mirtingumas, netgi 2–3 metų vaikams neskubama duoti vardų ir pavardžių, nes nėra aišku, ar išgyvens. Paklausiau tėvo, kada gimęs jo vaikas, tai jis atsakė – lyg ir pavasarį. Vidutinė gyvenimo trukmė maždaug 45 metai. Neturtingas kraštas ir pagalba jam ypač reikalinga. Bet tai viskas, ką galime padaryti. Vidinių jo konfliktų neišspręsime. Viskas turi vykti sistemingai, neįmanoma peršokti tam tikro raidos tarpsnio.

– Ar teko patekti į keistas situacijas?

– Vyrai ten savo moterų vienų neleidžia net į gydytojo patalpą, šalia kantriai stebi procedūrą. Kad ir kaip būtų, jie komunikabilūs, bendraujantys. Tik išgirdę, kad gyvenvietėje lankosi medikas, tuoj pat atsiveda artimuosius, žinia pas juos sklinda greitai. Nusidriekdavo ilga eilė. Bet kuo daugiau priimi, tuo daugiau pacientų ateina. Todėl pastebėjus, kad vaistų atsargos senka, tekdavo krautis daiktus ir vykti atgal. Pietiečiai karšto būdo, ne visi suprastų, kodėl pagydei kaimyną, o jo negali? Beje, afganistaniečių dantų būklė tikrai nebloga. Nors jie ir neturi dantų pastos, tačiau nevartoja saldiklių. Mūsų jaunimo dantys gal net prastesni.

– Koks jų požiūris į atvykėlius?

– Gana geras. Svetimose žemėse esi atvykėlis ir turi gerbti šeimininkus, jų tradicijas. Galbūt ne visuomet maistas atrodydavo patraukliai, tačiau tekdavo perlipti kultūrinius barjerus ir paragauti iš draugiškumo. Lietuviai buvo gerbiami ir priešiškumo nejautėme, juk vykome jiems padėti.

– Sutiktumėte dar kartą išvažiuoti?

– Kodėl gi ne? Negali boksininkas tik treniruotis, reikia eiti ir į ringą. Anksčiau buvo visokių minčių, tačiau yra šeima, nemažai veiklos ir čia. Lietuva neturi daug karo medikų odontologų. Klaipėdoje esame dviese. Neseniai dar viena jauna mergina pradėjo eiti tarnybą Karinėse jūrų pajėgose. Apskritai, manau, kad gydytojų parengimas Lietuvoje labai geras. Kartu su manimi mokėsi daug studentų iš užsienio, ypač libaniečių, kurie išsibarstę po visą pasaulį.

Lietuva pabėgėlių nedomina

– Kaip vertinate pabėgėlių situaciją?

– Europa – ne guminė. Tai masės žmonių, tarp kurių yra visokių: ir bėgančių, ir sukčiaujančių. Kaip lietuviai Anglijoje ar Norvegijoje ne šventuoliai, taip ir kiekvienoje visuomenėje. Tik vargu ar patiems pabėgėliams Lietuva – galutinė stotelė, kiekvienas nori, kur geriau. Kyla abejonių, ar jie tikrai norėtų čia dirbti sunkų darbą, dauguma, kad ir tie patys Afganistano žmonės, yra pratę gauti. Bet tam tikri įsipareigojimai mums tiesiog neišvengiami.

– Kokie reikalavimai kariuomenėje keliami šiandien?

– Yra privaloma disciplina, fizinis aktyvumas. Reikia atitikti nustatytus normatyvus, sporto valandomis mankštinamės. Taip pat kasmet privalomas 8 kilometrų žygis su 10 kilogramų amunicija ant pečių. Nustatytą laiką žingsniuojame Girulių mišku televizijos bokšto link. Šiemet irgi ėjome, visai smagu. Kartu žygiuoja ir moterys. Disciplina dar niekam nepakenkė. Namie diktatūros neįvedžiau, bet, jei pats nesisaugosi, tai ir Dievas neapsaugos.

– Ką veikiate ne tarnybos metu?

– Žmonos gimtinė yra Šiluvoje, artimiausiu metu ketiname apsilankyti atlaiduose. Taip pat nuvažiuojame prie jūros, stengiamės pakeisti aplinką. Mėgstu knygas. Vis dažniau atsiverčiu Grahamo Greene'o "Tykųjį amerikietį", pagal tą pačią knygą yra sukurtas filmas. Tai pasakojimas apie Vietnamo pasipriešinimą ir amerikietį, atliekantį ten misiją. Gerai žinomą literatūrą apie Antrąjį pasaulinį karą šiandien skaitau kitomis akimis. Paaiškėja daug naujų faktų, kuriamos naujos tiesos. Juk mokiausi kardinaliai kitokioje sistemoje, nei ji yra šiandien. Ir tai labai jaučiasi.

Vizitinė kortelė

Gimė 1971 m. sausio 11 d.

Baigė Joniškio Mato Slančiausko progimnaziją.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje (LSMU) įgijo gydytojo odontologo specialybę.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra