Raudonojo Kryžiaus organizacijos savanorė Birutė Zeigienė – senų, neįgalių žmonių rankos, kojos ir akių šviesa. Akcijos „Aš – pilietis“ laureate tapusi klaipėdietė neabejoja, kad gyvenant pašėlusiu tempu visgi verta atrasti laiko kitiems.

Padėdama realizuoja svajonę

Bendrovėje "Klaipėdos vanduo" dirbanti moteris – pagarbos vertas pavyzdys tiems, kurie mano, kad į savo dienotvarkę nieku gyvu neįstengtų įrašyti papildomų pareigų. Užvėrusi biuro duris B.Zeigienė vyksta aplankyti savo globotinių, spėja dalyvauti įvairiose labdaringose akcijose. Moteris tiesiog neįsivaizduoja, kaip galėtų nesidalinti Kalėdų ar Velykų džiaugsmu su senais, ligotais žmonėmis.

Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus savanore B.Zeigienė tapo 2001 metais. „Prieš tai dirbau bendrovės „Kintenė“ kojinių fabrike cecho viršininke. Įmonę likvidavus mąsčiau, kur toliau pasukti. Pagal specialybę esu lengvosios pramonės inžinierė-technologė. Vaikystėje troškau būti gydytoja. Atsidūrusi savotiškoje kryžkelėje supratau, kad labai norėčiau tapti socialine darbuotoja. Gaila, bet šios svajonės nepavyko įgyvendinti, nes tam reikėjo įgyti antrą aukštojo mokslo diplomą“, – pasakojo moteris.

Gaires rodo vertybės

Savanoriškas darbas Raudonajame Kryžiuje atvėrė galimybę realizuoti savo kilnius norus. Žmonės neretai pasiteirauja B.Zeigienės, kam jai reikia atsakomybės, rūpesčių, už kuriuos niekas nemoka. „Nieko gyvenime nemėgstu daryti per prievartą. Manau, kad tokio pobūdžio darbas – mano pašaukimas. Atlikdama humaniškumo pareigą vadovaujuosi amžinomis, nekintančiomis vertybėmis, kurias vaikystėje paveldėjau iš savo šeimos. Artimieji visuomet akcentuodavo atjautą, gerumą, pagalbą silpnesniam“, – aiškino pilietiškumo akcijos laureatė.

B.Zeigienė su šiluma prisiminė anapilin jau išėjusią savo pirmąją globotinę – neįgalią pensininkę Lidiją Stecenko: „Solidaus amžiaus moteris buvo labai šviesaus proto – mėgo skaityti knygas, vėliau jas aptarinėti. Kartu gamindavome valgį, tvarkydavau moters kambarius“.

Pastaruosius dvejus metus B.Zeigienei daugiausiai tenka bendrauti su pensininke Birute Skridailiene. Klaipėdietė senutę aplanko bent kartą savaitėje. Moterys dažnai pasikalba telefonu, kuris nuolat „budi“. Mirusiųjų dieną B.Zeigienė pasirūpino, kad pensininkė galėtų aplankyti savo artimųjų kapus.

Globotiniai moka džiaugtis

Savanorė bendrauja ir su kitais socialiai remtinais žmonėmis. Jie prašo įvairios pagalbos – ateiti pamatuoti kraujospūdį, atnešti vaistų, nupirkti maisto.

Drauge su bendraminčiais iš Raudonojo Kryžiaus B.Zeigienė ne tik stengiasi spręsti praktiškas problemas, bet ir išsklaidyti kasdienę senų, ligotų žmonių rutiną. Su globotiniais jau teko vykti į ekskursijas Botanikos sode, Smėlio skulptūrų parką Jono kalnelyje, semtis gerų įspūdžių Muzikiniame teatre.

„Prispausti ligų ir bėdų žmonės – be pykčio, pagiežos. Jie nekeikia nei likimo, nei valdžios, bet moka džiaugtis mažais dalykais, įžvelgti šviesiąją gyvenimo pusę ir ypač vertina aplinkinių dėmesį. Tikiu, kad aplink yra daug gerų žmonių, kad nelaimei ištikus kaimynas išties ranką kaimynui, praeivis gatvėje sustos išvydęs verkiantį vaiką. Svarbu prisiminti, kad pagalba – tai ne tik materialūs dalykai“, – šypsojosi B.Zeigienė.