Vyriausybei išsiųstas kreipimasis su daugumos miesto tarybos narių parašais. Kaip BNS sakė Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis, kol kas reakcijos uostamiesčio politikai dar nesulaukė.

J. Polovinskas-Budrys ir jo sutuoktinė Regina Kašubaitė-Budrienė palaidoti lietuvių kapinėse Čikagoje, tačiau, anot vicemero, vyras buvo išreiškęs valią būti palaidotas Lietuvoje.

„Buvo ta valia – norėčiau grįžti į Lietuvą, Klaipėdą, prie jūros. Norėjo grįžti su kauleliais čia. Niekas iki galo nežino, yra testamentas, ar nėra. Valia lyg ir žinoma, bet ar rašytine forma, nežinia“, – teigė vicemeras.

Spręs dėl palaidojimo vietos

Kur palaikai būtų perlaidoti, anot vicemero, savo valią turėtų išreikšti politikai tarybos posėdyje. Planuojama, kad tai galėtų būti padaryta dar kovą.

„Nusipelnęs Klaipėdos krašto žmogus, jo kapai galėtų būti prižiūrėti čia. Kiek girdėjome, Čikagoje kaip tik baigiasi jo kapo priežiūros galiojimo sutartis su tam tikra bendrove. Diskusijos vyksta, kur palaidoti – ar Skulptūrų parke prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“, ar Kopgalio kapinaitėse, Smiltynėje“, – sakė A. Cesiulis.

Jo žiniomis, pasiūlymų perlaidoti šį reikšmingą Klaipėdos kraštui asmenį būta ir anksčiau tiek iš JAV lietuvių organizacijų, tiek klaipėdiečių.

Kaip BNS sakė istorikas Aleksejus Safronovas, J. Polovinskas-Budrys buvo pagrindinis prieš šimtmetį vykusio sukilimo vadas, klausė tuomečio premjero Ernesto Galvanausko ir kitų asmenų nurodymų. Sėkmingo sukilimo dėka Klaipėdos kraštas, valdytas prancūzų, atiteko Lietuvai.

„Čikagoje, ant paminklo prie kapo yra Klaipėdos herbas. Biografiniuose tekstuose, kiek išlikę apie Klaipėdos atvadavimą, jis šį įvykį laikė svarbiausiu savo gyvenimo darbu“, – sakė A. Safronovas.

Po Pirmojo pasaulinio karo, nuo 1920 metų Klaipėdą administravo Prancūzija, palaikoma sąjungininkių. Nors uostamiesčio klausimas buvo keliamas tarptautinių derybų metu, Lietuva palankaus sprendimo nesulaukdavo. Tikslingai suplanuota operacija pavyko 1923 metų sausio 15 dienos naktį.

Iškili istorinė asmenybė

Kreipimesi Vyriausybei, kurį padėjo parengti istorikas Jonas Genys, rašoma, kad J. Polovinskas-Budrys – svarbų vaidmenį 1923 metų sausio įvykiuose suvaidinęs kontržvalgybininkas, diplomatas, Klaipėdos operacijos vadas.

„Oficialios jo pareigos nuo 1921 metų spalio 21 dienos iki 1923 kovo buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kontržvalgų dalies viršininkas. Nuo 1922 rugpjūčio jis buvo pasiųstas į Klaipėdą ir tapo faktišku 1923 metų sausio veiksmų organizatoriumi, Ypatingo paskyrimo rinktinės vadu. Po sėkmingo krašto užėmimo Jonas Budrys Klaipėdoje ėjo Aukštojo Lietuvos valstybės įgaliotinio pavaduotojo, vėliau ir įgaliotinio, o nuo 1924 spalio 27 dienos ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas“, – rašoma kreipimesi.

Tolesnė J. Budrio karjera tęsėsi Vidaus reikalų ministerijoje, o nuo 1928 m. dirbo diplomato darbą – pradžioje Karaliaučiuje, o nuo 1936 metų iki mirties 1964 metais buvo Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke.

J. Budrys savo atsiminimuose, pasisakymuose lietuvių išeivijos spaudoje didžiavosi „Klaipėdos atvadavimu“, vadovavimą sukilimui laikė „didžiule garbe“ ir bene svarbiausiu savo gyvenimo darbu, rašoma savivaldybės kreipimesi Vyriausybei.

„Apie J. Budrio norą būti palaidotam Klaipėdoje kalbėta laidotuvių dieną. Lietuvos reikalų patikėtinio Vašingtone Juozo Kajecko žodžiais „nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą“. Dėl suprantamų priežasčių sovietinėje Lietuvoje to padaryti nebuvo galima, tačiau tam – Jono Budrio perlaidojimui Klaipėdoje – visos galimybės yra dabar“, – rašoma dokumente.

Anot savivaldybės, 2023-ieji Klaipėdos krašto metai suaktyvino ne tik istorinius tyrimus, diskusijas apie Klaipėdos krašto reikšmę atsikuriančios Lietuvos istorijai, bet ir paskatino atversti naujus kultūrinės atminties įamžinimo puslapius. Tarp tokių Klaipėdos miesto bendruomenė mato ir Jono Budrio ir jo žmonos urnų pergabenimą į Lietuvą ir perlaidojimą Klaipėdoje.