Klaipėdiečiui Rolandui Šimkui namai – visas pasaulis. 28-erių vaikinas gali dirbti iš bet kurio žemės kampelio. Grafiniu dizainu ir reklama užsiimantis, su Lietuvos ir užsienio užsakovais dirbantis klaipėdietis išmaišė Europą, Aziją. Štai ir dabar vos prieš kelias savaites grįžo iš Indonezijos. Tiesa, kelias į šią nepriklausomybę nebuvo lengvas. Nelietuviškų šaknų turintis Rolandas vos septyniolikos iš Šilutės persikėlė į Klaipėdą, kur dirbo reklamos agentūroje ir išlaikė vienintelį savo artimąjį – mamą. Dabar pašnekovas džiaugiasi turįs savo firmą, klientų ir galįs būti bet kurioje šalyje. Apie sėslų gyvenimą jis dar negalvoja. Rolando žodžiais, pajutus laisvę, sunku jai atsispirti.

Išvyko į potvynį

– Ką veikėte baigęs mokyklą?

– Mokytis nestojau, pradėjau dirbti dizaineriu reklamos agentūroje. Šia sritimi domiuosi nuo paauglystės, todėl tiksliai žinojau, ko noriu. Šalia visų veiklų atsirado ir muzika, organizuodavau renginius, grodavau naktiniuose klubuose. Su draugais atidarėme naktinį klubą "Kiwi", kuriame ėjau programų vadovo, dizainerio ir rezidento didžėjaus pareigas. Taip pat dar pirmaisiais įkūrimo metais darbavausi SKY 21 terasoje. Tačiau reklamos neužmiršau. Prieš ketverius metus su geriausiu draugu nusprendęs išvažiuoti į Tailandą sugrįžau prie to, ką moku geriausiai. Juolab kad mano darbas nėra lokalus ir galiu jį daryti iš bet kurio pasaulio kampelio – man tereikia kompiuterio ir interneto. Įkūriau dizaino firmą, kurioje su keliais padėjėjais dirbu užsienio klientams: nuo logistikos įmonių iki medicinos klinikų, dažniausiai – iš JAV ar Japonijos.

– Kodėl nusprendėte išvykti?

– Nusibodo rutina, klubinė kultūra, norėjosi kardinalių pokyčių. Be to, neturėjau ko prarasti. Ankstesnės mano kelionės po Europą buvo susijusios su grojimu, todėl norėjosi naujų potyrių. Pirmoji kelionė į Aziją buvo panaši į piligriminę – su draugu nebuvome nieko konkretaus suplanavę. Nei kur miegosime, nei kur tiksliai keliausime. Visiškai tam nepasiruošę apkeliavome Tailandą, Vietnamą, Filipinus, Kambodžą ir kitas Azijos šalis. Patraukėme didžiausio per kelis dešimtmečius Azijoje potvynio metu – faktiškai visa Tailando sostinė buvo apsemta, nukentėjo šimtai žmonių. Daugeliui mūsų apsisprendimas pasirodė drąsus, žiniasklaida mirgėjo nuo pranešimų apie nepaliaujamai vandens skalaujamą Bankoką. Leidžiantis lėktuvui vaizdas iš tiesų buvo įspūdingas – mus pasitiko apsemtas miestas. Praleidę čia keletą dienų, patraukėme į Tailando viršų, Chiang Mai provinciją. Ten išbuvome mėnesį. Mums buvo viskas įdomu, norėjosi ištyrinėti kuo daugiau vietovių. Kelionė truko daugiau nei pusę metų. Tuo pačiu metu dirbau. Toks gyvenimo būdas angl. vadinamas "digital nomad". Pavyzdžiui, žmonės, dirbantys nuotoliniu būdu – rašantys blogus, žaidžiantys pokerį, turintys savo elektronines parduotuves, išsiima pasaulio piliečio korteles ir nuolat keliauja.

– Tačiau vis tiek grįžote į Lietuvą?

– Po pusės metų jau pasiilgsti artimųjų. Norisi pamatyti mamą ir kelis geriausius draugus. Rudeniop vėl pradėjau kurpti planus apie kitą maršrutą. Tapo slogu Lietuvoje, ėmė anksti temti. Vieniems patinka sezoniškumas, sniegas, o aš mieliau renkuosi šiltas vietoves, kur žmonės ir net pati architektūra tau šypsosi. Pakeliavęs po Aziją supratau, kad geriausiai jaučiuosi Chiang Mai mieste, todėl grįžau čia antrą kartą. Šįkart išsinuomojau butą, kuris su visais patogumais ir net baseinu bei sporto sale tuometiniais pinigais man atsiėjo labai nebrangiai. Taigi, įdėdamas tas pačias pastangas ar net mažiau, gali gyventi itin kokybiškai: mėgautis puikiu oru, geru maistu, pažinti žmones.

– Kiekviena diena – tarsi savaitgalis. Tai netrukdo darbui?

– Priklauso nuo požiūrio. Žinoma, disciplina yra reikalinga. Pagundų daug, tačiau nelaikau savęs turistu. Tiesiog kitoje šalyje gyvenu įprastą gyvenimą, t. y. dirbu, leidžiu laisvalaikį. Spėdavau ir pakeliauti, o į Chiang Mai grįždavau kaip į namus. Vasaromis parskrisdavau į Lietuvą. Vienam gera gyventi kelių kvadratinių metrų bute mažame miestelyje, o kito nedžiugina ir namas ant jūros krato ar daugybė draugų. Kiekvieno laimė skirtinga. Manoji yra laisvė rinktis, dirbti mėgstamą darbą, būti sveikam, mylėti. Tiesa, toji laisvė jokiu būdu nereiškia vėjavaikiško gyvenimo būdo.

Tailandietės netraukia

– Ar lengva mylėti, kai gyvenamoji vieta keičiama kas pusę metų?

– Viskas įmanoma. Pamenu, teko kurį laiką susitikinėti su japone, kuri Tailande gyvena nuo gimimo. Ji – protinga, gyvenime daug mačiusi, keliavusi, todėl greitai atradome bendrą kalbą. Su vietinėmis užmegzti rimtus santykius sunku ir nelabai įdomu – nors yra gražios ir mielos, tačiau kiek paviršutiniškos. Su jomis gali kalbėtis apie maistą, orą, ne daugiau.

– Kuo patrauklios Azijos šalys?

– Tiesiog ten aš jaučiuosi gerai. Savu kailiu patyriau, kad keliauti Azijoje – paprasčiau nei Europoje. Čia niekada neliksi alkanas ar neturėsi problemų dėl nakvynės. Maistas ir apgyvendinimas, lyginant su Europos kurortais, – daug pigesnis. Pragyvenimui išleisdavau ne daugiau nei Lietuvoje, net ir per daug netaupydamas. Nors užplūdus turistams kainos pakilo, tačiau pragyvenimo kokybė už tą pačią sumą yra geresnė. Nusipirkti gerai įrengtą butą naujos statybos name kainuoja kur kas mažiau nei Lietuvoje. Tačiau užsienietis čia neturi teisės įsigyti šios šalies žemių.

– Taip keliauti pavojinga?

– Jeigu nesi ekstremalus keliautojas, tai mažai tikėtina, kad įvyks kai kas baisaus. Nesėkmė būtų patekti į avariją. Man yra tekę gydytis vietinėse ligoninėse. Buvau maistu apsinuodijęs, bet Tailando žmonėms tai įprastas reiškinys, kaip mums gripas. Jei laiku sureaguoji, tai nėra pavojinga. Vienam mano pažįstamam labiau nepasisekė – įgėlus uodui jis susirgo vadinamąja denga. Tai – nemaloni liga, kai sukyla temperatūra, laužo kaulus, ji netgi gali baigtis mirtimi.

Vagystės – neišvengiamos

– O pati šalis ar saugi?

– Tailande aš vis dėlto jausdavausi saugiau nei Lietuvoje. Čia žmonės labai religingi, tiki bloga karma. Buda sako: "Neimk to, kas ne tavo". Aš drąsiai palikdavau savo motorolerį su daiktais ir net rakteliais. Galima būtų lyginti su Indonezijos sala Baliu, kur palikęs saugomoje stovėjimo aikštelėje motorolerį grįžęs neberadau nė vieno daikto. Taip pat mačiau, kaip oro uoste taksistas nuvažiavo su turisto daiktais. Ten atvykėliams tiesiog iš rankų išplėšiamos rankinės. Bet visa tai vyksta ir didžiųjų Europos miestų sostinėse. Balyje, priešingi nei Tailande, namai aptverti aukštomis dygliuotomis tvoromis, juos saugo šunys. Turi būti nuolat budrus. Man pačiam teko tai patirti. Dienos metu svetimas vyras įsibrovė į namus, matyt, norėjo pavogti ką nors vertingo, tačiau pamatęs mane paspruko. Jie visais būdais stengiasi išvengti kalėjimo, dėl to gali net nužudyti žmogų. Mat bausmės Balyje – be galo griežtos, ypač už narkotikus. Ten vis dar egzistuoja mirties bausmė. Nesvarbu, esi turistas ar vietinis. Kaip tik neseniai vieną turistą paplūdimyje sučiupo rūkantį "žolę", teismas jį nuteisė kalėti aštuonerius metus. Baisu net pagalvoti, kas jo laukia.

– Turbūt ilgiau pagyvenęs šalyje ją pradedi kitaip vertinti?

– Gali pasirodyti netikėta, bet gyvenimas ten civilizuotesnis nei Lietuvoje, Tailande gerai išsivysčiusi medicina. Bankokas – vienas didžiausių pasaulio miestų, todėl rasti čia galima absoliučiai visko. Šalia – ir skurdas, ir prabanga. Tačiau žmonės dėl to nesigraužia. Vietiniai užsiima šeimos verslu ir neklausia, kodėl jie turi pardavinėti vaisius, kai kiti užima aukštus postus. Priima tai kaip savaime suprantamą dalyką ir, manau, tai jiems palengvina būtį. Leidžia džiaugtis net ir turint mažai. Dauguma jų per savo gyvenimą nebuvo niekur išvykę ir nenutuokia, koks pasaulis egzistuoja už Bankoko ribų, nėra važiavę automobiliu ar skridę lėktuvu. Žinoma, yra ir labai turtingų, gyvenančių vilose milijonierių. Taigi, Tailandas gali būti labai įvairus. Atitrūkus nuo turistinių zonų – Puketo, Patajos, tave pasitinka nuostabi gamta, kriokliai, gyvūnija, čia klesti senieji amatai. Žmonės labai gerbia savo karalių, kurio negali minėti blogu žodžiu.

Klesti prostitucija

– Kuo garsėja Tailandas?

– Kurortinius miestus Puketą ar Patają aš praminiau tailandietiška Palangos versija. Tai rekreacinės vietos, kur suvažiuoja daug turtingų turistų, ypač rusų. Patajoje klesti prostitucija, įrengta daug viešnamių. Čia šmirinėja daug gyvenimu nusivylusių diedukų, besijaučiančių lyg karaliai. Jie išsinuomoja butus, jaunas merginas ir linksminasi, nepaisydami to, kad prostitucija Tailande nelegali. Tarkime, storas, žilstelėjęs vyras su jauna vietine mergaite – įprastas reginys. Iš pradžių tai gali šokiruoti, bet ilgainiui pripranti. Iš tiesų joms patinka toks lengvabūdiškas gyvenimas, kai kurios taip išlaiko savo šeimas. Kiek teko pabendrauti, daugelis jų yra turėjusios vyrus, buvusios Europoje, moka užsienio kalbų, tačiau pagyvenusios svetur sugrįžta į gimtinę. Tai savotiškas amatas, todėl natūralu, kad berniuko gimimas šeimai nėra toks didelis džiaugsmas.

– Ar tiesa, kad užsieniečiai vyksta į Tailandą pasikeisti lytį?

– Tailandas, ko gero, geriausia vieta šiam reikalui. Sulaukę berniuko gimimo tėvai investuoja pinigų, siekdami paversti jį moterimi. Apskritai Tailandas yra vadinamųjų "Lady boy" –  pusiau vyrų, pusiau moterų centras. Nuo senų senovės čia atliekamos lyties operacijos, yra pažangi plastinė chirurgija. Lietuviams tai vis dar atrodo keistai, tačiau daugelyje šalių, tokių kaip Norvegija, Švedija, Islandija, Airija, tai laikoma žmonių asmeniniu pasirinkimu. Čia tokių labai daug, kartais net sunku atskirti – lyg vyras, lyg ir moteris. Tačiau jie nedemonstruoja to, nesibučiuoja viešose vietose, įkyriai nelenda.

– Kuo vertinga kelionių patirtis?

– Pats keliavimas požiūrio ir pasaulėjautos nepraplečia, turi būti žingeidus, atviras aplinkai. Prieš aplankydami naują šalį, savo galvose susikuriame daug iliuzijų, pats įsitikinau, kad toli gražu ne visos jos atitinka tikrovę. Dabar ketinu parodyti mamai Turkiją, ji ligota, nedaug savo gyvenime mačiusi, todėl noriu, kad turėtų ką prisiminti. Vėliau ketinu ilgesniam laikui apsistoti Ispanijoje, Barselonoje. Lietuvoje manęs niekas nelaiko. Draugų ar giminių daug neturiu, tik pažįstamų ir kelis tikrus draugus. Esu šiek tiek intravertas, kartais geriau jaučiuosi vienas, man nėra būtinybės nuolat būti draugų apsuptyje. Todėl gyventi tokį gyvenimo būdą daug artimųjų ir draugų turintys, labai socialūs žmonės veikiausiai negalėtų. Verta atrasti savo kelią, ieškoti jo nuo pat mažumės, daugiau džiaugtis aplinka. Laimės pojūtis tuomet ateis savaime. Gyvenimas per trumpas dirbti nemėgstamą darbą, todėl ir jaunimui siūlyčiau būti laisvais renkantis.

Vizitinė kortelė

Gimė 1986 m. lapkričio 23 d. Šilutėje.

Baigė Šilutės M.Jankaus vidurinę mokyklą.

Dar paauglystėje pradėjo dirbti grafinio dizaino, reklamos srityje, įkūrė savo firmą, dirba su Lietuvos ir užsienio užsakovais.

Nuo 2011 m. išmaišė Aziją.