Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Reinholdas Moras daugeliu klausimų turi griežtą nuomonę, ir to neslepia. Bet nebijo prisipažinti ir klydęs.

Apie kunigystę prisikalbėjo

– Rytoj kartu su bendruomene švęsite savo parapijos atgautų namų pašventinimo 20-metį. Kokiomis mintimis pasitinkate šią sukaktį?

– Iki 1990-ųjų neturėjome savo patalpų. Po karo susibūrę parapijos likučiai bandė melstis vienintelėje išlikusioje laidojimo koplyčioje Liepų gatvėje. Tačiau po pirmųjų pamaldų buvo iš ten išvaryti. Valdžią suerzino pamokslas vokiečių kalba.

Dar bandyta melstis Tiltų gatvėje, buvusioje Šv.Jokūbo bažnyčioje, kur buvo nudegęs stogas ir likusios sienos. Tačiau pamaldos vėl uždraustos. Iki 1955 metų viskas vyko pogrindyje. Bendruomenė įregistruota tik nusiuntus prašymą į Maskvą. Tuomet buvome įleisti į Liepų gatvės koplyčią kartu su stačiatikių bendruomene. Šiose patalpose pamaldos vyko iki 1990 metų. Čia buvau konfirmuotas, įšventintas į kunigus.

– Koks ryškiausias prisiminimas išliko iš tų laikų?

– Kai buvau vaikas, žiopsodavau į tuos blizgančius paveikslus. Man buvo savotiškai gražu. Vėliau padėdavau: likus valandai iki pamaldų, reikėdavo sunešti suolus, pastatyti altorių, o po to vėl išnešti į sandėliuką.

– Gal jau tuomet galvojote apie kunigystę?

– Ne, nors mano tėvas buvo kunigas. Kariuomenėje manęs nuolat klausinėjo, kodėl nesu komjaunuolis. Tai buvo didelis minusas. Gindavausi, jog po kariuomenės stosiu į kunigų seminariją. Nors realiai tokių planų neturėjau. Mintis apie kunigystę pradėjo formuotis tik 1979 metais.

Liuteronai turi tradiciją vasarą rengti pamaldas kapinėse. Po kariuomenės dalyvavau pamaldose Vanagų kapinėse. Vietinis kunigas paprašė pasidalyti savo tikėjimu. Mokykloje buvau drovus vaikas, tad visaip atsikalbinėjau.

Bet pamaldose įvyko vidinis lūžis – priėjęs prie kunigo pasakiau, kad persigalvojau. Nuo kariuomenės kišenėje nešiojausi mažą Testamentą. Atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį, perskaičiau kelias Biblijos eilutes ir pagalvojau, kad galiu tuo pasidalyti. Išgyvenau, drebėjau, bet kalbėjau. Kitą kartą manęs jau nereikėjo raginti.

Po kelių tokių bandymų šviesaus atminimo Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas po mano liudijimo Rusnės kapinėse paragino rinktis kunigo kelią. Pradėjus studijuoti Rygoje mane greitai įšventino į diakonus, nes trūko darbininkų. 21 metų pradėjau dirbti Švėkšnos parapijoje. Vėliau dirbau Šilutėje, Lauksargiuose, Biržų krašte, kur per Atgimimą įsijungiau į Sąjūdžio veiklą. Teko atkurti uždarytas parapijas tame krašte ir visoje Lietuvoje.

– O kodėl mama nepritarė kunigo keliui?

– Gal motiniškai bijojo, kad prapulsiu. Tarybiniais laikais jaunam kunigui buvo sunku. Jaudinosi, kaip pragyvensiu. Nors tada dar buvau nevedęs. Net nesakiau jai, kai buvau įvestas į tarnystę. Paskui mama suprato, kad pasirinkau teisingai. Po metų bažnyčioje susipažinau su mergina iš Šilutės. Pradėjome draugauti, po pusmečio susituokėme.

Dirbo virėju kavinėje

– Iš ko gyvena liuteronų kunigai?

– Kunigo tarnystei liuteronų parapijos Lietuvoje nedėkingos. Mažos parapijos beveik negali išlaikyti kunigo. Būna sudėtinga išlaikyti šeimą.

Katalikų bažnyčioje susidaro net eilės norinčiųjų užsisakyti mišias. Liuteronų situacija kitokia: mišių už mirusius neturime – juos tik paminime. Iš patarnavimų kunigas gali išsilaikyti, jei parapijoje yra per kelis tūkstančius narių. Mūsų parapija aktyvi, bet nėra didelė (Klaipėdos parapijoje – apie tūkstantis – S.L.). Kelios parapijos kunigams moka fiksuotus atlyginimus. Aš oficialiai esu bažnyčios administratorius – gaunu apie tūkstantį litų ir dalį nuo patarnavimų.

Kai kurie kunigai dirba kitokį darbą. Pats tarybiniais laikais dirbau virėju kavinėje. Esu baigęs Prekybos ir kulinarijos mokyklą (dabar – Klaipėdos turizmo mokykla). Tapus kunigu, reikėjo daugiau laiko, tai perėjau dirbti į fabriko "Gulbė" valgyklos naktinę pamainą. Naktinis darbas neišėjo į naudą – ėmė šlubuoti širdis.

– O tikybą mokykloje dėstėte dėl galimybės pragyventi?

– Kai mokyklose buvo galima dėstyti tikybą, nebuvo tam parengtų pedagogų. Kai pradėjau dėstyti Biržų krašte, kasdien "varinėdavau" po įvairias rajono mokyklas. Kad visur suspėčiau, mane vežiojo vairuotojas.

– Iš jūsų buvusių mokinių teko girdėti, kad buvote ūmus ir griežtas...

– Klaipėdoje vaikai labiau padykę nei Biržų krašte, tad su jais buvo sunkiau. Tačiau su kai kuriais buvusiais mokiniais ir šiandien esame draugai. Parapijiečiams taip pat kartais atrodo, kad esu griežtas. Bet tik iš pradžių. Kada būnu griežtas? Nemėgstu neteisybės. Negiriu, kai nesusituokę tėvai krikštija vaiką. Pasakau, kad pradeda ne nuo to galo.

Prasitarė apie skyrybas

– Finansiniai nepritekliai išardo ne vieną šeimą. Ar jus tokie nesklandumai aplenkia?

– Kunigo šeimose taip pat yra nesutarimų, skirtingų nuomonių, krizių. Kai buvome jaunesni, su žmona Irma daugiau ginčydavomės ir pykdavomės. Kuo žmonės ilgiau gyvena kartu, tuo labiau sugeba išspręsti iškylančias problemas. Greitai bus 30 metų, kai esame drauge.

Nepritariu liberaliam šiandienos požiūriui į šeimą. Jei sukūrei šeimą, turi gyventi. Jaunavedžiams sakau: išmeskite iš savo žodyno žodį "skyrybos". Visada yra išeitis. Nors pačiam pasitaikė silpnumo valandų, kai pasakiau: nebūčiau kunigas – išsiskirčiau. Bet išsiskyręs negalėčiau būti pavyzdžiu parapijiečiams.

– Bet kunigai pateisina skyrybas alkoholizmo, narkomanijos atvejais...

– Jei vyras smurtauja prieš žmoną, jis nebėra vyras. Neįsivaizduoju tokio gyvenimo. Biblijoje parašyta, kad skyrybos įmanomos tik neištikimybės atveju. Bet šiandien yra ir kitokių problemų. Nors liuteronai nėra tokie kategoriški kaip katalikai, tad tuokiame ir antrą kartą.

Nors kartą atsakiau. Pora pageidavo susituokti antrą kartą, nors pirmoji santuoka bažnyčioje sudaryta vos prieš metus. Arba prašo sutuokti per savaitę, nes santuokos rūmai taip greitai nesutuokia. Nors jie nėra bažnyčios nariai, o moteris net nekrikštyta.

– Kaip pavyksta suderinti šeimą su kunigyste?

– Pirmiausia turėtų būti Dievas, paskui šeima, o trečioje vietoje – bažnyčia. Gyvenime esu padaręs taip, kad bažnyčia buvo antra. Šeima gal kiek ir nukentėjo. Kol lakstydavau bažnyčios reikalais, su vaikais dažniausiai likdavo mama. Bet kunigui žmona – didelė padėjėja. Moterys kartais gerokai įžvalgesnės nei vyrai. Kartais nepaklausau žmonos, o vėliau įsitikinu, kad ji buvo teisi.

Užsienyje yra šeimų, kur abu sutuoktiniai – kunigai. Nors kritiškai vertinu moterų kunigystę. Motinos pašaukimas yra ypatingas. Vokietijoje daug moterų kunigių. Bet kiek susidūriau, visos jos išsiskyrusios.

Kunigystė nėra amatas

– Gal kuris iš vaikų planuoja pratęsti tradiciją ir rinktis kunigystę?

– Dukra Renata baigė teatro ir muzikos akademiją, vargonininkės specialybę. Pernai ištekėjo už aktoriaus ir gyvena Vilniuje. Anūkų dar neturime. Sūnus Robertas dar renkasi specialybę. Nenoriu jo raginti dėl kunigystės. Jei Dievas jį pašauks, kunigu galės tapti ir sulaukęs 40-ies metų. Jis labiau linkęs į tiksliuosius dalykus.

Kunigystė nėra amatas. Greičiau tarnystė, pašaukimas. Šiandien yra daug kunigų amatininkų. Po pamaldų jie gyvena pasaulietinį gyvenimą, nieko bendra neturintį su tuo, ką skelbia ir deklaruoja.

– Galvojate, kad katalikai išgyvena krizę?

– Pažįstu puikių kunigų. Jei Lietuvoje tokių būtų kuo daugiau, ir gyvenimas būtų kitoks. Kai susiduriu su katalikais, matau daug problemų. Jie ateina į bažnyčią, bet labai mažai žino apie tikėjimą.

Visuomenė išgyvena dvasinę krizę. Po Atgimimo visi subėgo į bažnyčią be atgailos. Širdyje niekas nepasikeitė. Jei nėra nuoširdžios atgailos, nėra pokyčių ir gyvenime. Biržuose turėjau vargonininką alkoholiką. Jis ne kartą gydėsi Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje nuo alkoholizmo. Prablaivėjęs vieną naktį jis susimąstė apie ateitį. Tada pradėjo rėkti: "Dieve, gelbėk!" Po to jo gyvenimas pasikeitė: sukūrė šeimą, susilaukė vaikų.

– Kunigams taip pat reikia atsikvėpti. Kokius žemiškus malonumus sau leidžiate?

– Mėgstu pabūti gamtoje. Išvažiuoju kelioms savaitėms į ištuštėjusią Palangą, pavaikštau po gamtą, pagrybauju. Man reikia pabūti vienam. Palangoje, Reabilitacijos ligoninėje, kur atsidūriau dėl sveikatos problemų, net eilėraščius po ilgos pertraukos buvau pradėjęs rašyti.

Anksčiau, kol nesugriuvo sveikata, neturėdavau atostogų. Dažnai neturiu ir poilsio dienų. Gydytoja priminė vieną iš 10 Dievo įsakymų: "Švęsk Viešpaties dieną". Dabar 6–7 metus visada rugsėjį atostogauju.