Nepaprasto likimo žmogus, savo paties išgyvenimus bei sutiktų žmonių istorijas suguldęs į kelių knygų puslapius Rimantas Greičius svajoja apie sugrįžimą į Klaipėdą. Nors uostamiestis nėra jo gimtinė, čia, kur gyvena trys jo sūnūs, jis jaučiasi geriausiai.

„Užkabino“ mokinio rašinėlis

– Neseniai Klaipėdoje pristatyta jūsų knyga „Tarnavo vaikinai pasienyje“. Kas jus paskatino ją rašyti ir kokia šios knygos atsiradimo istorija?

– 1966 metais dirbau Ramučių mokykloje. Kartą mokiniams daviau užduotį paklausinėti tėvus ir senelius, ką įdomaus prisimena iš praeities. Tarp daugybės blankių rašinėlių radau vieno berniuko pasakojimą apie tai, kad už poros kilometrų nuo jų sodybos buvo tarybinių pasieniečių užkarda. Tėvai pasakojo, kaip pirmąją karo dieną pasieniečiai kovėsi, kaip buvo palaidoti 16 vyrų. Man buvo baisiai įdomu. Nuo to prasidėjo – dvi dešimtis metų po kruopelę rinkau medžiagą apie 105-osios pasienio rinktinės karius. Tai buvo nelengvas, bet kartu labai įdomus darbas. Kartais laiške archyvo darbuotojams klausdavau apie karį, kurio žinojau tik vardą. Laukdavau atsakymo, ieškodavau gyvo žmogaus, bet neretai gaudavau žinią, kad jo nebėra. Tris kartus pasisekė surengti šios rinktinės veteranų susitikimus. Mano žiniomis, dabar nė vieno jų nebėra gyvo.

– Tai ne vienintelė jūsų parašyta knyga.

– Parašiau kelias knygas apie savo paties gyvenimą. „Man nereikia likimo kito“ yra grynai dokumentinė knyga. O „Sugrįžimai“, pasak vieno skaitytojo, – dokumentinė medžiaga, aprėdyta grožiniais rūbais, nors išgalvotų dalykų joje nėra. Aprašiau daugelį dalykų, kuriuos man teko patirti. Dar vienos knygos rankraštis tebeguli mano stalčiuje. Ją parašiau su buvusiu tarybiniu pasieniečiu, kuris 1941 metų visą birželio 22-ąją kovėsi su vokiečiais. Paskui traukėsi per Lietuvą, jų būrelis tirpo, netrukus pateko į nelaisvę, visą karą ten praleido. Jis buvo kartu su Stalino sūnumi Jakovu Džiugašviliu, generolu Dmitrijumi Karbyševu, grįžo ir saviškių ilgą laiką buvo vadinamas išdaviku. Iš jo sužinojau labai daug įdomių dalykų. Dėl knygos leidybos jau buvo sutarta, tačiau prasidėjo M.Gorbačiovo laikai ir karo tema tapo nebeaktuali.

Pavadino protingu tremtiniu

– Be to, kad porą dešimčių metų mokytojavote, dirbote ne vieno laikraščio korespondentu bei redaktoriumi, esate tremtinys. Jus galima būtų pavadinti netradiciniu tremtiniu.

– Pamenu,1949 metais pažiūrėjome rusišką filmą „Sakmė apie Sibiro žemę“, o po poros dienų mus ten išvežė. Viena nepažįstama moteris pasakė, jog, panašu, ji rado vieną protingą tremtinį. Manau todėl, kad neturiu jokio pykčio. Aš Sibire subrendau, susiradau žmoną Valentiną, su kuria užauginome šešis vaikus: penkis sūnus ir dukrą. Nors tremtinys, tačiau buvau ir komjaunuolis, ir partijos narys, juk kitaip nebūčiau galėjęs dirbti redaktoriumi. Šviesiai žiūrėjau į gyvenimą, nors visur teko kariauti ir anais, ir šiais laikais, be to, buvau daug muštas. Kai mane išvijo iš Klaipėdos, pakvietė į tada įtakingą laikraštį „Sovetskaja Litva“. Pamenu, tada redaktorius sakė: „Labai gerai, kad ateina dirbti lietuvis, bet puikiai mokantis rusų kalbą ir dar muštas“. Nepriklausomos Lietuvos laikais esu dirbęs „Valstiečių laikraštyje“ ir čia buvau muštas, nes redaktorius pamatė, jog buvęs tremtinys daugiau žiūri į kairę, nei dešinę.

– Už ką jūsų šeima buvo ištremta?

– Ištremti buvome, matyt, už tai, kad tėvas per karą dirbo Jurbarko gimnazijos direktoriumi. 1944 spalį, vos prasidėjo pamokos, Švietimo skyriaus vedėjas pasakė, jog keli vyresni mokiniai nenori, kad mokyklai vadovautų direktorius, dirbęs „prie vokiečių“. Todėl mus iškėlė į Pagėgius. 1949 metų kovo 24 dieną mus, gimnazijos direktoriaus šeimą, pirmus įlaipino į vagoną, sąstatas dar buvo tuščias. Man buvo 11 metų, todėl puikiai pamenu, kaip tėtis sėdasi ant ryšulio ir sako: „Ačiū dievui, dabar nereikės bijoti miškinių“. Įsivaizduojate, žmogų veža į nežinią, o jis ištaria tokius žodžius. „Sugrįžimuose“ truputį liečiau šią temą. Mano tėvai iš Sibiro grįžo 1956 metais. O aš po romantiškos pažinties su sibiriete Valentina ten truputį užsibuvau.

Giminėje – daugybė mokytojų

– Ką ten veikėte?

– Pagal išsilavinimą jūs su žmona abu – pedagogai, minėjote, kad ir tėtis buvo mokytojas. Gyvenote apsuptas mokytojų?

– Taip. Mano tėtis buvo stiprus lituanistas, Salomėjos Nėries kurso draugas, Vincas Mykolaitis Putinas jam dėstė literatūrą. Vienas mano senelių buvo mokytojas, mama – pradinių klasių mokytoja. Jos šeimoje buvo aštuoni vaikai ir beveik visi buvo pedagogai. Vyriausio jos brolio Zigmo Kuzmicko vardu Kaune pavadinta viena biblioteka, tarpukariu jis buvo lietuvių kalbos vadovėlių autorius. Mamos brolis Leonardas ir jo žmona Stefanija – pradinių klasių mokytojai. Teta Stefanija pradinėse klasėse mokė būsimąjį akademiką Joną Kubilių, o būdama stipri matematikė šį dalyką jam dėstė ir vyresnėse klasėse.

Ištrėmė ir iš Klaipėdos

– Jūs gerai pažįstate ir Klaipėdos gyvenimą, savo knygose nemažai vietos esate skyręs uostamiesčio aktualijoms.

– Penkerius metus nuo 1979-ųjų buvau daugiatiražinio laikraščio „Lietuvos žvejys“ redaktoriumi. Smulkiai aprašiau, kaip partijos komitetas mane ištrėmė iš Klaipėdos. Miesto partijos komiteto darbuotojai man ne kartą sakė, kad eičiau atgailauti pas pirmąjį partijos miesto sekretorių Česlovą Šlyžių. Nors garsiai niekas nekalbėjo, bet buvo akivaizdu, kad šokome per aukštai, pradėjome kabinti partinius darbuotojus. Kartais tai darėme žiauriai, dėl to esu sulaukęs grasinimų telefonu. Vėliau ne vienas pažįstamas laivo kapitonas minėjo, kad mes per anksti pradėjome pertvarką. Iš Klaipėdos buvau tiesiog ištrenktas. Man pasakė, kad uostamiestyje esu persona non grata, čia darbo neturėsiu, galiu lipti partinės karjeros laiptais, tik turiu kuo greičiau dingti iš Klaipėdos. Knygose rašau apie žvejybos laivyno naikinimą.

– Kaip jūsų knygos pasiekia skaitytojus? Kas padeda jas išleisti?

– Įvairiai. Kartais pristatymuose žmonės nusiperka vieną knygą, o vėliau paprašo dar kelių. Maniau, kad parduoda, pasirodo ne, patys įsigyja ir dovanoja kaip gerą daiktą. Tokių platintojų esu sutikęs ne vieną. Pirmąją knygą apie savo gyvenimą išleidau 150 egzempliorių tiražu. Vėliau atvažiavo profesorius iš Kauno ir pasiūlė pakartoti leidimą tūkstančio egzempliorių tiražu. Tam žmogui jau aštuoniasdešimt antri, jis laksto po visą Lietuvą ir be atlygio platina knygas. Rašydamas nepasipelniau, iš mano kišenės buvo išimta 16 tūkst. litų. Vieną knygą rusų kalba padėjo išleisti mano vaikystės draugas buriatas. Abu mokėmės vienoje klasėje, o dabar prieš 150 metų latvių tremtinio įkurta mokykla, kurią abu baigėme, pavadinta jo vardu. Mano bičiulis Asalchanas Baranojevas dabar yra akademikas, profesorius, gyvena Peterburge.

Porą knygų dar pernai padovanojau bibliotekai Klaipėdoje, bet po to sekė tyla, todėl nesisiūliau daryti jos pristatymo. Teko girdėti, kad bibliotekos savo fondus papildo viešųjų pirkimų būdu, tačiau kažkodėl lentynose atsiduria tų pačių leidyklų knygos. Viena bibliotekininkė guodėsi, kad jau nusibodo gražiai išleisti meilės romanai, žmonės nori paskaityti tikrą gyvenimą atspindinčias knygas, bet jos kažkodėl neperkamos.

Liko skolingas vaikams

– Sprendžiant iš to, kiek esate nuveikęs, spėju, kad vaikams laiko likdavo nedaug.

– Vienos savo knygos atskirame skyrelyje rašiau apie savo vaikus. Apie kiekvieną parašiau po atskirą epizodą, bet tokį, kad ir skaitytojams būtų įdomu. Prisipažinau, jei būtų įmanoma pakartoti gyvenimą, savo vaikams skirčiau kur kas daugiau laiko. Jie dažnai buvo palikti likimo valiai, juo labiau kad mano žmona buvo visiškai tokio pat būdo, kaip aš – dirbo mokytoja, su mokiniais lakstydavo po miškus turėdama jau penkis savus vaikus. Jie augino vieni kitus, bet užaugo gerais žmonėmis. Trys mūsų sūnūs – Viktoras, Artūras ir pagrandukas Aleksejus gyvena Klaipėdoje, vyresnieji Vadimas ir Jonas – Novosibirske, Natalija įsikūrė Vilniuje.

– Jūsų klausantis atrodo, kad jūsų gyvenime nuolat atsitinka daugybė įvykių. Va ir du jūsų sūnūs atsidūrė Novosibirske.

– Vieną kartą jie abu nuvažiavo pas močiutę, žmonos mamą. Ten sutiko sesutes sibirietes, pamilo ir liko. Jonas tapo puikiu konstruktoriumi. Buvo kartą pakėlęs sparnus grįžti į Lietuvą. Klaipėdoje, vienoje didžiausių įmonių jo laukė su išskėstomis rankomis, bet po apsilankymo Migracijos tarnyboje jis labai sugniužo. Parėjęs sakė, kad verčiau kiekvieną vasarą 5 tūkstančius kilometrų atvažiuos mašina, bet antrarūšis ir stumdomas nebus. Jau 30 metų jis gyvena Sibire, bet be jokio akcento kalba lietuviškai. Sūnus sako, kad keliaudamas į šią pusę važiuoja namo, o kai į aną – pas savo šeimą.

– Paprastai rašytojų klausiama apie ateities planus.

– Memuarų rašyti tikrai nebesiruošiu. Svajoju išleisti tik tą paskutinę parašytą knygą. Tai čia apie kūrybą. O gyvenimo planas yra grįžti iš Prienų, kur dabar gyvenu, į Klaipėdą. Čia – trys mūsų sūnūs, daug savų žmonių.

Vizitinė kortelė

1938 m. gimė Vilkaviškyje.

1955 m. Irkutsko srityje baigė Chogoto vidurinę mokyklą.

1963 m. grįžo į Lietuvą ir dirbo įvairiose vietose mokytoju.

1968 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir tapo rusų kalbos ir literatūros mokytoju.

1979–1984 m. dirbo laikraščio „Lietuvos žvejys“ redaktoriumi.

1984–1991 m. buvo laikraščio „Sovetskaja Litva“ Alytaus zonos korespondentas.

1991–1996 m. mokytojavo Alytuje.

1996 m. grįžo į žurnalistiką, dirbo laikraščiuose „Diena“, „Valstiečių laikraštis“.

Nuo 2002 m. dirba redaktoriumi Prienų laikraštyje „Krašto vitrina“.