Leidimas – iš patriarcho rankų
Saulėtą sekmadienio rytą po Jurginių – šventinis sujudimas Klaipėdos universiteto miestelyje esančioje koplyčioje.
Akinamai baltais, aukso siūlais siuvinėtais rūbais vilkintis Tėvas Georgijus – irgi varduvininkas – išvakarėse buvo jo šventojo ir globėjo Šv. Jurgio diena.
Dvasininkas ruošiasi apeigoms kuklioje universiteto koplyčioje, kurioje yra tik minimalūs reikmenys – kelios ikonos, smilkytuvas, varpeliai, žvakidėse liepsnojančios žvakės ir svarbiausia – antiminsas – specialus šilkinis altoriaus užtiesalas, vaizduojantis Jėzaus paguldymą į karstą, – stačiatikių apeigų liturginis reikmuo.
Antiminse įrašytas ir Tėvo Georgijaus vardas – ši šilko skepeta – taip pat ir leidimas, suteikiantis teisę dvasininkui aukoti mišias.
Šį leidimą jam suteikė Konstantinopolio patriarchatas – viena iš keturių senųjų savarankiškų stačiatikių bažnyčių.
Kovo 20-ąją per istorinį Visuotinio arba Konstantinopolio patriarcho Baltramiejus vizitą Lietuvoje antiminsą Tėvas Georgijus gavo iš paties Jo Šventenybės rankų.
Tuo po metų pertraukos buvo oficialiai pripažinta ir patvirtinta, kad jis yra sugrąžintas į bažnytinį kunigų luomą ir vėl atgavo teisę vykdyti savo misiją.
Galiu atsakyti tik už save ir savo veiksmus, pasielgiau pagal savo sąžinę, pasitraukiau iš Maskvos patriarchato.
Su Maskva – ne pakeliui
Stačiatikių dvasininkas klaipėdietis G. Ananjevas, lig tol priklausęs Maskvos patriarchatui, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, buvo vienas iš penkių Lietuvos šventikų, drąsiai išsakęs savo poziciją agresijos klausimu ir iš einamų pareigų pasitraukęs savo noru.
Rusios Ortodoksų Bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos vyskupija yra Maskvos patriarchato dalis.
O jos patriarchas Kirilas savo viešais pareiškimais nė neslėpė remiantis Rusijos pradėtą karą Ukrainoje.
Patriarcho Kirilo pareiškimus ėmę kritikuoti dvasininkai Vitalijus Mockus, Gintaras Sungaila ir Vitalis Dauparas Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovo, metropolito Inokentijaus buvo atleisti iš pareigų.
Dar du kunigai – Vladimiras Seliavko, taip pat G. Ananjevas – po šio įvykio iš einamų pareigų pasitraukė savo noru.
„Galiu atsakyti tik už save ir savo veiksmus, pasielgiau pagal savo sąžinę, pasitraukiau iš Maskvos patriarchato“, – „Klaipėdai“ teigė Tėvas Georgijus.
Pernai birželį visi penki dvasininkai metropolito Inokentijaus sprendimu, tai patvirtinus pačiam Maskvos patriarchui Kirilui, buvo pašalinti iš kunigų luomo.
Sugrįžimas: Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchatas Tėvui Georgijui grąžino ankstesnį bažnytinį kunigo statusą, tad beveik po metų pertraukos šventikas atgavo teisę vykdyti savo misiją ir dabar jis kiekvieną sekmadienį laiko mišias Klaipėdos universiteto koplyčioje. A. Dykovienės nuotr.
Ilgai laukta žinia
Pašalintieji pasinaudojo teise apskųsti vietinio patriarcho sprendimą Visuotiniam arba Konstantinopolio patriarchatui (šis istoriškai Lietuvoje veikė anksčiau už Maskvos patriarchatą, kuris čia koją įkėlė vėliau) ir šių metų vasario 17 d. sulaukė ilgai lauktos žinios – išnagrinėjus penkių Lietuvos dvasininkų prašymus, jie buvo grąžinti į kunigų luomą.
„Nuodugniai ištyrus atitinkamas aplinkybes, buvo nustatyta, kad, viena vertus, vietinė bažnytinė valdžia, skyrusi bausmes, jau galutinai (savo lygmenyje) išnagrinėjo šias bylas, kita vertus, kad priežastys, dėl kurių buvo paskirtos bausmės, kyla visai ne iš bažnytinių kriterijų, bet iš pagrįsto šių dvasininkų pasipriešinimo karui Ukrainoje. Todėl neatšaukiamai spręsdamas šiuos apeliacinius prašymus, Jo Šventenybė rekomendavo Šventajam Sinodui panaikinti paskirtą pašalinimą iš kunigų luomo ir grąžinti jiems ankstesnį bažnytinį kunigo statusą, kas ir buvo vienbalsiai nuspręsta padaryti“, – paskelbė Šventojo Sinodo vyriausiasis sekretoriatas.
O paties Konstantinopolio patriarcho vizitas Lietuvoje, anot G. Ananjevo, parodė, kad jam svarbus kiekvienas krikščionis, kiekviena bendruomenė, net ir mažiausia.
„Tuo buvo parodyta, kad patriarchui nėra nereikšmingų šalių, nereikšmingų bendruomenių. O jis juk jau gana garbaus amžiaus, bet štai atvyko į Lietuvą dėl mūsų, ir tai įkvepia“, – kalbėjo Tėvas Georgijus.
Vienas, bet ne vienišas
Metas, kai sąžinės balsas neleido tylėti, tuo pat metu toleruojant žudynes ir tarsi tampant baisių nusikaltimų bendrininku, pasitraukus iš tarnystės, be liturgijos Tėvui Georgijui buvo labai nelengvas.
Laukdamas Konstantinopolio patriarchato sprendimo, atsistatydinęs dvasininkas neaukojo mišių, nedėvėjo šventiko rūbų, nelaidojo, netuokė ir nekrikštijo tikinčiųjų, bet, kaip pats teigė, tik meldėsi, to jam niekas neuždraudė, bendravo su tikinčiaisiais.
Ir paskui – geroji žinia iš Konstantinopolio patriarchato – šventikas sugrąžintas į bažnytinį kunigų luomą.
Tuo sunkiuoju metu buvo žmonių, kurie palaikė tokią Tėvo Georgijaus poziciją.
Nenorintieji sietis su karą pateisinančia cerkve dabar ateina į G. Ananjevo aukojamas mišias 10 val. ryto sekmadieniais Klaipėdos universiteto koplyčioje.
Čia meldžiasi nemažai ukrainiečių, pabėgusių nuo karo ir užuovėją radusių Klaipėdoje.
Sekmadienį kalbinta pabėgėlė iš Odesos džiaugėsi galėdama rasti vietą maldai ir apeigoms, kurioms vadovauja drąsus ir doras žmogus.
Iki tol tikinčiuosius, kai nevykdavo užsiėmimai, į savo patalpas įsileisdavo vaikų centro „Liberi“ vadovė.
Savo patalpų, jau nekalbant apie tikrus maldos namus – cerkvę, Tėvo Georgijaus tikintieji neturi.
Kai G. Ananjevas pasitraukė iš Maskvos patriarchato cerkvės, daugybė žmonių jam nešė ikonas naujiems maldos namams, kurių kol kas dar nėra.
„Viskam savas laikas. Bus Dievo valia, atsiras ir cerkvė. Juk ne patalpos yra svarbiausios, Bažnyčia yra žmonės, tikintieji“, – kalbėjo šventikas.
Vis dėlto Tėvas Georgijus neslėpė, kad puoselėja viltį gauti žemės sklypą maldos namams.
Leidimas: sugrąžintas į pareigas kovo 3 d. Tėvas Georgijus gavo oficialų Konstantinopolio patriarcho sprendimą ir antiminsą – specialų šilkinį altoriaus užtiesalą, stačiatikių apeigų liturginį reikmenį, leidžiantį dvasininkui aukoti mišias. A. Dykovienės nuotr.
Įkvepiantis pirmtako pavyzdys
Klaipėdoje Tėvas Georgijus tarnauja du dešimtmečius. Jam teko laimė pažinti ir vieną garsiausių Klaipėdos stačiatikių dvasininkų – Antonijų Buravcovą. Tiesa, labai trumpai.
Tai buvo labai drąsus dvasininkas, kuriam prieš daugiau nei 30 metų, kaip ir dabar Tėvui Georgijui, svarbiausia – sąžinės balsas.
Lig šiol A. Buravcovą su didžiausia pagarba prisimena ir tuometis uostamiesčio tarybos pirmininkas Vytautas Čepas.
Lemtingą 1991-ųjų sausio 13 naktį kartu su šiuo šventiku ir grupe kitų miesto politikų V. Čepas ėjo į susitikimą su SSRS armijos pulkininkais I. Černychu ir V. Jegorovu, bandydami sustabdyti galimą kruviną išpuolį ir Klaipėdoje, kur jis buvo visai realus.
V. Čepas apie tą susitikimą knygoje „Kitokių žmonių miestas“ rašė: „Nereikėjo mums ištarti nė žodžio. Tėvas Antonijus sodriu balsu taip karšė tautiečiams kailį, kad tie nuleido žvilgsnius į grindis ir tik braukė nuo kaktos prakaitą. Nesu pamokslų gerbėjas, bet tą išklausiau su didžiuliu malonumu, netgi pasitenkinimu.“
Tėvas Antonijus tąkart grūmojo: „Irody, narod chočet svobody, a vy na nich – tankami! Jesli sovesti net, to chot Boga boites! (liet. Erodai, liaudis laisvės nori, o jūs ant jų – tankais! Jei sąžinės neturite, tai bent Dievo bijokite!).“
V. Čepas prisiminė, kad tada abu pulkininkai, popo žegnojami, sliūkino iš kabineto lyg prasikaltę pirmokėliai.
Kalbėta, kad Tėvas Antonijus aukštam sovietų kariuomenės karininkui pareiškęs, jog pirmas guls po tanko vikšrais, jeigu jie išriedės į Klaipėdos gatves.
„Šia prasme Tėvas Antonijus buvo šventas žmogus, jo palaikymas ir autoritetas tada labai padėjo, kad Klaipėdoje nepratrūktų smurtas“, – po daugybės metų kalbėjo V. Čepas.
Svarbiausia, kad yra žmonių, kuriems reikia cerkvės.
Maldos – trimis kalbomis
Neabejotinai milžiniškas moralinis Tėvo Antonijaus autoritetas turėjo įtakos ir jo jaunesniajam kolegai Tėvui Georgijui, kuris daugiau nei po trijų dešimtmečių taip pat nepabijojo mesti iššūkio karą šlovinančiai sistemai, nepabijojo gresiančių pasekmių.
Tiesos sakymas, padorumas ir sąžinė neretai kainuoja garantuotą algą, įprastą socialinį statusą, todėl ne kiekvienas drįsta to atsisakyti.
Klaipėdoje iš stačiatikių popų vienintelis G. Ananjevas drįso pasmerkti Kremliaus agresiją, bet, kaip pats teigia, užtat yra švarus prieš Dievą, save ir kenčiančius žmones Ukrainoje.
„Dabar jau viskas gerai. Meldžiamės, ateina tikintieji, renkamės kiekvieną sekmadienį. Esame labai dėkingi universiteto vadovybei, kuri sutiko sudaryti su mumis nuomos sutartį, ir dabar turime galimybę atlikti apeigas universiteto koplyčioje, Herkaus Manto gatvėje. Artimiausiu metu čia bus laikomos mišios ir lietuvių kalba, nes yra ir stačiatikių lietuvių, taip pat vyks apeigos ir ukrainietiškai. Svarbiausia, kad yra žmonių, kuriems reikia cerkvės“, – kalbėjo Tėvas Georgijus.
Dvasininkas jaučia didelį Lietuvos valdžios palaikymą ir yra už tai dėkingas.
Jo maldose prašoma palaimos ne tik nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams, bet ir Lietuvos valstybei, Klaipėdai ir klaipėdiečiams, visiems geros valios žmonėms.
