Nuo laikinų iki tikrųjų namų

Bemaž aštuonerius metus moteris skaičiuoja kaip budinti globėja, teikianti laikiną pagalbą krizę išgyvenančioms šeimoms.

R. Ruikienės akimis, ši globos forma gali tapti puikiu būdu suprasti, ar esi išties pasirengęs tapti nuolatiniu globėju.

„Be abejo, išlieka galimybė atsisakyti ir nuolatinės globos. Tačiau, manau, tas priimtas sprendimas – „taip, aš noriu, aš galiu“ – jau tampa milžiniška moraline atsakomybe prieš vaiką“, – sakė klaipėdietė.

Kaip pripažįsta pašnekovė, į globos sistemą vaikai dažniau patenka anaiptol ne dėl dramatiškų gyvenimiškų atsitikimų.

„Įprastai tai būna su įvairiomis priklausomybėmis susijusios situacijos. Tokiais atvejais dažniausiai kenčia visa šeima: ir tėvai, ir seneliai, tad tais vaikais tiesiog nėra kam pasirūpinti“, – apie skaudžias realijas pasakojo moteris. 

Būtent laikinos globos metu užsimezgęs stiprus ryšys su dviem vaikais paskatino ir Romos šeimą žengti nuolatinės globos keliu.

Nekilo jokių abejonių

Pasak pašnekovės, kai tapo aišku, kad grįžti pas biologinius tėvus mažiesiems galimybių nebėra, jokių abejonių nekilo.

Tad šiandien klaipėdiečių šeimoje nerūpestinga vaikyste džiaugiasi du nuolatinai globojami vaikai – aštuonerių metų berniukas bei šešerių mergaitė. Su savo globėjais mažieji daug keliauja, noriai įsitraukia į įvairias aktyvias veiklas. 

„Gyvename įprastą šeimos gyvenimą“, – šyptelėjo moteris.

Paklausta, kas globėjų kasdienybėje labiausiai motyvuoja ir suteikia jėgų, pašnekovė atsako paprastai: ilgainiui motyvacijos klausimas tiesiog išnyksta. Nuolatinė globa tampa ne išskirtine misija, o savaime suprantama ir visaverte gyvenimo dalimi.

„Laikinai globai užsitęsus, supratome, kad šie vaikai jau tapo mūsų šeimos nariais, be kurių savo gyvenimo nebeįsivaizduojame“, – atviravo R. Ruikienė. Juolab kad ir ryšys su mažais vaikais užsimezga neįtikėtinai greitai ir stipriai. „Praeina savaitė, dvi, ir atrodo, kad tas vaikas visada buvo tavo aplinkos dalis“, – sakė globėja.

Atsisakyti nepagrįstų lūkesčių

Nors bendras vaikų ir jų globėjų kelias nėra vien rožėmis klotas – tenka susidurti ir su tam tikrais iššūkiais mokykloje, ir spręsti problemas, kylančias dėl informacijos apie globotinio praeitį stokos, – R. Ruikienė drąsina neišsigąsti. Anot jos, sunkumų patiria visos šeimos, nepriklausomai nuo to, ar augina biologinius, ar globojamus vaikus.

Svarbiausias klaipėdietės patarimas svarstantiems tapti nuolatiniais globėjais – nuoširdus ir gilus savęs įsivertinimas. Pašnekovės žodžiais, būtina suvokti ir atsisakyti lūkesčių, kad vaikas bus kažkuo „skolingas“, bei, žinoma, pasirengti jį priimti besąlygiškai.

„Reikia nuoširdžiai prisipažinti sau, ar galėsi priimti vaiką tokį, koks jis yra ir bus – su visais jo trūkumais ir pliusais“, – patarė R. Ruikienė. 

Savo ruožtu BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro specialistai primena: čia visada atsakymų į visus rūpimus klausimus bei pagalbos sulauks ir tie, kurie vis dar nedrąsiai dvejoja, ir jau pasiryžusieji likimo nuskriaustiems vaikams atverti savo namų duris ir savo pačių širdis.