Pereiti į pagrindinį turinį

Verslas – už tylos sienos

2013-03-01 05:00
Verslas –       už        tylos   sienos
Verslas – už tylos sienos / shutterstock nuotr.

Klaipėdiečiai nuo daugybės verslo kompanijų tarsi atskirti geležine uždanga. Miesto gyventojai net nenutuokia apie daugumą čia veikiančių bendrovių. Ką slepia verslininkai ir kodėl jie vengia viešumo?

Uždarumas kelia įtarimų

Visos kompanijos, veikiančios mieste, yra visuomenės dalis, todėl turėtų paisyti ir visuomenės interesų. Gyventojams svarbu, kokią socialinę naudą iš kiekvienos įmonės turi visuomenė.

Tačiau yra įmonių, kurių veikla labai uždara. Niekas nežino, kokia tai kompanija, kokia reali jos reputacija.

Daugybė verslininkų mano, kad jei jie gavo visus oficialius leidimus veikti, visuomenės nuomonė esą nebesvarbi.

Keli viešai paskelbti sakiniai bendrovei gali atnešti milijoninius nuostolius. Konkurentai tyko pavogti kiekvieną naują verslo idėją. Tokiais argumentais kompanijos dažniausiai grindžia savo nenorą bendrauti su visuomene.

Tačiau patologinis uždarumas yra ir požymis, kad toje kompanijoje nėra viskas gerai: galbūt slepiami mokesčiai, gal algos mokamos vokeliuose, gal išnaudojami darbuotojai.

Tokių klausimų nekyla dėl civilizuotų įmonių, nes joms būdingas bendravimas su aplinka.

Veikla – karinė paslaptis

Yra daug Klaipėdoje veikiančių bendrovių, užsienio kapitalo įmonių, kurios atviros visuomenei, socialiai atsakingos.

Tačiau yra tokių, kurios į kvietimą atsiverti visuomenei primityviai klausia: kokia jiems bus iš to nauda?

Skambutis į verslo įmonę su pasiūlymu parašyti informacinį straipsnį apie gaminamą produkciją, apie sukurtas darbo vietas, apie tai, kodėl ši užsienio kompanija savo filialui Lietuvoje pasirinko būtent Klaipėdą, buvo bergždžias.

Investuotojai iš Rytų valstybės, pas mus sukūrę per 80 darbo vietų ir 30 proc. savo pagamintos produkcijos parduodantys Lietuvoje, minimaliai informacijai gauti iškėlė tokias sąlygas, lyg būtų kalbama apie karinę paslaptį.

Dar viena Klaipėdoje veikianti garsaus pasaulinio koncerno įmonė, kurioje seniau dirbo 3,5 tūkst. žmonių, po kelerių metų pertraukos vėl pradėjo savo veiklą. Tačiau atskleisti save visuomenei griežtai atsisako.

Galima tik spėti, kad tai susiję su teismais, kuriuose dėl darbe įgytos profesinės negalios bylinėjosi šios kompanijos darbuotoja. Taigi bendrovei viešumo turbūt užteko dar nuo anų laikų.

Ką slepia verslininkas?

Klaipėdoje vienos Skandinavijos valstybės pilietis yra įsteigęs nedidelį fabriką, kuriame dirba klaipėdietės. Gaminama produkcija – specifinė, jos Lietuvoje nėra.

Tačiau verslininkas nusiteikęs likti šešėlyje. Jis per savo buhalterę pateikė atsakymą, kad naudos iš paviešinimo įmonė neturės.

Tad liko paslaptis, kokiomis sąlygomis dirba ir ką gamina klaipėdietės.

Klausimas, ką slepia verslininkai nuo visuomenės, juolab niekas nesiteirauja ir neketina viešinti technologinių dalykų ar verslo idėjų?

Gerbia šalį, kurioje dirba

Viešųjų ryšių konsultantas Andrius Kasparavičius, per 17 metų savo darbo praktikos turėjęs įvairiausių klientų, teigia, kad Rytų ir Vakarų bendrovėse tradicijos labai skiriasi.

„Nesvarbu, ar tai būtų rusai, ar ukrainiečiai, jiems yra įdiegta – jei gali tylėti ir nieko nesakyti, tai nieko ir nesakyk“, – teigė A.Kasparavičius.

Tai paveldėta dar iš tarybinės sistemos.

Taip pat elgiasi ir lietuviai, turintys verslą Baltarusijoje. Pasak A.Kasparavičiaus, kai jų paklausia, gal jie nori viešumo, šie atsisako: jei pradės viešintis, tai bus jų pabaigos pradžia.

„Nors jie nieko nelegalaus nedaro, tokią lietuvių elgseną diktuoja kompanijos kultūra, jos vadovas, įpročiai. Tas pats buvo ir pas mus, o ir dabar kai kur yra. Ypač tai susiję su senosios kartos vadovais“, – mano A.Kasparavičius.

Tačiau ne visais atvejais ši taisyklė tinka.

Klaipėdoje veikia stiklą gaminanti kompanija iš Baltarusijos. Jos atstovai mielai bendrauja ir pasakoja, kad gamina specifines stiklo konstrukcijas.

Nors Lietuvos rinkoje pagamintos produkcijos lieka vos 1 proc., niekas iš bendrovės atstovų nepaklausė, o kam jiems reikia viešumo, kokia iš to nauda.

Jie gerbia vietą, kur vykdo savo veiklą, ir mano, kad vietos žmonės turi teisę apie juos žinoti.

Kalbėti uždrausta

Kodėl kompanijos nenori viešumo? Ką slepia – mokestines manipuliacijas, vergovines darbo sąlygas ar aplinkos taršą?

„Manau, daugeliu atvejų yra ne taip. Dažniausiai viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus ir jo mąstymo. Dažnai kyla klausimas, kodėl aš turėčiau kažką viešinti, juk moku algas, mokesčius, man neįdomu šnekėti, man įdomu daryti verslą“, – teigė A.Kasparavičius, pridūręs, kad tokiam požiūriui pats nepritaria.

Daugelis įmonių turi savo vidinę politiką. Tikėtina, kad kai kurie klausimai bendrovės viduje yra labai aštrūs, todėl ir vengiama viešumo.

Būna kompanijų padalinių, kurioms korporacijos iš principo neleidžia šnekėti. Ir pagal vidaus taisykles informaciją teikia vienintelis tam skirtas žmogus ir daugiau niekas.

„Tokia verslo struktūra paplitusi Amerikos bendrovėse ir ji yra labai nelanksti. Vietinis vadovas pasamdytas sėdėti vietinėje įmonėje, megzti kontaktus, ieškoti klientų, bet viešai kalbėti apie tai jis negali“, – pasakojo A.Kasparavičius.

Skandinaviška ramybė

Didelėse skandinaviško kapitalo įmonėse irgi yra griežtos vidaus taisyklės, bet komunikavimas su visuomene vyksta.

„Tačiau yra tokių reikalavimų, kurie darbuotojams ne darbo metu apskritai draudžia šnekėti bet ką, kas susiję su verslu. Tos kompanijos nebūtinai turi ką slėpti, tiesiog tokia yra politika“, – teigė viešųjų ryšių konsultantas.

A.Kasparavičiaus teigimu, bet koks uždarumas, išskyrus ypatingus atvejus, kai užsiimama duomenų sauga ar aukštosiomis technologijomis, toks viešumo vengimas nepateisinamas.

„Mano manymu, bet kuriai kompanijai yra žymiai geriau būti viešai nei uždarai. Bet aš suprantu, kad yra teorija ir yra praktika, ir ta praktika būna visokia“, – tvirtino A.Kasparavičius.

Informaciją varžo akcijų biržos

Yra kompanijos, kurių akcijomis prekiaujama biržose. Biržos joms nustato pakankamai griežtas taisykles.

„Vienas užsienio kompanijos X atsakingas darbuotojas žurnalistui prasitarė, kad galbūt kada nors ketinama investuoti ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje. Ši, regis, nekalta frazė sukėlė rimtą sumaištį akcijų biržoje“, – prisiminė viešųjų ryšių konsultantas.

A.Kasparavičius pasakojo, kad po šios frazės viename laikraštyje atsirado antraštė „Kompanija X ketina investuoti Vilniuje“, dar buvo pateikti duomenys apie investicijas Kaune ir Klaipėdoje. Žurnalistas darė savo prielaidas, kiekgi kompanija X galėtų investuoti Vilniuje.

Ši informacija nukeliavo į kitas Baltijos šalis, ten ją „pagavo“ „Interfax“ ir nutransliavo į Skandinaviją, o ten per dvi valandas kompanijos X akcijos biržoje pakilo 15 proc. Tačiau jau kitą dieną jos taip pat sėkmingai krito žemyn, kaip ir pakilo.

„Tas akcijų kilimas buvo paremtas informacija, grįsta prielaidomis. Tada akcininkai klausė: ar Lietuvoje turite sveiko proto skleisdami tokią žinią? Juk kiekvienas investicinis sumanymas turi būti patvirtintas aukščiausiuose bendrovės sluoksniuose“, – pasakojo A.Kasparavičius.

Todėl kompanijoms, kurių akcijomis prekiaujama biržose, kiekviena žinia esą yra labai jautrus dalykas. Teigiama, kad per kelias valandas galima prarasti kelis milijonus ir nėra aišku, kas už tai atsakys.

„Gali būti, kad yra ne viena kompanija, kuri tokiais motyvais vadovaujasi, neleidžia bet kam kalbėti bet ką“, – mano A.Kasparavičius.

Komentaras

Raimundas Vaitiekūnas

Rinkodaros specialistas

Šiais laikais visi slepia savo verslo idėjas, nes kinai pasivogė labai daug technologijų, Europoje daug kur duoti net tylėjimo įžadai, vien tik dėl to, kad vyksta pramoninis špionažas, idėjų vagystės. Šiandien kai kurie vertelgos, neinvestuodami nieko į tam tikro produkto tyrimą ar analizę, kopijuoja kitų žmonių sumanymus, tikėdamiesi ir patys prasisukti. Pas mus jau niekas nebešneka tarpusavyje, kokią laisvą nišą užimti ar kaip pasidalyti rinką, nes atsiranda kopijuotojų, kurie greitai nusavina idėjas ir mano, kad gali padaryti geriau už tuos, kurie turi autorines teises. Ne šiaip sau daugelyje įmonių su darbuotojais pasirašomos konfidencialumo sutartys. Nes ir Lietuvoje yra sukurta organizacijų, kurios užsiiminėja idėjų ir specialistų medžiokle. Kartais, ką nors paskelbdami, žurnalistai gali padaryti ir meškos paslaugą. Čia labai svarbu ir žiniasklaidininkų profesionalumas bei atsakomybė.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų