Mergvakarių šventimas Lietuvoje visais laikais buvo susijęs su paskutinėmis mergystės valandomis ir triukšmingu jų palydėjimu. Pulkas draugių, šokiai, linksmybės ir dainos – pagrindiniai šio vakaro palydovai.

Svarbiausia – triukšmas

„Senaisiais laikais vadinamasis baldyjimo (baldyti = mėtyti) vakaras būdavo švenčiamas vestuvių išvakarėse, jį organizuodavo pirmoji pamergė, tuomet vadinama – pirmąją „draugelka“, – apie šios šventės tradicijas pasakojo muziejininkė – etnografė Indrė Skablauskaitė.

Pasak jos, pagrindinis „draugelkos“ tikslas būdavo išpuošti tą vietą, kurioje sėdės būsima jaunoji. Dekoravimo elementais tapdavo eglišakės, gėlės, žolynai ir popieriniai karpiniai.

Vakaro metu susirinkusi merginų kompanija šokdavo įvairius apeiginius šokius, atlikdavo linksmus ritualus.

„Būsimai nuotakai būdavo šukuojami ir pinami plaukai, atsidėkodama ji mesdavo sau už nugaros šukas. Kuri iš draugių jas pagaudavo – neužilgo ištekės“, –  vieną iš ritualų nusakė etnografė, pastebėdama, jog šis paprotys panašus į dabar išpopuliarėjusį puokštės metimą per vestuves.

Išskirtinį ritualą turėjo ir Klaipėdos krašto merginos. Pasiskolinusios didelį sietyną, išpuoštą obuoliukais ir paukščiais, jos į tam skirtas jo vietas įdėdavo dvylika žvakių. Kai pro atidarytą langą pučiantis vėjas liepsną virpindavo, buvo manoma, jog nuotakai atneša didelę laimę.

„Svarbiausia būdavo kuo daugiau triukšmauti. Vakarais merginos netgi mėtydavo puodus ir puodynes į sienas, tikėdamos, kad taip išvaiko piktąsias dvasias“, – pasakojo etnografė.

Pastebėdama, jog anksčiau  mergvakaris jaunajai būdavo itin svarbus, I. Skablauskaitė ragino nors maža dalele prisiliesti prie senų, tačiau gražių tradicijų.

„Nemanau, kad susėdus pirkioje ir dainuojant negirdėtas dainas, būtų linksma, tačiau yra tikrai smagių ritualų“, – kalbėjo ji.

Vulgarumo vengia

Dabar mergvakariai, nors ir išlaikę tokią pačią prasmę, švenčiami visai kitaip. „Merginos nori striptizo šokėjo, fotosesijų, grožio procedūrų ir erotinių masažų“, – pasakojo renginių organizavimu užsiimantis Remigijus Žiogas.

Pasak jo, teminių vakarėlių pageidaujančios merginos palaipsniui pamiršta vulgarius drabužius ir šlaistymąsi uostamiesčio gatvėmis. 

„Nebeaktualus ir organo formos tortas“, – tikino renginių organizavimu užsiimanti Julija Popelkovskaja Muchina.

Prieš penkis metus ant bangos buvęs vulgarumas, anot jos,  iš uostamiesčio palaipsniui traukiasi.

„Žinoma, valiūkiškos dovanos ir kiti erotiški prieskoniai dar išlikę. O veliumas ir keliaraištis – nemirštanti klasika“, – nurodė organizatorė.

Paklausus ar mergvakarių šėlionės visada baigiasi laimingai, J. Popelkovskaja Muchina nusijuokė.

„Prisimenu, kartą jaunoji šiek tiek padaugino ir nuvirtusi nuo laiptų išsimušė du priekinius dantis. Tada per likusią savaitę, visais įmanomais ir neįmanomais būdais, specialistams teko šią bėdą ištaisyti“, – pasakojo ji ir nurodė, kad per vestuves jaunoji jau galėjo šypsotis.

Paklausus, ar mergvakarių dalyvės negalvoja grįžti prie senųjų tradicijų, renginių organizatoriai  sutarė vienbalsiai– dabar jaunosios siekia prabangos ir modernesnių pramogų.