Ilgus metus tarp kaimynų vykęs žodinis karas baigėsi kraupia šuns egzekucija. Mišrūnas patinas negyvai sudraskė nedidelį kaimynų šunelį. Jo šeimininkai įtaria, kad sodybos savininkai net nemėgino išgelbėti svetimo gyvūno, o visą žudymo procesą fiksavo mobiliaisiais telefonais.

Nuotraukose – agonija

Klaipėdos prieigose, netoli Kiškėnų sodų bendrijos, viena šalia kitos sodybas turinčios kaimynės senokai griežia dantį viena ant kitos. Viena moteris piktinasi, kad kaimynė ją užgaulioja, antroji skundžiasi, esą ir ji nuolat palydima keiksmažodžiais.

Tačiau, kai vieną dieną mįslingai pradingo Liucijos Aldonos Gaulienės anūkės šunelis, tarp šeimų užvirė atviras karas.

"Aš nepažįstu tokio žmogaus, kuriam širdis nesuvirpėtų matant, kaip didelis šuo negyvai drasko mažą šunelį. Nejaugi normalus žmogus galėtų jausti malonumą tai stebėdamas? O paaiškėjo, kad kaimynė su anūkėmis visą šį košmarą stebėjo, kol jų šuo sudraskė maniškį ir dar sugebėjo 76 kartus nufotografuoti visą šią egzekuciją. Tačiau jos aiškina, jog yra nekaltos, kad mano šuo buvo nužudytas", – pasakojo sudraskyto šuns šeimininkė klaipėdietė Jūratė Alsytė.

Mergina tą kraupią dieną buvo užsienyje, šunelį prižiūrėjo jos mama Laimutė Alsienė. Moteris važiavo į Kiškėnų sodus. Išsivežusi gyvūną tvarkė aplinką, tačiau šis paspruko. Moterys mano, kad prasikasė pro tvoros apačią.

"Už pusantro ar poros kilometrų, tiesiai per pievas, prie miško yra mano močiutės sodyba. Šuniukas iš sodų nuskuodė tiesiai pas močiutę. Tačiau kai mama su močiute jo nerado ir išvaikščiojo visas pievas, mes sunerimome", – šuns dingimo detales prisiminė J.Alsytė.

Rankoje – akmuo

L.A.Gaulienė pasakojo, kad tuo metu dirbo darže.

"Iš pradžių nebuvo nieko girdėti. Tik po kurio laiko išgirdau baisų šunų staugimą kaimynystėje. Kaimynai laiko keturis šunis, jau esu pripratusi prie jų triukšmo. Bet netrukus pasirodė dukra, pasakė, kad dingo anūkės šunelis", – prisiminė L.A.Gaulienė.

Moterys tik po kurio laiko aukštoje žolėje prie kanalo aptiko visiškai sumaitotą savo šuns kūnelį.

"Vaizdas visiškai šokiravo mus. Sunku apsakyti, kaip jautėmės", – susijaudinusi pasakojo močiutė.

Aukštose žolėse radę nudaigotą šunį, moterys iš karto paskambino policijai.

"Pas mamą ir močiutę nuvažiavo mano draugas. Tuo metu į pievas ėjo mūsų kaimynė. Visi ėmė jos klausinėti, kaip čia nutiko, kad šuo sudraskytas. Kaimynė tik ėmė triukšmauti ir paėmė akmenį. Laimė, mano draugas išsitraukė telefoną ir nufotografavo. Kaimynę tai sutramdė", – pasakojo J.Alsytė.

Iš nasrų ištraukė negyvą

Klaipėdiečių sodyba ribojasi su Justinos Vladičkienės valdomis. Keturis šunis auginanti moteris gynėsi prisidėjusi prie kaimynų šuns mirties.

"Mano visi šunys pririšti. Tai jų šuo palaidas laksto. Va, kaip man jis atsibodo", – moteris demonstratyviai brūkštelėjo ranka per kaklą.

J.Vladičkienė įsitikinusi, kad dėl šuns nepriežiūros patys jo šeimininkai yra kalti.

"Kiek šaukus esu, kad kaimynė prisirištų šunį. Nenoriu aš, kad jis vaikščiotų po mano valdas. O jos atvažiuoja mašina, atidaro dureles, šuo jau laksto kur nori. O dabar, matai, aš kalta. Taip, mūsų šuo papjovė jų šunį. Kaip tai nutiko, aš nežinau. Aš ne sargu dirbu. Nemačiau", – piktinosi J.Vladičkienė.

Nors tuo metu visi laukai skambėjo nuo šunų lojimo, J.Vladičkienė tikino, kad apie incidentą jų kieme sužinojo tik tuomet, kai ėjo už tvarto veršio pagirdyti.

"Pamačiau, kaip šuo tampo negyvą jų šunį. Pasakiau sūnui, kad paimtų jų šunį, nes nieko neliks iš jo. Sūnus palaikė mūsiškį, o mažoji anūkė paėmė jų šunį. Jis buvo už pakinktų parištas. Ištraukė, padėjo jų teritorijoje", – pasakojo J.Vladičkienė.

Stovėjo ir žiūrėjo?

Tačiau šia kaimynės istorija netiki nei šuns šeimininkė J.Alsytė, nei jos mama, nei už poros dešimčių metrų gyvenanti močiutė L.A.Gaulienė.

"Kaip jie skubėjo atimti šunelį iš nasrų, jei spėjo visą šią egzekuciją fotografuoti? Policijai pateiktose nuotraukose yra išlikusi jų numeracija. Matyti, kad viena pirmųjų nuotraukų turi vieną numerį, besibaigiantį skaičiumi 30, o paskutinė – visai kitą skaičių – 106. Vadinasi, iš viso buvo padaryta mažiausiai 76 nuotraukos. Nė vienoje nuotraukoje nematyti jokių sodybos šeimininkų veiksmų. Matyti tik J.Vladičkienės sūnaus kojos ir dalis kūno. Išeitų, žmonės prie to aptvaro buvo. Jie stovėjo ir žiūrėjo, kaip draskomas mūsų šuo", – šiurpo J.Alsytė.

Įlindo pats

J.Vladičkienė aiškino, kad tai kaimynų šunelis pats įlindo į medinį skylėtą aptvarą pas jos šunį.

"Niekas nematė, mes visi namuose sėdėjome", – vis gynėsi J.Vladičkienė.

Paklausta, ar jai negaila mirtinai sudraskyto šunelio, J.Vladičkienė atšovė, kad tai ne jos reikalas.

"Tegul nepaleidžia. Na ir kas? Gerai, jei tik vieną kartą ateina šuo, o čia šitiek metų kariaujama yra. Dabar nebeturi ir nebereikia, bus dabar ramybė. Šunų turi gailėti jų šeimininkai. O ne svetimi. Nejau aš turiu atsisėsti kieme ir saugoti, kad svetimas šuo nelakstytų?" – išpyškino moteriškė.

Versija netiki

J.Alsytė su L.A.Gauliene įtaria, kad tikroji įvykių versija gali būti visai kitokia.

"Kreipėmės į Nacionalinį maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą. Specialistai atliko gaišenos patologinį anatominį tyrimą. Nustatyta, kad šuo nugaišo nuo daugybinių kąstinių ir muštinių sužalojimų galvos, kaklo srityje bei muštinių sužalojimų krūtinės ir pilvo srityje. Mes įtariame, kad šuo buvo suspardytas ir, gali būti, įmestas į agresyvaus šuns narvą sudraskyti. Todėl ir prašome prokuratūros ir policijos, kad pradėtų tyrimą, ar nebuvo taip pasielgta su mūsų šunimi", – tikino moterys.

J.Alsytė abejojo kaimynės versija, kad šuo pats įlindo į pitbulterjerų mišrūno aptvarą.

"Mus su šuneliu Klaipėdoje buvo užpuolęs didelis šuo. Esu įsitikinusi, kad mano šuo bijojo didelių šunų. Tame pačiame kieme buvo ir kalė. Tad keista, kad pats mažiausias šuo susidomėjo didžiausiu patinu, o ne kalyte ar kur kas mažesniu, jaunu šunimi?" – retoriškai klausė J.Alsytė.

Po šeimos kreipimosi į policiją, apylinkės inspektorė atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau klaipėdietės nenurimo ir surašė raštą Klaipėdos apygardos vyriausiajam prokurorui Simonui Minkevičiui.

"Tik po šio skundo, kai įsikišo apygardos prokuratūra, policija vis dėlto pradėjo ikiteisminį tyrimą. Juk J.Vladičkienė nėra specialistė, iš kur ji žinojo, kad mūsų šuo jau miręs? Ji nedelsdama turėjo apie įvykį pranešti policijai arba šuns šeimininkui, juk jis dar galėjo būti gyvas. Tačiau įvyko priešingai. Veterinarinės pagalbos nesuteikimas, kai gyvūnui tokia pagalba yra būtina, pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, yra kvalifikuojamas kaip žiaurus elgesys su gyvūnu. Šiuo pagrindu prašome pradėti tyrimą. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, jei gyvūnas buvo kankinamas, su juo buvo žiauriai elgiamasi ir jis žuvo arba buvo suluošintas", – įstatymo reikalavimus pacitavo J.Alsytė.

Ar Kiškėnų kaimo gyventoja pasielgė teisingai ir nėra kalta dėl svetimo šuns žūties, atsakys Klaipėdos rajono policijos komisariato atliktas tyrimas.

Komentaras

Robertas Galinskas

veterinaras

Šuns šeimininkė yra kalta dėl to, kad šuo laisvai pabėgo į svetimą teritoriją. Nesvarbu, kokio dydžio šuo yra, bet jis turi būti pririštas arba būti aptvertoje teritorijoje. Jaunas šunelis galėjo pats lįsti į suaugusio šuns aptvarą. Jis galėjo neturėti savisaugos instinkto. Tačiau galėjo būti ir kitaip. Sunku nuspėti, kaip tiksliai ten nutiko. Tačiau viena yra visiškai aišku – fotografuoti, o ne gelbėti gaištantį šunį yra nežmoniška. Na, taip, kartais patys šeimininkai gali bijoti savo augintinių, jei žino, kad šuo yra agresyvus. Visą gyvenimą praleidęs pririštas  grandine šuo gali būti net agresyvesnis, nes jis yra mažiau socializuotas. Tačiau nepagelbėti šuniui, kurį pjauna kitas šuo, manyčiau, yra chuliganizmas. Aš to nepateisinu, tai yra nežmoniška.