Ugniagesiai nuolat primena, kad prieš pradedant šildymo sezoną privalu išsivalyti dūmtraukius, o jeigu jie buvo išvalyti, būtina patikrinti, ar per vasarą paukščiai ir vabzdžiai neprinešė į juos pašalinių daiktų. Deja, dar pasitaiko ir klaidingai mąstančių, kad neva  sumontavus į seną mūrinį dūmtraukį metalinį įdėklą, jo valyti nereikia.

„Iš tiesų, dūmtraukio įdėklas, turintis lygias vidines sieneles, palengvina suodžių valymą iš dūmtraukio, apsaugo mūrinio dūmtraukio konstrukciją nuo eksploatacijos metu susikaupiančių dervų ir rūgščių ardančio poveikio, bet suodžiai savaime nuo vidinių jo sienelių nedingsta“, –  sako Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Širvintų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyriausiasis specialistas Jonas Jočys, primindamas, kad eksploatacijos metu dūmtraukiai ir dūmtakiai turėtų būti valomi ne rečiau kaip  kartą per tris mėnesius.

Pasak jo, kūrenant drėgnu, sakingu ar dūmingu kuru, dūmtraukis užsiterš greičiau, o jei dūmtraukiu kils vėsesnis dūmas, didesnė tikimybė, kad jame susidarys dervos,  kurias kur kas sunkiau išvalyti nei suodžius.

„Būna ir taip, kad smarkiai dervomis apaugusių dūmtraukio vidinių sienelių neįstengia išvalyti net ir specialistai. Tokiu atveju belieka tik keisti dūmtraukio įdėklą, jei toks yra įmontuotas, o jei jo nėra – kartais tenka keisti net dūmtraukio konstrukciją, – sako J. Jočys. – Ekonominis motyvas paprastas – kur kas pigiau pasikeisti įdėklą, nei visą dūmtraukį. Įdėklas pranašesnis ir tuo, kad jį montuojantys meistrai patogiai įrengia pravalos dureles, per kurias dūmtraukį lengviau galima išvalyti iš vidaus vos kelias dešimtis eurų kainuojančia įranga, žvarbiu oru nesiropščiant ant apšalusio ir slidaus stogo“.

Jo teigimu, delsimas sulaukti palankesnių orų dūmtraukio valymui – bene pagrindinė degančių suodžių dūmtraukiuose priežastis. Beje, pasirenkant ar įrenginėjant šildymo įrenginį J. Jočys pataria, kad dėl dūmtraukio priežiūros pravartu pasitarti ir su specialistais.

Pagal galiojančių normų reikalavimus, metaliniai įdėklai privalomi visiems įrengiamiems pilnavidurių plytų dūmtraukiams (išskyrus molio plytų dūmtraukius). O įrengiant, perstatant ar remontuojant kietojo kuro šildymo įrenginius, būtina vadovautis „Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinės saugos taisyklėmis“.

„Ypač derėtų pasirūpinti senomis krosnimis. Prieš šildymo sezoną būtina patikrinti jų pakuros durelių sandarumą, o mūrinius dūmtraukius ir šildymo sienas su dūmų kanalais išbalinti. Itin svarbu tai padaryti palėpėse ir kitose sunkiau prieinamose vietose, nes ant išbalintų konstrukcijų lengviau bus įžiūrimi eksploatacijos metu atsiradę įtrūkimai, kuriuos reikia sandarinti nedelsiant“, – primena J. Jočys.

Eksploatuojant šildymo įrenginius, kad ugnis nenusiaubtų namų, malkas draudžiama laikyti arčiau kaip 1 m nuo pakuros, taip pat kūrenant krosnis palikti praviras dureles bei  džiovinti ir laikyti degias medžiagas arčiau kaip 0,5 m nuo šildymo įrenginių, o besikūrenančias krosnis ir židinius – palikti be priežiūros, ar jų priežiūrą patikėti mažamečiams vaikams, įkurti įrenginius degiais ir labai degiais skysčiais, šalia besikūrenančių įrenginių naudoti aerozolinius purškiklius, kitas lakias, galinčias užsidegti medžiagas.

J. Jočys pataria ne tik būtinai įsirengti autonominį dūmų detektorių, bet ir prasidedant šildymo sezonui patikrinti jų veikimą. „Taip pat būtina žinoti, kad nuo pražūtingo smalkių poveikio saugo smalkių detektoriai. Juos rekomenduojama įsirengti tose patalpose, kur naudojami židiniai, krosnys ir kiti atviro degimo įrenginiai. Linkime saugaus šildymo sezono. Ir niekada nereikėtų pamiršti, kad ugnis ne tik  suteikia mūsų namams šilumą ir jaukumą, tačiau labai skaudžiai baudžia, jei su ja elgiamės nepagarbiai ir aplaidžiai“, – teigia J. Jočys.