R. Michailovas ugniagesiu gelbėtoju dirba dvejus metus. Prieš tai šešerius metus jis dirbo pasieniečiu Ignalinos rinktinės Tverečiaus užkardoje, paskui dar dvejus – Branduolinės energetikos objektų apsaugos dalinyje, kuriame saugojo Ignalinos atominę elektrinę.

„Ugniagesiu gelbėtoju tapau, nes norėjau išbandyti save, be to, kaip ir daugelis, žinojau, jog ši tarnyba vertinama labai aukštai. Beje, mano kolega iš Tverečiaus užkardos pirmas tapo ugniagesiu gelbėtoju ir pakvietė mane. Nors mes su juo prieš kiek laiko kalbėjome, kad ugniagesiais tikrai nebūsime ir į ugnį neisime, tačiau gyvenimas nenuspėjamas...“ – tvirtino jis.

Pasak R. Michailovo, šie dveji metai jam prabėgo labai greitai: „Tarnauju su labai šaunia komanda, kuri jau tapo mano antrąja šeima. Svarbiausia mūsų darbe – komandinis darbas ir pasitikėjimas savo kolegomis. Turi pasitikėti kitu kaip savimi ir saugoti labiau nei save, nes gesinant gaisrus visko būna. Sudėtingiausios situacijos ugniagesių darbe, kai naktį gesinant gaisrą gyvenamajame name dar būname gavę pranešimą, jog jame gali būti žmonių. Laimė, man dirbant ugniagesiu ypač tragiškų įvykių dar nebuvo“, – sakė jis.

Ugniagesio gelbėtojo teigimu, daugiausia gaisrų kyla dėl socialinės rizikos žmonių neatsakingumo ir kai kaimuose lieka gyventi vieniši senoliai: „Jų pensijos mažos, o patys menkai ką begali susitvarkyti. Krosnys jų namuose neremontuotos, elektros instaliacija nekeista nuo sovietinių laikų. Tokiuose namuose – vienas žingsnis iki katastrofos. Lankome tokius namus, įrengiame autonominius dūmų detektorius, bet praeina keleri metai, elementai išsikrauna ir nėra kam jų pakeisti.“

Artėjančios Šv. Florijono – ugniagesių globėjo dienos proga Remigijus sveikina savo kolegas ir linki jiems sveikatos, ištvermės, darnaus komandinio darbo ir laimės šeimose.