Buvęs sovietų saugumietis Vytautas Vasiliauskas pagrįstai pripažintas kaltu genocido byloje, nes jis dalyvavo deportuojant Lietuvos pasipriešinimo kovotoją Joną Būrininką.

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kitus teisės aktus, Lietuvos apeliacinis teismas penktadienį paskelbė, kad byloje pakanka įrodymų, kad V.Vasiliauskas dirbo represinėse struktūrose, kurios siekė sunaikinti partizanus. Tuo metu rezistencijos dalyviai buvo svarbūs lietuvių tautai išlikti, nes jie trukdė sovietams vykdyti represijas.

„Keisti nuosprendžio nėra pagrindo - visiškai teisėtas ir pagrįstas nuosprendis“, - sakė teisėjas Linas Žukauskas.

Po šios Apeliacinio teismo nutarties nuosprendis V.Vasiliausko byloje įsiteisėjo. 83 metų nuteistasis posėdyje nedalyvavo.

Baudžiamoji byla, kurioje buvęs sovietų saugumietis V.Vasiliauskas nuteistas už dalyvavimą deportuojant Lietuvos pasipriešinimo kovotoją J.Būrininką iš Lietuvos į ją okupavusios SSRS valstybės teritoriją, neteisėtai jį įkalinant lageryje,buvo sustabdyta prieš pustrečių metų ir atnaujinta tik šiemet gegužę, sulaukus Konstitucinio Teismo išaiškinimo.

Byla buvo sustabdyta dėl 2011 metų gruodį priimto kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Apeliaciniam teismui buvo neaišku, ar galiojančios teisės normos, nustatančios platesnę negu anksčiau atsakomybę už genocido vykdymą, neprieštarauja Konstitucijai.

Šiemet kovo 18 dieną Konstitucinis Teismas paskelbė, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali būti prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. Už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautai išlikti, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai privalo įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.

2011 metų birželį Kauno apygardos teismas V.Vasiliauską pripažino kaltu genocido byloje ir skyrė ketverius metus laisvės atėmimo. Dėl ligos nuteistasis atleistas nuo bausmės. Jis parašė apeliacinį skundą. Nuosprendį apskundė ir prokuratūra, manydama, kad nuteistajam turėtų būti skirti aštuoneri metai nelaisvės.

Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis Apeliacinio teismo prašė atmesti nuteistojo skundą ir palikti galioti apkaltinamąjį nuosprendį, pirmos instancijos teismas veiką tinkamai kvalifikavo.

„Auka - Jonas Būrininkas atitinka genocido aukos sampratą. Vyko gyventojų persekiojimas, tai sukėlė pasipriešinimą - tauta realizavo savo teisę į gynybą, vyko aktyvus ginkluotas pasipriešinimas okupacijai. Represijomis siekta sunaikinti tautos pagrindą. Partizanas J.Būrininkas priklauso politinei grupei. Jis nuteistas pagal straipsnį, pagal kurį represuojami dalyviai. (..). V.Vasiliauskas žinojo sovietų tikslus sunaikinti partizanus, jis savo veiksmais sudarė sąlygas įvykdyti nusikalstamą veiką. Nusikaltimo požymiai įrodyti visiškai“, - yra sakęs prokuroras.

Bylos duomenimis, V.Vasiliauskas nuo 1952-ųjų rugsėjo 15-osios, tarnaudamas sovietų okupacinėje struktūroje - Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje, operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį MGB tikslą – fizišką Lietuvos partizanų sunaikinimą, gavo informacijos, kad Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų kaime esančioje P.Bindoko sodyboje slapstosi partizanai.

1953-iųjų kovą naktį, veikdamas su Šakių rajono skyriaus vadais bei kariais, dalyvavo apsupant sodybą ir ją apšaudant. Per įvykį buvo sužeistas ir suimtas Lietuvos partizanas - „Tauro" apygardos, „Žalgirio" rinktinės, „Vasario 16-osios“ tėvūnijos partizanas J.Būrininkas, slapyvardžiu „Nemiras".

Jis po suėmimo 1953-iųjų liepos 20-ąją buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir bausmės vykdymui buvo išsiųstas į lagerį. Vėliau iš jo paleistas, tačiau neturėjo teisės grįžti į Lietuvą ir mirė tremtyje.

Tauragės gyventojas V.Vasiliauskas neprisipažino kaltas dėl padaryto nusikaltimo, bet neneigė, kad kovojo su partizanais, kuriuos vadino banditais.

2004 metais V.Vasiliauskas buvo nuteistas kitoje byloje su kita sovietų saugumiete Martina Žukaitiene. Jie pripažinti kaltais dėl partizanų nužudymo 1953 metais. M.Žukaitienei skirta penkeri metai laisvės atėmimo, V.Vasiliauskui - šešeri metai. Abu dėl ligos nuo realios laisvės atėmimo bausmės buvo atleisti.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje žuvo apie 20 tūkst. partizanų, kurie, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, išėjo kovoti partizaninio karo į miškus. Aktyvus partizaninis pasipriešinimas baigėsi 1953 metais.