Kaip antradienį pranešė teismas, byloje nustatyta, kad pastebėjęs keliu bėgantį šunį, turintį liemenę su specialiais skiriamaisiais ženklais ir atšvaitais, A. Komskis tyčia – negailestingai ir be jokios pateisinamos priežasties – šovė į jį. Dėl daugybinių sužalojimų gyvūnas, kuris kartu su kinologu persekiojo iš įvykio vietos pabėgusius du asmenis, nugaišo.

Pirmosios instancijos teismas paskyrė A. Komskiui 5,5 tūkst. eurų baudą ir priteisė atlyginti Pagėgių rinktinei 8 tūkst. eurų turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas A. Komskio skundą atmetė.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašė panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Pasak teismo, A. Komskis tikino, kad šūvis į šunį buvo vienintelis būdas išvengti padarinių jo gyvybei ir sveikatai. Jo nuomone, buvo realus pagrindas gintis nuo puolančio gyvūno, jis teigė neturėjęs tyčios nužudyti gyvūną, o tik gynęsis.

Bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas kasacinį skundą, pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas kruopščiai išnagrinėjo nuteistojo iškeltas versijas, kad jis į šunį tyčia nešovė, kad kulka galėjo pataikyti atšokusi rikošetu, kad nuteistasis nematė, jog atbėga tarnybinis šuo, kad buvo užpultas staiga ir šias versijas motyvuotai ir įtikinamai atmetė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad A. Komskio teiginiai, neva jis šovė į šunį, siekdamas pašalinti jam pačiam gresiantį pavojų, nes buvo užpultas šuns, yra nepagrįsti.

„Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kinologas kontakto su priekyje jo bėgančiu šunimi nebuvo praradęs, šuo bėgo ristele, šuns elgesys nerodė, kad jis kažką puola, iki šūvio nebuvo girdėti jokių garsų. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs A. Komskio skundo argumentus, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. Komskio sveikatai ir gyvybei pavojus nebuvo kilęs, be to, motyvuotai atmetė nuteistojo versiją, kad nuteistasis šovė, manydamas, kad gali būti užpultas vilko. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įvykio metu buvo geras matomumas, A. Komskis, būdamas patyręs medžiotojas, stebėdamas iš toli ristele atbėgantį ir artėjantį šunį, turėjo pakankamai laiko, kad įvertintų gyvūno dydį, spalvą, pamatytų šuns VSAT liemenę. Pagal teismų nustatytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis šovė į tarnybinį šunį esant būtinajam reikalingumui“, – konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.