„Eglė – ne Lietuvos padangės žvaigždė. Tikiu, tai bus pasaulinio lygio dainininkė“, – taip kylančią scenos žvaigždę mecosopraną Eglę Šidlauskaitę ir jos galimybes apibūdina Kauno valstybinės filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta.

28-erių mergina prisipažįsta niekuomet nesvajojusi studijuoti užsienyje, nes mačiusi  įvairių patirčių. Vis dėlto gavusi pasiūlymą tobulintis prestižinėje Milano Giuseppe Verdi konservatorijoje, ilgai nesvarstė: atsisakyti tokio pasiūlymo būtų reiškę, kad į tarptautinę sceną teks žingsniuoti aplinkkeliais.

Ketverius metus vokalo subtilybes studijavusi Italijoje, dabar mergina į muzikos paslaptis gilinasi Vokietijoje. Užsienio muzikinė spauda jai negaili komplimentų, o pati vokalistė praskleidžia uždangą į toli gražu ne visada švariai vykstančius tarptautinius konkursus ir kelią į pripažintas scenas. „Konkursuose reikia turėti užnugarį: pažįstamus žymius pedagogus, dirigentus, komisijos narius“, – sakė trumpam į gimtąjį Kauną užsukusi E.Šidlauskaitė.

– Kaip atsidūrėte užsienyje?

– Žinojau, kad kai kurie užsienio aukštąsias mokyklas baigę lietuviai grįždavo namo nieko nepasiekę, todėl motyvo studijuoti užsienyje nemačiau. Galvojau, dalyvausiu tarptautiniuose konkursuose ir ten galbūt mane pastebės. Dainininkui pradėti karjerą yra labai sunku. Konkurencija pasauliniu mastu – didžiulė, Lietuvoje taip pat nemaža. Kol išmoksti vokalo meno, praeina nemažai laiko. Muzikos srityje daug lemia pažintys, tai galioja net tarptautiniuose konkursuose.

Studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kauno fakulteto ketvirtajame kurse, gavau pasiūlymą dalyvauti tarptautinėje „Erasmus“ programoje. Tokie pasiūlymai nesimėto, pagalvojau: kas bus, tas, važiuosiu. Turėjau galimybę rinktis, paraiškoje parašiau tris stipriausias aukštąsias muzikos mokyklas Europoje: Milano Giuseppe Verdi konservatoriją – stojant į ją, vyksta didžiausi konkursai, Londono karališkąją muzikos akademiją ir Vienos konservatoriją „Mozarteum“. Visoms trims mokykloms siunčiau savo balso įrašus. Buvau pakviesta studijuoti Milane. Susikroviau lagaminus ir išvykau.

– Kas, pirmą kartą lankantis Italijoje, paliko didžiausią įspūdį?

– Gamta, žmonės, bendravimas. Italai – daug atviresni, tave sutinka daug šilčiau, geranoriški, besišypsantys. Tiek mieste, tiek konservatorijoje. Konservatorija, kurią baigiau, buvo įkurta prieš 400 metų, tokio paties amžiaus yra ir jos pastatas. Tiesa, kai kurios mūsų klasės atrodė varganai – kai kur verkiant reikia remonto.
Pasibaigus metus trukusiai „Erasmus“ programai, gavau pasiūlymą studijas Milane tęsti – stoti į magistrantūrą. Ruošdamasi stojamiesiems, iškilo didelių problemų su sveikata. Po egzamino grįžau į Lietuvą – galima sakyti, tiesiai į operacinę. Gydytojai pasakė: būtum uždelsus dar dvi savaites, būtų buvę per vėlu. Nekaip jaučiausi ir per stojamąjį egzaminą. Reikėjo dainuoti tris kūrinius. Po dviejų kūrinių jaučiausi taip, tarsi po ilgos distancijos bėgimo, ko paprastai nebūdavo. Turėjau kažkaip susiimti ir padainuoti trečiąjį. Po konkurso vienas mano dėstytojų klausinėjo: nepažinau nei tavo balso, nei tavęs pačios: kas tau atsitiko?
Kartais prastai ir prieš tarptautinius konkursus jautiesi: atsikeli ryte – jauti, kad balso nėra visiškai. O dainuoti reikia. Ir dainuoji, dažniausiai – prasčiau nei galėtum, bet visa tai užgrūdina. Scenoje nereikalingų emocijų reikšti negali.

– Kuo skiriasi studijos Lietuvoje ir Italijoje?

– Už magistrantūros studijas prestižinėje konservatorijoje mokėjau maždaug 1 tūkst. eurų metinį mokestį. Palyginti su mokesčiu už mokslą Lietuvoje, tai yra beveik nemokamos studijos (LMTA muzikos srities mokamos studijos kainuoja 18 tūkst. litų metams – aut. past.). Italijoje – kitokia studijų sistema. Dviejų metų studijų tvarkaraštį išsidėstai pats. Bet svarbiausia, kad Milane galima gauti daug aukštesnio lygio žinių bagažą nei Lietuvoje. Juk mūsų šalyje dar ir dabar knygos, studentams suteikiamos žinios iš esmės apsiriboja rusiška muzikos literatūra. Tik įžengęs į Milano konservatorijos biblioteką suvoki, kiek muzikinės literatūros išleidžiama pasaulyje, ir tai, ką Lietuvoje užsirašinėjai tik kaip sausus muzikos istorijos faktus, kad, pavyzdžiui,  tais metais išėjo toks naujoviškas traktatas apie muziką, ten gali pačiupinėti savo rankomis. Užsirašai, atsiverti – ir čia pat gali skaityti.
Daug lemia ir tai, kad italų operinio dainavimo tradicija siekia 500 metų. Reikia pripažinti, kad ir muzikos pedagogai Italijoje paruošiami visai kitaip nei Lietuvoje. Milano konservatorijoje dėsto žmonės, visų pirma įgiję aukštą ne pedagogo, bet scenos menininko lygį. Man dėstė garsūs italų muzikai.
Studijuojant Milane teko lankytis pas garsų foniatrą. Tai – balso stygų, balso aparato gydytojas. Šie medikai, tirdami balso stygas, gali nustatyti, koks tavo balso diapazonas, kokį repertuarą tu gali ir galėsi dainuoti ateityje.

– Girdėjau, būta abejonių dėl jūsų balso diapazono?

– Jų buvo dar Lietuvoje. Iš pradžių mane mokė kaip mecosopraną, paskui pedagogai pasiūlė geriau pabandyti dainuoti soprano partijas. Kaip sopranas buvau priimta ir į Milano konservatoriją. Galiausiai foniatrai nustatė, kad esu grynas mecosopranas.

– Italija tradiciškai siejama su muzikine kultūra, opera.

– Deja, ir itališka opera čia nebėra taip puoselėjama, kaip turėtų. Italija – šalis, kur gimė šis žanras. Jos žmonės labai didžiuojasi savo istorija, kultūra, bet iš esmės jie nesistengia savosios kultūros plėtoti toliau. Operos žanras dabar labiausiai puoselėjamas Prancūzijoje – Paryžiuje šiuo metu sutelktos aukščiausio lygio operos menininkų pajėgos.

– Dalyvavote ne viename tarptautiniame konkurse, kur jus lydėjo sėkmė.

– Prieš metus dalyvavau laimėtuose meistriškumo kursus Solti Te Kanawa Bel Canto akademijoje. Joje dėsto daug pedagogų iš Londono karališkosios muzikos akademijos. Konkurse į šiuos kursus dalyvauja įvairių Europos šalių atstovai, o dalyvių lieka nedaug – pernai jų buvo atrinkta 12. Labai norėjau dalyvauti šiuose kursuose: norint susikurti vardą, reikia stengtis gauti daugiau žinių, reikia, kad tavo dainavimą išgirstų daugiau pedagogų, įtakingų muzikos pasaulio atstovų. Tokie kursai gali tapti pradžių pradžia apie tarptautinę karjerą galvojančiam atlikėjui. Juk čia yra šansų pamatyti, kaip dirba garsieji pedagogai, su jais susipažinti. Vienais metais tuose kursuose dėstė Chose Carreras, pernai garsūs kviestiniai pedagogai buvo iš Australijos kilęs žymus dirigentas Richardas Bonynge ir sopranas Kiri Te Kanawa. Dešimt pedagogų mus mokė įvairiausių dalykų: nuo itališkos dikcijos iki vaidybos. Paskaitas skaitė net vadybininkas iš muzikos agentūros – mus mokė, kaip patiems ieškotis muzikos agentų, kokius reikalavimus jiems kelti.

Pavasarį dalyvavau tarptautiniame Giuseppinos Cobelli konkurse, vykusiame prie nuostabaus Gardos ežero. Jame varžėsi ne vokalo studentai, bet profesionalai. Šio konkurso pirmoji premija siekė 5 tūkst. eurų. Dalyvavo solidūs italų solistai, daug vokalistų iš Azijos šalių, net Pietų ir Šiaurės Amerikos atstovų. Iš 70 kandidatų tik 9 varžėsi finale. Buvau maloniai šokiruota sužinojusi, kad užėmiau pirmą vietą. Nesitikėjau laimėti, nes tokiuose konkursuose, kaip mes sakom, reikia turėti užnugarį: pažįstamų žymių pedagogų, dirigentų, komisijos narių. Aš, kaip ir daugelis kitų šiame konkurse, neturėjome jokio užnugario. Fantastika, kai be jokių rekomendacijų imi ir laimi tarptautinį konkursą. Atsiliepimai tiek iš komisijos, tiek iš publikos rodė: tai buvo vienas iš nedaugelio nekorumpuotų konkursų.

A.Cobelli konkurso garbės svečias buvo Andrea Bocelli – teikdamas premiją spėjo pakuždėti, kad mano dainavimas jam sukėlė daug emocijų. Vėliau pridūrė, kad buvo sužavėtas mano balso tembru, personažo perteikimu.

Konkurse laimėtus pinigus išleidau studijoms, tobulinimuisi: meistriškumo pamokoms, konkursams. Muzikos pasaulyje labai daug lemia rekomendacijos. Kad jas gautum, turi būti garsaus pedagogo mokinys. Kiekvienais metais garsūs vokalistai, pedagogai ruošia meistriškumo kursus, bet tai yra brangiai kainuojantis dalykas. Jei dalyvauji tokiuose meistriškumo kursuose, kitais metais jau gali dalyvauti konkurse, kurio komisijos narys yra kursus vedęs pedagogas. Jis, žinoma, tave prisimins ir tu bent jau į finalą pateksi. Deja, tokia yra muzikos pasaulio realybė. Pradėti muzikinę karjerą užsienyje sunku, daug lemia rekomendacijos žmonių, kurie yra arba gerbiami, arba žinomi, arba palaiko gerus ryšius su agentais.
Šį rugsėjį dalyvavau konkurse „Competizione dell Opera“, jį organizavo vokiečiai, o vyko jis Maskvoje. Čia irgi sekėsi neblogai: patekau į finalą ir laimėjau specialųjį prizą, debiutą viename Vokietijos teatrų.
Kai tik įstojau į LMTA, būdavo, einant į sceną, nežinia, kas man pasidarydavo: imdavo drebėti kinkos ir pamiršdavau žodžius. Ne vienas žmogus manęs klausė: pagalvok, ar muziko profesija – tikrai tau. Ir aš pati abejojau. Bėgant laikui, scenos baimė išnyko, ir dabar manęs klausia: tu tikriausiai visiškai nesijaudini eidama į sceną?

– Dirbate ir tobulinatės Kaselio valstybiniame teatre. Kaip ten atsidūrėte?

– Vienas garsių svečių Solti Te Kanawa Bel Canto akademijos kursuose buvo Kaselio teatro vyriausiasis dirigentas Patrikas Ringborgas. Man ir trims kitiems kursų dalyviams jis pasiūlė pasitobulinti operos studijoje prie Kaselio teatro. Esame ir studentai, ir atlikėjai: pasirašėme kontraktą metams, per tą laiką turėsime atidainuoti nurodytą skaičių spektaklių. Dainuosime daugiausiai nepagrindines partijas, nebent pagrindinės sudėties solistai susirgtų.

– Ko reikia, kad išeitum į tarptautinę muzikos sceną: sėkmės, unikalaus balso, daug dirbti?

– Pirmiausiai reikia įdėti daug darbo, reikia daug kantrybės ir, žinoma, sėkmės. Jaučiu, kad kartais atsiduriu reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Iš kitos pusės, nepasakyčiau, kad man labai sekasi. Galbūt po truputį imu skinti 10 metų trukusių muzikos studijų vaisius? Muzikos mokykloje nesimokiau: kai buvau moksleiviško amžiaus, su muzika bendro turėjau tik tiek, kad lankiau chorą. Paskui kažkas atsitiko: kai pildžiau stojamųjų paraišką, užrašiau tik vieną aukštąją mokyklą, vieną studijų kryptį: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, dainavimas.
Kažkada mano mama Birutė Šidlauskienė dainavo Kauno muzikinio teatro chore, o tėtis dirbo šio teatro scenos darbininku. Dar mokydamasi VDU „Rasos“ gimnazijoje, sunkiai įsivaizdavau, kad galėčiau dirbti šiame teatre. Bet viskas pasisuko taip, kad ateityje į šią sceną gali tekti ir užlipti.

– Jūsų planuose – įvairios Europos scenos, o Lietuva?

– Noriu dainuoti ir Lietuvoje. Jaučiu, kad tam galbūt atėjo laikas. Apie karjerą pradėjau galvoti gal prieš dvejus metus. Iki tol mąsčiau tik apie studijas, galimybes tobulėti, nes nesijaučiau pasiekusi reikiamą lygį. Dabar jaučiu, kad esu pasiruošusi scenai. Dvidešimt spektaklių atidainavau Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, sėkmingai pasirodžiau ir Zalcburgo „Festspielhaus“ teatre. Kai ateina pasisekimas tokiose scenose, imi jausti, kad esi pasiruošęs ten būti, gali dainuoti. O Lietuvos aš niekada neatsisakiau. Visą laiką malonu čia sugrįžti. Kiekvienais metais sugrįždavau koncertuoti, tik tie koncertai nebuvo labai afišuojami. Šiemet planavau dalyvauti keliuose naujamečiuose koncertuose Lietuvoje, bet organizatorių planai pasikeitė – koncertai vyks be manęs.