Pereiti į pagrindinį turinį

Jaunieji dailininkai – nepageidaujami ar laukiami?

2010-06-30 19:27
Jaunieji dailininkai – nepageidaujami ar laukiami?
Jaunieji dailininkai – nepageidaujami ar laukiami? / Vido Poškaus nuotr.

Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetą (VDA KDF) kasmet baigia per šimtą bakalaurų ir magistrų, kurie tarsi išnyksta minioje. Parodose vėliau išvystame vos vieno kito darbus.

Kas tai – natūrali atranka, jaunųjų pasyvumas ar atsainus ir apatiškas visuomenės požiūris į jų kūrybą? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome su jaunosios dailininkų kartos atstovu Ričardu Miluku (R.M.) ir vidurinės, vadinamųjų pripažintųjų kartos atstove, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto dėstytoja Aušra Barzdukaite-Vaitkūniene (A.V.).

– Kur dingsta kasmet žymiai pasipildanti VDA KDF absolventų kompanija, kad jų darbų beveik nematome Kaune?

A.V.: "Vieni, ieškodami pragyvenimo šaltinių, emigruoja, kiti užsiima kita veikla. Meno srityje dirbančių lieka vienetai. Bet, man atrodo, visada daug žmonių nubyrėdavo. Atranka lyg ir natūrali."

R.M.: "Žinoma, jei specialybė būtų pelninga, šioje veikloje liktų daugiau žmonių. Daug lemia ir visuomenės požiūris. Mūsų politikai reikiamo dėmesio menui neskiria. Kultūrai, šou projektams – tokiems, iš kurių tikisi tiesioginės naudos – taip."

– Jaunieji dailininkai su tam tikru pavydu mini sovietmetį, kai valstybė sudarydavo sąlygas kurti, dailininkams skirdama dirbtuves.

A.V.: "Esu idealistė – galvoju, kad menininkais gimstama, kad jie jaučia vidinę būtinybę kurti ir kitaip tiesiog negali. Tokių žmonių, kurie laikosi idėjos iki galo bet kokiomis, net ir sunkiausiomis, sąlygomis, matyt, ne tiek daug gimsta. Svarbiausia nemeluoti sau pačiam ir atsakyti sąžiningai į klausimą, ar tikrai tą specialybę pasirinkau.

O iš karto gauti dirbtuves niekas ir nesvajodavo. Kai pati baigiau VDA 1986-aisiais, savo studijas turėdavo tik akademijos profesoriai. Ką tik baigus akademiją apie dirbtuves nebuvo net kalbos. Aš pradėjau tapyti mažučiame 12 kv. m kambarėlyje savo bute. Norintis kurti dailininkas tapys ir bute. Jei gali apsieiti be kūrybos, jei galvoji, va, pirmiau namą pasistatysiu, gerai įsikursiu materialiai, – man atrodo, taip ir netapsi tikru menininku."

– Vyresnioji dailininkų karta dažnai turi priekaištų jaunimui, esą šie – nieko ryškaus nesukuria, yra pasyvūs, nesiburia į grupes, neskelbia manifestų, neneša kiaulių galvų į ekspozicijų sales ar kitaip nesiekia šokiruoti visuomenės.

R.M.: "Negalima lyginti ankstesnių laikų su dabartimi. Jei iš kapų prisikeltų gotikos meistrai, vadinamajai lūžio kartai (dabartinių 50-mečių dailininkų karta, kuriai priklauso grupės "Angis", "Post Ars", "Keturios" ir kiti menininkai – aut. past.) jie greičiausiai taip pat sakytų: jūs nesukūrėte tokių šedevrų kaip mes."

– Ričardai, ką veikia daugelis jūsų bendraamžių, VDA KDF baigusių penkerius ar dešimt metų?

R.M.: "Sakoma, egzistuoja trys jaunųjų dailininkų grupės. Tai išrinktieji, kuriuos remia ir šeima, ir vyresnioji dailininkų karta, jiems lengviau patekti į galerijas; undergroundas – priešingybė pirmajai grupei, kurie ir gyvenime nepritampa, ir iš kūrybos nepragyvena; ir šeimos žmonės, kūrybą paaukojantys tam, kad išlaikytų šeimą. Menininkų šeimoje neretai vienas aukoja kūrybą ir imasi kažkokių kasdienių darbų tam, kad kurti galėtų kitas."

A.V.: "Aš tokiais kompromisais netikiu. Arba tas, kuris aukojasi, neturi, ką pasakyti, arba nenori dirbti. Jei abu tikrai nori kurti, galima apsieiti be aukų. O kai kalbame apie uždarą ratą, kad jaunimas, negalintis rengti parodų, negali ir kurti, taip irgi nėra. Kartais kūriniui atsirasti užtenka labai nedaug. Žinoma, jei kiekvieną dieną galvoji tik apie buitinius dalykus, bet neapmąstai pasaulio, nieko gero nesukursi."

R.M.: "Realybė tokia, kad, praėjus keletui metų, iš gausaus absolventų kurso vienas kitas tebekuria. Daug lemia finansinės galimybės. Pavyzdžiui, keramikas, kad galėtų degti molį, turi turėti krosnį, kurios be 10 tūkst. litų nenusipirksi. Stiklo menininkams reikalinga krosnis, kurios kaina prasideda nuo 15 tūkst. litų. Daugelis jaunųjų to neturi. Važiuoja į užsienį užsidirbti. Grįžta – žiūrėk, dar to reikia, ir – vėl į užsienį. O per tą laiką, kol ten dirba, praranda čia iki tol turėtas pozicijas. Tokia pasaka be galo. Kita vertus, nemažai yra kuriančių kičą, popsą tam, kad išgyventų iš kūrybos."

A.V.: "Be to, yra internetas – jaunimas bent iš dalies ten save realizuotų. Ir labai mažai iš jų kuria grynąsias grafiką, tapybą, skulptūrą ar stiklo meną. Šie procesai nesustabdomi – matyt, viskas taip ir turi vykti."

R.M.: "Dabar nieko tokio nevyksta, kad kažkas nauja atsirastų. O kalbant apie manifestus – taip, jų nėra, kaip ir jaunų dailininkų bendrumo. Anksčiau menas buvo jėga – jis išjudindavo visuomenę. Dabar gali rodyti ką nori – taip nebepaveiksi. Tai ir yra viena priežasčių, kodėl jaunimas neskelbia manifestų."

A.V.: "Kūryba – labai individualus dalykas. Tačiau, jei atsiranda stipri individualybė, aplink ją pradeda burtis kiti, susikuria menininkų grupės. Pasižiūrėkime meno istoriją – naujų dalykų mene atsiranda tada, kai pradeda dominuoti kitoks nei anksčiau pasaulio suvokimas. Tai atsispindi mene. Dirbtinai čia nieko nepadarysi. Dabar toks laikas, kai menas gali vėl patirti lūžį. Tai labai tikėtina, į mūsų gyvenimus taip smarkiai įsiliejus kompiuterinėms technologijoms, siūlančioms su niekuo nepalyginamą žmogaus tęsinį. O manifestų, griaunančių senąjį meno supratimą, dabar gal ir nebereikia."

R.M.: "Dabar jau nebe meno manifestai rašomi, o projektai. Tik tokie projektai, nors skirti valstybei reikšmingoms datoms paminėti, dažnai skamba nenuoširdžiai."
– Aušra, užsiminėte, kad aplink menininkus asmenybes buriasi kiti. Ar tarp dabartinių jaunųjų dailininkų matote tokių, aplink kuriuos galėtų burtis kiti?

A.V.: "Šiais laikais jaunimas nori kurti individualiai."

– Kalbant apie pačią pradžią: kaip jaunam menininkui išeiti į viešumą, pristatyti savo kūrybą, susikurti vardą, jei tavęs niekas neremia? Juk galerijos nelaukia išskėstomis rankomis: dažniausiai jau turi savo globojamų dailininkų.

A.V.: "Vėl grįšiu prie savo asmeninės patirties. Po studijų grįžau į Kauną. Pirmiausia reikėjo kūrinių. Kai jų atsirado, su kolegėmis iš vėliau susikūrusios grupės "Keturios" (Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene, Judita Budriūnaite-Umbrasiene ir Aušra Andziulyte – aut. past.) ieškojome ploto parodoms rengti. Rengėme parodas ir privačiuose butuose. Vėliau nešėme paraiškas į Kauno paveikslų galeriją.

Vyresniosios kartos dailininkai iš mūsų juokėsi: "Mergaitės užsimanė parodos." Tos salės laukėme kelerius metus. Ėjome, darėme, veržėmės į parodų sales. O dabar juk erdvių parodoms kur kas daugiau. Žinoma, nelygu kokia galerija. Jei grynai komercinė, tai tik turėk pinigų, susimokėk, ir renk parodas. Su savo kartos dailininkais pasišnekame, kad vertėtų ieškoti visiškai, atrodo, nepritaikytų parodoms erdvių ir ten rengti parodas. Jaunimas taip pat tokių galimybių turi."

– Sakoma, kad ir galerijos, ir vyresnė karta labiau priima tuos, kurie nebando paneigti tų vertybių ir tokio meno, kurį kuria vyresnieji. Ar taip vyresnieji kolegos, ypač fakulteto dėstytojai, savotiškai neužkerta kelio kitokiam jaunųjų meniniam matymui ir mąstymui?

R.M.: "Yra tarp mano kartos tokių, kurie, pataikaudami vyresnės kartos dailininkams, stengiasi greičiau patekti į galerijas. Ir tada galerijose juos priima kaip tų vyresniųjų globotinius ar mokinius. Taip pataikaudamas gali visą laiką ir likti klapčiuku, o revoliucionieriai, žiūrėk, prasimuša."

A.V.: "Na, aš nesu pastebėjusi jaunųjų pataikavimo vyresnei kartai. Iš kitos pusės, kapitalizmo amžiuje kiekvienas turi rūpintis savimi. Juk mes, vyresnieji, ne labdaros organizacijos esame. Kiekvienam savi rūpesčiai svarbiausi. Bet aš nesutinku, kad ypač dabar vyresnieji nesirūpina ar neįsileidžia jaunųjų. Ir mano laikais buvo visko."

R.M.: "Žinau konkrečių pavyzdžių, kai jauni dailininkai turi iš ko surengti parodą, bet galerijos jų kūrybos nepriima. Ir priešingai – galerijos gali sukurti menininkui vardą."

A.V.: "Nenorėčiau sutikti. Tarkim, dabar jau vilnietis Vilmantas Marcinkevičius, iš jaunesnės kartos dailininkų galbūt geriausiai žinomas užsienyje. Dabar galerijos jo kūrybą pristato užsienyje, tačiau jis pats kūrė, pats siūlė savo darbus galerijoms. Paskui, kai viskas sėkmingai susiklostė, atsirado ir vadybininkų. Nemanau, kad galerijos staiga imtų ir pradėtų rūpintis kokiu menininku – viską turi daryti pats. Pats kuri, pats siūlai galerijoms, pats paveikslus kabini, plakatus darai ir vyną perkiesi parodos atidarymui. Už tave niekas nepadarys."

R.M.: "Tačiau, kad tai, ką sukūrei, pristatytum visuomenei, reikia turėti gerą vadybininką. Pavyzdžiui, jei vadinamajai undergroundo grupei priskirtinas Romanas Averincevas iš grupės "Syvai", jei kurtų Vokietijoje ir turėtų savo vadybininką arba kuratorių, apie jį turbūt jau pusė pasaulio žinotų. Jei pas gerą vadybininką ir vidutinis menininkas papuola, jo kūryba tampa labiau pastebima."

A.V.: "Bet čia vėl grįžtame prie pradinio klausimo, kurį kiekvienas menininkas turėtų sau užduoti: dėl ko kuriu – ar aš noriu pinigų ir patogiai gyventi, ar paskleisti savo idėjas, savąjį pasaulio matymą? Atsakymas į šį klausimą gali tapti atskaitos tašku. Šiais laikais jaunimui trūksta noro tiesiog paskleisti savo idėjas. Kad pajustum, jog kūryboje padarei tai, ko siekei, galima paaukoti labai daug."

R.M.: "Yra ir kita problema – tie menininkai, kurie kažkada patys buvo jauni ir labai norėjo prasimušti, dabar atsargiai žiūri į jaunąją kartą."

A.V.: "Nemanau, kad kas jaunimui norėtų pakenkti. Aš kartais ir bendras parodas su studentais surengiu. Dėl bendrų parodų su jaunimu esu sulaukusi priekaištų iš savo kartos dailininkų – esą tai tik konkurentų auginimas. Man atrodo, kad kūrybinis laukas – toks platus, kad vieni kitų vietos neužimsime. Kartais jaučiuosi kaip kokia mama – galvoju, ko aš čia pristoju prie jauno žmogaus. Bet aš manau, kad jaunimui reikia postūmio. O bendras parodas su studentais laikau mokymo dalimi."

– Kiek kūryboje svarbi artimųjų parama – tiek finansinė, tiek moralinė? Turbūt kiekvienas menininkas svajoja apie tokią moterį kaip Gala Dali, besąlygiškai rėmusi Salvadorą Dali?

A.V.: "Čia turbūt jau Dievo būna duota arba ne."

R.M.: "Yra tokių – pavardėmis neminėsiu – kuriuos labai remia šeima. Prisiminkime kad ir Vincentą van Goghą bei jo brolį Teo. Jei ne galerininkas Teo, pasaulis dabar vargu ar žinotų apie Vincentą. Grįžtame prie to, kaip menininkui reikalingas vadybininkas. Šiais laikais gali susimokėti galerijai ir padaryti parodą, bet, jei neturi gero vadybininko, ir po parodos niekas nesidomės tavo darbais."

A.V.: "Aš tikiu: jei ir nebūtų buvę Teo, V. van Goghą būtų atradęs ir parodęs pasauliui kažkas kitas. Ir dabar pasaulyje yra atsiskyrėlių, kurie tyliai kuria šedevrus. Bet jei pasaulis turės juos išvysti, išvys. Žinoma, būtų idealu, jei savivaldybė ar valstybė sukurtų vienodas sąlygas jauniesiems menininkams, visi vienu metu startuotų, ir po kokių metų galėtume palyginti jų kūrybinius rezultatus. Bet nepamirškime, kad skirtingi žymūs dailininkai turėjo visiškai nevienodas kūrybos sąlygas."

R.M. "Jei vadovaujamės nuostata, kad mene, kaip ir gamtoje, išlieka tik geriausieji, tai reikia nepamiršti, kad dabartinėmis sąlygomis tie geriausieji sunaikina daug už save geresnių."

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų