Tušti namai ir dosnios širdys

Trečią pagal dydį atšiaurų ir šiauriausią mūsų planetos miestą už poliarinio rato, kurio apylinkės nusėtos gulago lageriais, tūkstančių lietuvių tremties Golgota, tris kartus ten lankęsis, daugiau nei 30 metų kalnus, žmones natūralų ir nepagražintą gyvenimą fiksuojantis fotomenininkas R.Puišys regėjo ne kaip politikas, o kaip paprastas mirtingasis ir profesionalus fotografas.

Vorkuta – šalta ir besišypsanti, šilta ir griūvanti, bet linksma. Amžiname įšale vėjo ir sniego glostomos medinės dėžės su palaidotais mirusiaisiais, ant senų garažų besikarstantys vaikai, savo kukliuose būstuose palydovinę televiziją žiūrintys tolimosios šiaurės čiabuviai, besiverčiantys elnininkyste, dar veikiančios kelios šachtos, laukiniai žvėrys ir visai čia pat – prabangūs vakarietiški automobiliai, negyvenami tušti namai ir dosnumo kupinos širdys.

Ten vis dar tebestūkso paminklai sovietiniams veikėjams: Leninui, Kirovui, bet esama paminklų ir buvusiems tremtiniams – lietuviams, vokiečiams.

Be politikos

"Vorkuta – be politikos, be perdėto pakilumo ar noro pažeminti. Su jos emocijomis, ironija, liūdnomis ir linksmomis akimirkomis – natūraliai žmogiška, apsupta nuostabios gamtos grožio, dažniausiai skendinti sniege, bet gyva", – apie 1930 m. geologų įkurtą gyvenvietę, tapusią anglies kasybos centru, nuo 1943 m. lapkričio – miestu, kalbėjo albumo autorius R.Puišys.

Albumą apie Vorkutą užsakė kauniečiui padaryti jau beveik dešimt kartų Lietuvoje lankęsis rusas verslininkas iš Sankt Peterburgo Pavelas Eretnovas.

Urale, Čeliabinsko srityje, Satkos mieste, gimęs P.Eretnovas šiaurės vakarų Rusijos mieste Vorkutoje gyveno nuo ketverių iki 26 metų.

"Vorkutoje pralėkė patys gražiausi gyvenimo metai, vaikystė, jaunystė, – nostalgiškai prisimena Pavelas, kuris, kaip ir daugelis jo pažįstamų, vėliau išsikraustė į Sankt Peterburgą. – Vieną dieną pirtyje sėdėjome, bendravome ir kilo idėja aplankyti Vorkutą. Bet juk nevažiuosi žiūrėti girtų snukių. Reikia sugalvoti ką nors įdomesnio."

Taip Pavelui kilo idėja išleisti albumą apie Vorkutą ir išsimaudyti Arkties vandenyne – už Vorkutos baigiasi žemė šiaurėje ir plyti mažiausias planetos vandenynas.

Idėja gimė pirtyje

Kodėl rusas išleisti albumą pasiūlė lietuviui?

"Į tokią vietą nori vežti žmogų, tokį, kurį pažįsti, kuris pažįsta tavo draugus, kuris neištižęs, – aiškina nuoširdus ir tiesus P.Eretnovas. – Raimondas kopė į kalnus, jis užsigrūdinęs, nėra bailys, geras ir patikimas žmogus, ir dar puikus fotografas."

Su Paša, kaip vadina P.Eretnovą draugai, R.Puišys susipažino Rusijos fotoreportažo tėvu vadinamo Karlo Bulla muziejuje.

"Paskui – pirtyje. Rusijoje pirtis išgrynina žmones. Tu jauti, ar pažintis tęsis, ar žmogus geras, ar blogas. Pirtis žmones sulygina. Ten nėra antpečių, titulų, niekas nemato, kokiu automobiliu atvažiavai, kaip apsirengęs. Pirtyje lieka tik žmogus", – 2001 m. pažinties su R.Puišiu nepamiršta verslininkas iš Sankt Peterburgo.

Po trijų kelionių atšiaurioje Vorkutoje ir gimė Raimondo fotografijų albumas.

Po dešimties – veikiausiai, o po dviejų dešimtmečių tai jau tikrai nebūtų įmanoma to padaryti.

"Ten reikia važiuoti dabar. Kol ji dar natūrali, tikra, kol komiai ir kitos čiabuvių tautelės išsaugojo nemažą dalį savo kultūros, nors ir dabar virš jų jurtų kyšo palydovinės antenos, galingi akumuliatoriai tiekia elektrą, o kai kurie čiabuviai naudojasi kompiuteriais, – neslėpė R.Puišys. – Vis dėlto dar juntamas pirmykštis savitumas ir natūralumas, dar esama daug nepaliestos tyros gamtos, o žmonės nuoširdūs, šilti, emocingi."

Amžino įšalo žemė

Tokią Vorkutą ir užfiksavo kaunietis.

Be pagražinimo ar pažeminimo, žmogišką ir natūralią, be patoso. Nors ir už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, nors kitokią, egzotišką, bet kartu ir labai mums artimą.

Užrašas "Taika. Draugystė" ant apleisto, sniege skendinčio vienišo pastato. Savo žaidimus kaip ir visame pasaulyje žaidžiantys vaikai. Amžiname įšale sukaltos medinės dėžės, kuriose dūla mirusiųjų palaikai. Stingdantis šaltis ir rusų linksmybės. Baliai ir pirtis, kuri visus sulygina, medžioklės ir žvejybos ypatumai.

O rusai R.Puišio fotografijose – ne didvyriai, ne supermenai, bet paprasti, šilti mirtingieji. Tokie patys, kaip ir mes.

Liūdni ir linksmi, besikeikiantys ir atvira širdimi tą pačią akimirką siūlantys raktus nuo jų paliktų namų: jei tau reikia – gyvenk!

Kodėl albumas vadinasi "Vorkuta. 67-oji paralelė"?

"Vorkuta – tarsi tokia pati, kaip ir visi miestai, bet kartu ir kitokia. 150 km nuo šiaurės poliarinio rato, vos 180 km nuo Arkties vandenyno, – susimąstė R.Puišys. – Todėl albume pamatysi ir tai. Ir mums įprastą, ir kitokį gyvenimą. Ir Vorkutą, ir gyvenimą už poliarinio rato – amžino įšalo žemėje."