Savotiška terapija

Paroda tęsia kelionę po Lietuvą – po sėkmingo debiuto Vilniuje ji kviečia į Nidą – ten, kur kūryba ir vaizduotė pasiekia savo tyliausius, bet ryškiausius virpesius.

Birželio 28-ąją „Stebuklai SPA“ erdvėje į uždarą parodos atidarymą pateko kviestiniai svečiai, meno ir muzikos pasaulio atstovai. Pokalbį su autoriumi vakaro metu vedė muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys. Dabar paroda atvira visiems lankytojams – ją galima pamatyti iki rugpjūčio 8-osios.

„Ekspozicijoje pamatysite darbus, kuriuos sukūriau prieš dešimt metų. Tai nėra gryna fotografija. Labiau – fotografinės manipuliacijos naudojant skirtingas technikas ir procesus. Kūrybos procesas man buvo savotiška terapija, kurioje buvau visiškai užmiršęs save. Tikiu, kad jie pažadins vaizduotę ir papildys visus patyrimus, kuriuos išgyvename atkeliavę į tą gražiausią Lietuvos kampelį“, – pasakoja A. Mamontovas.

Parodoje „Sluoksniai“ eksponuojami darbai sukurti 2014–2015 m., o kadrai juose daryti 1983–2015 m. Tai emocijų ir prisiminimų sluoksniais apgaubtos vizualinės istorijos, gimusios naudojant analoginės fotografijos ir eksperimentinės grafikos metodus.

Ekspozicija: pateikiami darbai – emocijų ir prisiminimų sluoksniais apgaubtos vizualinės istorijos, sukurtos naudojant analoginės fotografijos ir eksperimentinės grafikos metodus. / M. Andrulytės nuotr.

Abstrakcijų pasaulis

Vienas iš šių darbų tapo parodos simboliu – tai „Raudonoji gulbė“. „Jis man labiausiai atspindi tai, ką norėjau pasiekti rengdamas parodą. Man patinka, kai yra kokia nors nedidelė mįslė, kurią reikia įminti. Arba mažas atradimas, kurį gali aptikti nuotraukoje ar muzikos kūrinyje“, – intriguoja parodos autorius.

Pasak galerininkės Vilmos Jankienės, A. Mamontovo fotografijos parodoje būtų galima tikėtis muzikanto gyvenimo vaizdų retrospektyvos ar pasidarymų po pasaulį keliautojo akimis, tačiau pakliūvame į abstrakcijų pasaulį, kuriame vaizdas ir yra, ir jo nėra.

Man patinka, kai yra kokia nors nedidelė mįslė, kurią reikia įminti. Arba mažas atradimas, kurį gali aptikti nuotraukoje ar muzikos kūrinyje.

„Tikras pasaulis nutolinamas, ataidi tik spalvomis, netvarkingai plevenančiomis balto popieriaus erdvėje. Šiuose eksperimentuose (sluoksniuose) menininkas pasidalija ir tuo, kad dar ankstyvoje vaikystėje išmoko pats išryškinti juostelę, pasigaminti tirpalus ir spausdinti nuotraukas, o vėlesnės pamokos Vilniaus universiteto fotolaboratorijoje tuos įgūdžius tik įtvirtino. Tai svarbu. Visgi reikėjo daugiau laiko, kad susijungtų fotografijos režisūros pajėgos ir subręstų paroda kaip... užbaigtas muzikos kūrinys, į kurį šį paroda panaši ne tik spalvų vibracijomis, bet ir ritmiškumo ir pasikartojimo elementais, tvarkos ir chaoso, pauzių detalumu“, – pristatydama parodą Vilniuje mintimis dalijosi V. Jankienė.

Simbolis: juo tapo A. Mamontovo fotografijos kūrinys „Raudonoji gulbė“. „Jis man labiausiai atspindi tai, ką norėjau pasiekti rengdamas parodą“, – teigia autorius. / M. Andrulytės nuotr.

Mėgaujasi procesu

Fotografija A. Mamontovo gyvenime buvo nuolat. „Fotografas buvau anksčiau nei muzikantas, o ir mokiausi fotografijos turbūt daugiau nei muzikos“, – yra sakęs žinomas menininkas.

Tačiau fotografija jam – ne tikrovės atspindys, o įrankis naujai tikrovei sukurti – abstrakčiai ir laisvai, panašiai į ekspresionistinę tapybą.

„Man patinka kurti naujus pasaulius. Tiek fotografijoje, tiek muzikoje. Žinoma, didelė dalis nuotraukų mano archyve yra realų pasaulį atspindintys kadrai. Tačiau aš juos dažnai derinu tarpusavyje, sujungiu arba atskiriu tam tikrus elementus, kad atsirastų nauja nepažinta tikrovė“, – sako A. Mamontovas, fotografuojantis visiškai intuityviai, o vėliau daug laiko skiriantis nuotraukoms redaguoti.

Kadangi pragyvena iš muzikos, fotografija A. Mamontovas gali užsiimti, kada ir kaip nori. „Mano tikslas – mėgautis procesu, o jeigu netyčia matau, kad yra rezultatas, kuriuo noriu pasidalyti su kitais, tuomet mėgavimasis tampa apvainikuotas“, – sako parodą pristatantis autorius.