Jubiliejus

„Aukuras“ visada pasirengęs „bisams“

Dešimtmetį „Aukurui“ vadovaujantis Alfonsas Vildžiūnas nori sulaužyti stereotipą, jog choras – nuobodu.

Rytoj dešimtmetį minintis Klaipėdos savivaldybės Muzikos centro mišrus choras „Aukuras“, vadovaujamas Alfonso Vildžiūno, kviečia į koncertą „Aukuras“ ir draugai“ Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje 16 val. Pasak A.Vildžiūno, šiame koncerte bus galima išgirsti visus smagiausius choro atliekamus „gabalus“. Specialiai jubiliejiniam koncertui kompozitorė N.Sinkevičiūtė sukūrė „Pasiją pagal palydovus“, kur solo partijas atliks ir nuolatiniai choro rėmėjai. „Ite musica est“ parašė nuolat su „Aukuru“ bendradarbiaujantis kompozitorius J.Tamulionis. „Bet kaip ta „muzika“ baigsis, dar niekas nežino“, - kvatoja pokštų nevengiantis chorvedys.

Visi profesionalai

Paklaustas, kada ir kokiomis aplinkybėmis atsirado „Aukuras“, A.Vildžiūnas akimirką susimąsto – nelengva atsekti gimtadienio datą. Pirmą kartą būrelis chorinės muzikos entuziastų susirinko 1994 m. rugsėjo 20 dieną. Pirmasis koncertas įvyko kitų metų pradžioje. „Pamanėme, kodėl Klaipėda negali turėti tokio kolektyvo kaip „Jauna muzika“?- prisimena vieną motyvų choro vadovas. Susibūrusio choro pagrindą sudarė Muzikinio teatro choro dainininkai, vėliau prisijungė muzikos mokytojai. Tačiau toji tendencija, jog „Aukure“ dainuoja turintys muzikinį išsilavinimą, nors galbūt šiuo metu ir negyvenantys iš muzikos žmonės, išliko.

Jau tų pačių metų kovo mėnesį kolektyvas išvyko į pirmąjį festivalį Italijoje ir buvo apdovanoti aukso medaliais bei diplomais. Tai buvo pirmasis naujai užgimusio choro pripažinimas.

„Pradėjome važinėti po užsienį, reikėjo pavadinimo. Pasinaudojome „Aukuro“ choro bendrijos pastoge, tapome jos mišriu choru. Kai po dvejų metų savivaldybė davė porą etatų, tapome Muzikos centro kolektyvu. Kad nebereikėtų kaitalioti pavadinimų, likome tiesiog „Aukuru“, - prisimena choro vadovas, pastebintis, jog bet kokia pradžia visada smagi, kupina polėkio.

Patiko vairuotojams

Jau pačioje pradžioje „Aukuras“ ėmė orientuotis į šiuolaikinę muziką. Daug jos išliko ir iki šiolei: J.Tamulionio, N.Sinkevičiūtės, A.Martinaičio, klaipėdiečių kompozitorių kūryba. Vėliau repertuaras plėtėsi. „Mano tikslas, kad choro repertuaras būtų demokratiškas, suvokiamas bet kokio išsilavinimo klausytojams“, - sako A.Vildžiūnas. Kaip pavyzdį jis pateikė J.Tamulionio kūrinį „Ant kranto“. Nors ir gana modernios formos, techniškai sudėtingas, jis labai patiko net kolektyvą į kelionę vežusiems vairuotojams. „Noriu sulaužyti stereotipą, jog choras – nuobodu. Mes galime repertuarą parinkti pagal klausytojų auditoriją, koncertuojame ir statybininkams, ir muzikantams“,- pasakoja „Aukuro“ vadovas.

Ypač repertuarą pagyvino pažintis su juodaodžiu dainininku ir dirigentu Aira Spauldingu, kuris dalyvaus ir rytojaus jubiliejinėje programoje. Jau keleri metai jis repetuoja su „Aukuru“ be jokio honoraro – tik todėl, kad jam tai patinka. Kad A.Spauldingas „Aukuro“ dainininkams sugebėjo atskleisti spiričiuelų dainavimo technikos subtilybes, įrodė koncertas juodukų bažnyčioje Amerikoje. Koncerto kulminacijoje klausytojai klykė iš pasitenkinimo.

Dainuoja viską

Tarp svarbiausių, reikšmingiausių apdovanojimų A.Vildžiūnas minėjo 1998 m. Švedijoje pelnytus Didįjį ir Publikos prizus. „Tada nuskynėme visa, kas buvo įmanoma“, - džiaugėsi A.Vildžiūnas. Šis konkursas kolektyvui svarbus dar ir todėl, kad jo komisijoje buvo itin garsūs chorinės muzikos žinovai, neturėję priekaištų ne tik klaipėdiečių atliktiems kūriniams, bet ir ...

dainininkų šukuosenoms. Išvydęs nustebusį žvilgsnį, A.Vildžiūnas paaiškina: „Vien gero dainavimo nepakanka. Svarbu ir gera išvaizda, ir artistiškumas. Juk choristas - kaip aktorius. Tik jo tekstas - natos“.

2000 m. „Aukuras“ kaip reprezentacinis Lietuvos choras buvo deleguotas į Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivalį Norvegijoje, kur atliko solinę programą. A.Vildžiūnas vedė seminarą apie Lietuvos šiuolaikinę muziką.

Pasak A.Vildžiūno, „Aukuras“ labai dažnai gauna publikos prizus - už artistiškumą, demokratiškumą.

Pašnekovo teigimu, reikia dainuoti viską. Žinoma, ilgainiui kai kurie kūriniai natūraliai iš repertuaro iškrenta, tačiau kai kurie išlieka ilgam. Vienas tokių - „bisinis“ A.Kačanausko „Vasaros naktys“.

Trūksta tenorų

Dabar “Aukure“ dainuoja maždaug 30 dainininkų, kurie į repeticijas renkasi du kartus per savaitę. Ar sunku pakliūti į daug po užsienį važinėjančio choro gretas? A.Vildžiūno teigimu, specialių rinkimų nebūna. Ateina žmonės, rekomenduoti pačių dainininkų. Tačiau choristų netrūksta, kolektyvo sudėtis smarkiai nesikeičia. Yra tokių, kurie išvyksta į Vilnių, bet po kurio laiko grįžta. Kai kurie, kaip solistė R.Urniežienė, į repeticijas važinėja net iš Plungės. „Tik su tenorais – visada problema“,- atsidūsta A. Vildžiūnas. Ir pajuokauja, jog tenorus reiktų įrašyti į Raudonąją knygą - kaip nykstančią rūšį.

„Aukuro“ senbuviai – E.Balsio menų gimnazijos direktorius, choro prezidentas nuo pirmųjų dienų Gintautas Misiukevičius su žmona Gražina. 10 metų dainuoja S.Užporaitė, Ž.Sinkevičiūtė, V.Timašiovas, M.Lingvenis, 8 metai chore – Klaipėdos universiteto doc. R.Gudelis, S.Tamkevičienė, R.Grybaitė.

Paklaustas apie choro šventes, galbūt per dešimtmetį susiklosčiusias tradicijas, A.Vildžiūnas pamini choristų gimtadienius. „Visada dovanojame ką nors naudinga. Pavyzdžiui, dėklus natoms. Na, o jubiliejų proga, žinoma, puodų rinkinius“,- juokiasi. Jau tradiciniai tapo kalėdiniai vakarėliai, kuriems kiekvienas choristas privalo parengti numerį, už kurį gauna dovanėlę.

Vedė dainuodami

„Aukuras“ turi ir savo vaikų. Jonukas Viršilas „Aukuro“ sūnus – taip juokaudami choristai vadina tuomet penkiolikos mėnesių pyplį, kurį tėvai, abu dainuojantys chore, ėmė vedžiotis į repeticijas. Mėgdžiodamas gimdytojus, Jonas rimtu veidu „dainuodavo iš natų“. „Aukuro“ vadovas suskaičiuoja net keturias kolektyve „susiženijusias“ poras.

Dabar choras turi 10 etatų. „Tiek, kiek reikia“,- sako A.Vildžiū-

nas, nusiteikęs prieš profesionalų chorą, kur žmonės ateina kaip į darbą. Anot A.Vildžiūno, choristams, ateinantiems į repeticijas po visai kitokio pobūdžio darbų, - tai savotiška atgaiva ir poilsis. Daugelis „Aukuro“ dainininkų neslepia, jog dainavimas dešimtmetį gyvuojančiame kolektyve jiems tarsi savotiškas narkotikas.

„Aš ne vadovas, o vadybininkas,- juokdamasis pataiso A.Vildžiūnas. – Manau, kad žinau, kaip parinkti gerą repertuarą, pakankamai lengvai bendrauju su užsieniečiais, – vardija teigiamas „vadybininkavimo“ „Aukurui“ puses. - Ar būnu piktas? Kartais... Pasitaiko momentinių iškrovų, tačiau visi supranta, kad iš tiesų ant nieko nepykstu“,- sako A.Vildžiūnas.