Sukaktis

Chorui vadovauti padeda ir sodas

Šiandien vienas seniausių miesto kolektyvų, mišrus choras „Klaipėda“, vadovaujamas prof. Kazimiero Kšano, mini savo veiklos 50-metį.18 val. Klaipėdos universiteto koncertų salėje vyks šiai datai skirtas jubiliejinis koncertas. Jame dainuos 10 solistų, su kuriais nuolat bendradarbiauja kolektyvas, choras „Gintarėlis“ (vad. J.Kubilius), gros Muzikos centro kamerinis orkestras (vad. L.Kuraitienė), Brass kvintetas (vad. V.Bružas). Apie būsimąjį koncertą, įvairius laikotarpius išgyvenusį kolektyvą, jo kasdienybę ir šventes kalbamės su 37 metus chorui vadovavusiu profesoriumi Kazimieru KŠANU.

- Kokius kūrinius išgirsime jubiliejiniame koncerte?

- Bus atliktas rimtas, bet pakankamai šviesus klaipėdiečio kompozitoriaus Alvydo Remesos “Requiem“. Renginį ves aktorė R.Šaltenytė. Jubiliejiniame koncerte skambės Mažosios Lietuvos kompozitorių kūriniai, dainos apie jūrą ir Klaipėdą, ištraukos iš operų ir operečių.

- 50 metų chorui – tikrai nemažai...

- Išskirčiau kelis svarbius kolektyvo gyvavimo etapus. Nuo 1953 m., kada chorą įkūrė Klemensas Griauzdė, iki 1956 – pirmasis etapas. Tada pradėti statyti spektakliai. Choro pagrindu atsirado 30 metų gyvavusi Liaudies opera. Tai – antrasis etapas. Trečiasis –1987 m., kada susikūrė Muzikinis teatras ir mano vadovaujamas kolektyvas gavo „Klaipėdos“ vardą.

Vėl choras tapo savarankiškas - toks, koks buvo įkūrimo pradžioje. Visus tuos etapus jungianti gija – iki šiolei chore dainuojantys, visus laikotarpius prisimenantys žmonės. Jų, septyniasdešimtmečių choro veteranų, vis dar lankančių repeticijas, liko nedaug – tik 3.

- Kuo buvo ypatingas Liaudies operos periodas?

-Tai pats įdomiausias, ryškiausias laikotarpis. Tuomet dainavome su pačiais garsiausiais Lietuvos bei užsienio solistais: I.Milkevičiūte, V.Noreika, V.Prudnikovu, E.Kaniava, E.Vasilevskiu ir daug kitų žymių solistų. Galime prisiminti ir Virgilijaus Noreikos mokinio Sergejaus Larino pavardę, kuris dabar dainuoja La Skaloje, Metropoliteno operoje. Tačiau spektaklių neįmanoma pastatyti, jei nebūtų entuziastingų ir ištikimų Liaudies operų, o dabar ir choro „Klaipėda“ solistų: E.Lučkienės, A.Bielskio, S.Šniukštos.

Choras buvo visus organizuojanti, vienijanti jėga. Jis turėdavo ir atskiras koncertines programas, dalyvaudavo festivaliuose, dainų šventėse, miesto renginiuose, gastroliavo užsienyje. 20 šio laikotarpio metų dirbau Liaudies operos vyr.dirigentu. Ir dabar pusė mūsų choro repertuaro – ištraukos iš operų ir operečių. Ir toliau draugaujame su tais pačiais teatro solistais, kurie pradėjo koncertuoti su mumis: M.Gyliu V.Tarasovu, J.Grikšiene, V.Vadokliene, Š.Juškevičių.

- Kodėl choras buvo pavadintas miesto vardu?

- Kai susikūrė Muzikinis teatras, choras buvo reorganizuojamas į savarankišką kolektyvą. Buvo nuspręsta jam suteikti liaudies kolektyvo titulą, todėl būtinai reikėjo pavadinimo. „Klaipėda“ - nėra labai originalus vardas, tačiau mes nuolat stengiamės jį pateisinti. Daug dainuojame apie miestą, jūrą, jūreivius – maždaug 20 kūrinių turime tik jūrine tematika. Tai dominuojanti mūsų kolektyvo repertuaro tematika. Kaip ir ištraukos iš operų bei operečių.

Laikotarpis, kai pasivadinome choru „Klaipėda“, buvo lengvesnis, atsirado daugiau galimybių pramogauti - prasidėjo gastrolės, festivaliai. Du kartus koncertavome Italijoje – Sardinijos saloje ir Romoje, dalyvavome dviejuose festivaliuose Vokietijoje. Choro kolektyvas labai smalsus, todėl aplankėme Prancūziją, Olandiją, Austriją, Čekiją ir kitus kraštus.

- Kokių profesijų žmonės dainuoja Jūsų vadovaujamame chore?

- Yra darbininkų, inžinierių, gydytojų, švietimo darbuotojų, muzikantų. Su tokiu kolektyvu dirbti labai įdomu, nors ir nelengva: skirtingi interesai, galimybės, įvairus ir pasirengimas. Tačiau man labai maloni jų aistra - dainuoti.

-Turbūt vadovauti tokiam margam kolektyvui nėra lengva...

- Kartais pats stebiuosi, kad taip ilgai „užsilaikiau“ šiame chore. Kartais atrodo, jog choro vadovo darbas prilygsta kokiai slaptajai žvalgybai. Reikia išlaviruoti tarp skirtingų charakterių, mąstymų, net nevienodų politinių nuostatų.

- Kas visus tuos skirtingus žmones po darbo du kartus per savaitę verčia vaikščioti į repeticijas?

- Bendravimas, draugystė, meilė muzikai, pilietiškumas, meilė Klaipėdos miestui. Juk dalyvaujame visuose svarbiausiuose miesto renginiuose, atidarymuose, paminklų atidengimo ceremonijose. Choristai – tai tie patys, įvairų darbą dirbantys miesto piliečiai, surandantys laiko ir meninei veiklai.

- Kokios savybės dirigentui, vadovui, tiek metų dirbančiam su vienu kolektyvu, ypač svarbios?

- Žymus kompozitorius, dirigentas, pirmasis choro vadovas Klemensas Griauzdė, kurio dėka ėmiau vadovauti šiam chorui, sakydavo, jog choro vadovas privalo sugebėti bet kur suburti dainuojantį kolektyvą. Taigi svarbiausia savybė – gebėjimas organizuoti. Teko tarnauti kariuomenėje, kur, prisimęs K.Griauzdės žodžius, sukūriau iš orkestro muzikantų vyrų choro grupę, o iš karininkų žmonų – moterų. Studijuodamas vadovavau Lietuvos finansų ministerijos oktetui. Teko suorganizuoti ir kalėjimo prižiūrėtojų ansamblį. Gal neilgam, bet chorą suburti tikrai įmanoma bet kur.

- Bet jį reikia ir išlaikyti...

- O, čia pats svarbiausias klausimas! Suorganizuoti gali daug kas. Bet kaip jį išlaikyti? Jeigu tik paleisi vadžias, jeigu žmonės pamatys, kad tu pats nelabai šito nori, nematys akyse ugnelės, vėliau reikės daug pastangų padėti, norint viską atkurti. Reikia turėti ne tik tikslą, bet ir tikrą emocinį troškimą.

- Sprendžiant iš to, kaip Jūs kalbate apie savo kolektyvą, tas troškimas dar yra...

- Negalima leisti pagalvoti, kad tai neapsimoka. Nėra kalbos apie kokį nors materialinį atlygį – šis klausimas iš karto atpuola. Reikia turėti sveiko fanatizmo. Kaip krepšinyje, taip ir Lietuvos choriniame judėjime, jo tikrai labai daug. Tiesa, mūsų choras dalyvauja festivaliuose, rengia koncertines programas, bet nerungtyniauja konkursuose. Manau, kad meninė programa – ne sportas. Festivaliuose ir pasirodai, susidraugauji. Žinoma, dalyvauti konkursuose – garbinga, bet mūsų choro truputį kitas tikslas – dainuoti žmonėms, o ne varžytis kaip sporte.

- Ar laisvalaikiu stengiatės pabėgti nuo muzikos?

- Kai dirbau Liaudies operoje, mano darbas sutapo su laisvalaikiu. Tada man buvo keista, kad žmonės turi sodą, kad skuba žiūrėti varžybų – nesuprasdavau to. O dabar viskas labai pasikeitė – taip mėgstu krepšinį, kad net kartais anksčiau baigiu repeticiją. O kai grįžtu padirbėjęs iš sodo, choro pirmininkė Donata Jokužienė, dainuojanti nuo 1955 metų, man kaip vadovui pasako daugiausiai komplimentų. Turiu prisipažinti, jog tą dieną būnu gerokai padirbėjęs savo sode...

- Dėkoju už pokalbį. Tikimės, jog „Klaipėda“ ir toliau nepaliaus džiuginti muzikos mėgėjų.