Žinomo kūrėjo ir atlikėjo manymu, prastos dainos neišgelbės nei magiški prodiuseriai, studijos ar leidybos kompanijos, nei genialūs vaizdo klipai. Žvilgsnis į savąjį kelią muzikos link, žvaigždžių rokiruotes danguje ir scenos žvaigždes – pokalbis su D.Razausku koncerto, skirto anksčiau laiko išėjusiam jo kolegai Sauliui Mykolaičiui, išvakarėse.

– Vaikystėje mokėtės piešti pas šviesaus atminimo dailininkę Vegą Vaičiūnaitę, vėliau – groti gitara, lankėte teatro studiją. Tačiau iš visų sričių pasirinkote muziką. Kodėl?

– Sąmoningai nesirinkau nieko. Taip tiesiog nutiko, žvaigždės taip išsirikiavo. Vaikystėje groti nenorėjau, nes visi namuose grojo. Vėliau į mano kambarį pateko Romo Lileikio gitara. Gulėjo keletą dienų. Galiausiai paėmiau, pradėjau kažką bandyti... Ir bandau iki šiol. Tačiau dailė man ir toliau artima, taip pat fotografuoju. Tik su teatru santykiai klostėsi... sudėtingiau. Beje, vienintelis S.Mykolaitis man buvo parodęs tą teatrą, kuriuo nuoširdžiai žavėjausi. Jis beveik per prievartą nusitempė mane į savo monospektaklį "Stop Mašina" pagal Danijilą Charmsą. Iki šiol tai mano mylimiausias matytas spektaklis ir geriausia inscenizacija. Ją, beje, parašė artimas draugas – poetas Rimvydas Stankevičius. Nieko panašaus vėliau matyti teatre man neteko.

– Jūsų muzikinėje kūryboje yra daug regio, bliuzo ir džiazo elementų, dėl to sunku ją apibūdinti. Kaip jūs pats ją įvardytumėte?

– Neturiu poreikio jos įvardyti. Tegu vardus galvoja tie, kas turi poreikį apie ją rašyti, kalbėti, analizuoti.

– Esate daug koncertavęs su grupe ir kitais atlikėjais. Vienoje scenoje pasirodėte kartu su Andriumi Kulikausku, Egle Sirvydyte, Andriumi Kaniava ir kitais. Kuri iš visų šių muzikinių pažinčių yra įsimintiniausia?

– Čia šiek tiek į vieną krūvą supainioti keli dalykai. Su Egle mes buvome duetas, trio kartu su šviesios atminties Remigijumi Audiejaičiu. Su Andriumi Kaniava, Kuliku, Neda, Andriumi Mamontovu, o šiaip jau, gerai pagalvojus, beveik su visais teko ir nuolat tenka susitikti vienoje scenoje festivalių, proginių koncertų metu. Tiesiog Lietuvoje visi muzikantai, garsininkai, apšvietėjai vieni kitus pažįsta. Tai ir keista, ir nuostabu. Keista, nes nėra tokio atstumo, paslapties, mito kaip didelių valstybių atveju. Sunkiai įsivaizduoju save imantį telefoną ir skambinantį Bono ar McCartney pagelbėti vienu ar kitu klausimu: "Sveikas Paulai, klausyk... Kaip šeima? Aš prilėksiu trumpam, man reikia patarimo dėl vieno gitarinio pedaliuko tokio..." O Lietuvoje viskas būtent taip ir vyksta. Imi ragelį ir skambini: "Andriau, Marijau, Kostai, prilėksiu..." Nuostabu, nes atstumo nebuvimas atima poreikį vaidinti žvaigždes.

Įsimintinos visos pažintys. Labai įdomi buvo patirtis repetuoti programą su Kostu Smoriginu. Dirbome pas jį namuose, per pertraukėles prie kavos ir cigarečių Kostas pasakodavo neįtikimas istorijas, mudu su Sauliumi Petreikiu tik klausydavome ir aikčiodavome... Tose pačiose kėdėse, kur dar visai neseniai sėdėjo Vytautas Šapranauskas, Vytautas Kernagis ir daugybė kitų scenos legendų.

Saulius yra pavyzdys šito nekrofilinio lietuviško marazmo: po mirties staiga visi tampa didžiausiais gerbėjais.

Beje, vis dėlto viena ryškiausių pažinčių mano gyvenime buvo su S.Mykolaičiu. Kai susidraugavome, buvau dar visai jaunas, pilnas maišto, pilnas poezijos. O Saulius – kupinas idėjų, pilnas vizijų, koks turėtų būti teatras. Ir absoliučiai neįvertintas. Jis buvo žmogus be kompromisų, nemokantis lįsti į užpakalius, gražbyliauti ir padlaižiauti. Dažnai labai žiaurus kitiems ir sau. Jokio politinio korektiškumo, jokios tolerancijos kvailumui, tuštybei, banaliems niekams. Ir visiškas atsidavimas menui. Kartais labai pasiilgstu šių savybių geručių draugijose.

– Nusikelkime į praeitį, į 2008 m. tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalį "Tai – aš", kurio metu jums pirmajam buvo įteikta V.Kernagio vardo gitara. Kaip jautėtės tą akimirką, gavęs apdovanojimą?

– Neatsimenu jau... Matyt, gerai, gal kiek keistai. Man svarbus V.Kernagis ir jo kūryba. Kur kas mažiau svarbūs apdovanojimai ar prizai. Nesu iš tų, kurie rėminasi diplomus, išsidėlioja auksines taures lentynose. Bet malonu, ką jau...

– Gegužės 10 d. koncertuosite akustinės muzikos vakare "Mano matrica tu" S.Mykolaičiui atminti. Jūs buvote jo draugas, bendražygis dainuojamosios poezijos kelyje. Kokį jį prisimenate?

– Kertiniai raktiniai žodžiai, prisimenant Saulių, yra šie: maksimumas atsidavimo, maksimumas jaudulio, maksimumas atsakomybės ir jautrumo, nulis savisaugos, nulis kompromisų. Saulius buvo tas, kuris lėkė neprisisegęs saugos diržų.

Labai gerai prisimenu, kaip mes pirmą kartą susipažinome. Užkulisiai. Sėdi V.Kernagis, S.Mykolaitis, Gediminas Storpirštis ir aš. Derinamės, ruošiamės, jaudinamės. Labiausiai jaudinasi Saulius, kamputyje vargsta su savo klasikine gitara, nesėkmingai bando ją suderinti. Aš turiu skaitmeninį derintuvą, Saulius prašo pagelbėti, aš suderinu jo gitarą, duodu keletą patarimų, kaip su gitara elgtis karštoje scenoje, nes matau, kad Sauliui tai nėra įprasta. Tai vienas pirmųjų jo koncertų, G.Storpirštis įkalbėjo parodyti savo dainas kitiems, atlikti viešai.

Sauliaus veidas trūkčioja, aš nepamenu kito taip besijaudinančio žmogaus. Viduje jis greičiausiai tą nepaklusnią gitarą daužo į sieną... Aš bandau kažką kvailai juokauti, raminti. Saulius išeina ir pasigirsta jo sienas skrodžiantis staugimas "Deeeeeebesyyyyyys...." Oho, galvoju. Maniau patrūks, nepatemps nė pusvalandžio! Bet ką jau ką, sukurti ir laikyti įtampą jis mokėjo meistriškai.

Dar vienas dalykas, kurį būtina paminėti, nes dažnai girdžiu žmones kalbant netiesą šia tema. Saulius tapo ikona, žvaigžde tik po mirties. Vienu metu vykdavo net keturis penkis atminimo vakarus per metus... Pilnutėlės salės. Net juokinga. O būdamas gyvas jis buvo absoliučiai neįvertintas, gal tik paskutiniais metais jo teatrinė veikla ėmė sulaukti vos didesnio dėmesio. Tuščios mažos salytės, nuimti spektakliai ir koncertai 10–20 žmonių. Tokia buvo realybė. Pats tai mačiau, nes tuos koncertus kavinukėse dažnai pats garsindavau. G.Storpirštis traukė jį į vis didesnius festivalius ir pamažu, prieš pat Sauliaus mirtį, ėmė rastis gerbėjų ratas. Kai tik išėjo jo vienintelis studijinis albumas "Nieko nepasakyta". Tačiau iš esmės Saulius yra pavyzdys šito nekrofilinio lietuviško marazmo: po mirties staiga visi tampa didžiausiais gerbėjais, ašaros liejasi upeliais, rodomos specialios TV laidos, vos ne paminklai statomi. Tereikia numirti. Tokia sąlyga.

– Jei turėtume progą, ko Sauliaus paklaustumėte?

– Nieko neklausčiau. Paprašyčiau dar kartą parodyti monospektaklį "Stop mašina". Arba bent jau užstaugti savo sienas griaunantį "Deeeeeeebesyyyyys – raudoooonu kaaaaspinu į šyyrdį".

– Visoms savo dainoms tekstus kuriate jūs pats. Kokioje aplinkoje, kada aplanko polinkis rašyti?

– Nėra jokios aplinkos ar laiko, kuriame šis polinkis negalėtų rastis. Jeigu žinočiau konkrečią vieną vietą – neišeičiau iš jos.

– Internetiniame dienraštyje bernardinai.lt rašote muzikines apžvalgas. Jūsų nuomone, kokiu lygiu yra Lietuvos muzika pasauliniu mastu?

– O kokie būna tie lygiai?

– Muzika, ačiūdie, neturi tautybių ir pilietybių. Kalba – iš dalies. Siekti išgarsėti pasauliniu mastu, negebant kurti gerų dainų sava kalba, yra gana kvaila. Lygiai kaip manyti, kad kažkokie magiški prodiuseriai, studijos ar leidybos kompanijos, genialūs vaizdo klipai gali išgelbėti prastą dainą. Lietuvoje yra nuostabių kūrėjų, kurie rašė ir teberašo puikias dainas, aukščiausio lygio instrumentinę muziką. Ir aš esu tikras, kad gera daina, išties gera daina visada susiras savo klausytojus. Dabar, ar po 500 metų, bet geros dainos neuždarysi ir nepaslėpsi.

Ar gerų dainų, geros muzikos gali būti daugiau? Aišku! Mes kiek per daug orientuojamės ir kreipiame dėmesį į profesionalų atlikimą, konkursus ir šou. Nors ir jų kažkam reikia. Tačiau išties gerų dainų autorių, jaučiančių kalbą, jaučiančių ploniausius emocinius niuansus, išmanančių šią sferą ir žiūrinčių į dainą su didžiausia įmanoma atsakomybe, yra vos keli. Vienas tokių, be abejonės, buvo S.Mykolaitis. Jis verčiau būtų susprogdinęs branduolinę bombą, nei sudainavęs šūdiną eilutę. Tokių galėtų būti daugiau. Bet galbūt taip atrodo tik man. Galbūt kiekvienas laikas turi tik tiek, kiek jam reikia, ir ne daugiau. Tiek, kiek nusipelnyta.