Nuo neatmenamų laikų motina palinksta ties vaiko lovyte ir čiūčiuoja, liūliuoja kūdikį, kad neverktų, kad saldžiai užmigtų. Dainelėje „Kitty Alone“ [liet. „katytė vieniša“, – LRT.lt] vis kartojasi „katytė vieniša“, o ją sukūrė patys vaikai.

Taip muzika prasideda nuo lopšio. Ima keistis ir lydinti dainelė. Ji tampa smagesnė, linksmesnė, dažnai juokinanti vaiką savo komiškais žodžiais ar vaizduojamais nuotykiais.

Klausančiam tos dainelės vaikui ir į galvą neateina, kad toji žebenkštis, kuri vis taip vikriai pasprunka, iš tikrųjų reiškė ką kito, kai daina atsirado. Daina kilo praėjusio šimtmečio pradžioje, Londone, kepurininkų tarpe. Neretai savaitgaliais skrybėlių dirbėjai, būdavo, ims ir užstatys savo darbo įrankį, vadinamą žebenkštį. Taip ir atsirado savo verslo netikusius papročius pašiepianti dainelė.

Tačiau vaikams toji tikrovė, tos šaknys visai nerūpi. Tiesą sakant, jie mažiausiai dainoje domisi logiška prasme. Svarbu, kad būtų paprasta, pagaunanti melodija, kurią gali ir pats savo pypsinčiu balseliu vedžioti, gali suktis, galis su ta dainele žaisti.

Štai tokia smagi, beprasmiška dainelė, kurios melodija kadaise buvo liaudies smuikuojama.

Kartais dainelė ne vien tik juokina vaiką, bet ir pamoko. Tokia yra populiari žaidimų daina „Eikime ratelio aplink šilkmedėlį“. Joje apdainuojami įvairūs namų ruošos darbai, kuriuos vaikai bežaisdami judesiais mėgdžioja. Pirmadieniais mes skalbiame, antradieniais – lyginame, trečiadieniais – namus valome, o savaitės gale pyragus kepame, o sekmadieniais einame į bažnyčią.

Laimingi skardžiabalsiai vaikai žaisdami nori lengvos melodijos, aiškaus ritmo, nuolatinio piešinio pasikartojimo, o užvis labiau – kad posmas būtų trumpas. Gali jį kartoti, nors iki begalybės, bet jis pats neturi būti ištęstas.

Žaidimo dainose be judesių mėgdžiojimo paprastai yra nemaža dramatizavimo, puolimo ir pasitraukimo, klausimų ir improvizuotų atsakymų, uždavinių, kuriuos reikia atlikti. Viename žaidime du berniukai žengia priešais visą vaikų eilę. Ji traukiasi. Tada berniukai ima trauktis, eilė žengia prie jų. Paskum juodu kalbina mergaitę prisidėti. Ji atsisako. Berniukai ją pašiepia. Tada ji prisideda prie jų ir visi, susiėmę rankomis, ima suktis ratelio.

Pabaigai mūsų įsivaizduotiems vaikams kiek pailsus bežaidžiant, ir vėl palydėkime juos poilsio lopšine. Visame dainų lobyne nėra švelnesnių, malonesnių melodijų. Viso pasaulio lopšinės esmėje panašios: raminančios, tarsi glostančios, ką nors liūliuojančiam vaikui žadančios, tik, žinoma, gyvenamoji aplinka įneša savo spalvą ir skonį.

Štai lopšinė, kilusi medvilnės plantacijoje, Amerikos Pietuose. Gal rąstų trobelėje tėvas sūneliui žadėdavo.

Ša, vaikuti, miegot, kai pabusi, bus tau ir pyragaitis, ir visi gražūs, maži arkliuklai: ir bėriukai, ir sarčiai, ir obuolmušiai, ir balti. Mik, neverk.